Festivalio "Aura'23" misija - griauti stereotipus. Ar jie sugriuvo?
2013-11-02 Vita Mozūraitė
Rengti konceptualų arba teminį festivalį dažnai būna rizikinga. Nežinia, ar pavyks užpildyti visas festivalio dienas, ar spektakliai tinkamai atspindės pasirinktą temą, ar visi bus kokybiški. Atsisakius vienai trupei, kitos jau nebegalima pakviesti, nes kartais tokių, t. y. atitinkančių koncepciją, daugiau tiesiog nėra. Kauno šokio teatras Aura šiemet ryžosi pristatyti žiūrovams egzotišką platformą – šiuolaikinį Afrikos šokį. Iš 15 festivalio spektaklių (neskaičiuoju vasarą rodytų Sashos Waltz „Kūnų“, irgi priskirtų festivaliui Aura’23) net 8 atstovavo Afrikos žemynui.
Nemažai šiuolaikinio afrikiečių šokio spektaklių esu mačiusi vaizdo įrašuose ir tarptautinėje šokio mugėje, todėl mano „afrikietiški“ stereotipai ir skepticizmas senokai sudžiūvo ir buvo sutrinti į miltelius, o jie patręšė šiemetinius lūkesčius. Deja, susitikime su Afrikos platformos dalyviais nebuvau, bet kiti klausytojai ir klausinėtojai sakė, kad ypač stengtasi išsiaiškinti, kuo europietiški stereotipai skiriasi nuo afrikietiškų. Nenorėčiau tikėti, kad šiais laikais į šiuolaikinio šokio festivalį kas nors ėjo, tikėdamasis pamatyti pusnuoges (tik su šiaudiniais sijonėliais) skustagalves moteris ir vyrus su karolių eilėmis, išdažytais veidais, moliu suteptais dredais. Daugelis žiūrovų greičiau tikėjosi ypatingo savitumo – šiuolaikiškumo su etninės savasties priemaišomis (arba atvirkščiai). Tačiau atrodo (vėl remiuosi asmeniniais pokalbiais su minėto susitikimo dalyviais ir Lietuvos šokio informacijos centro svetainėje dance.lt paskelbtomis recenzijomis), kad svečiai iš „juodojo“ žemyno kartu su festivalio organizatoriais patys bandė pokalbio dalyviams primesti stereotipus, kurių šie (greičiausiai nė vienas) neatsinešė ateidami į susitikimą, užtat išsinešė išeidami.
Antra vertus, kodėl gi neturėtume būti aptekę stereotipais, jei Afrikos nuotraukose daugiausia matome ne universitetus, fabrikus, teatrus (esą tai – „neįdomu“, „nereprezentuoja nacionalinės kultūros“), o badaujančius vaikus, šiurpų skurdą, dykumas, masajus, liūtus, tautiniais ornamentais išdažytus molio puodus ir naminės vilnos audinius? Juk globalizacijos laikais vieni pasisako už standartinį komfortą, „kad būtų aišku, ką rasi“, o kiti desperatiškai laikosi įsitvėrę etninių vertybių, vildamiesi, kad jos neleis pražūti makdonaldų ir „I love NY“ akivare. O ir pats Afrikos įvaizdis argi nevirsta raiščiu ant akių? Juk Afrika – didžiulis žemynas, kurio 62 šalių politika, gausybės genčių kultūra, gyvenimo lygis ir pažiūros ryškiai skiriasi, tačiau visi, net Auros festivalis, apibendrina: „Afrikos kultūra“. Kiek iš mūsų pritartų apibrėžimui „Europos šokis“, pristatant Rusijos, Bulgarijos, Lietuvos, Azerbaidžano (istoriškai jis priskiriamas Europai, nors yra Azijoje), Vokietijos ir Islandijos (istoriškai ji priklauso Europai, nors yra arčiau Šiaurės Amerikos) kolektyvus? Esame baltaodžiai – ir tai vienija žemyno kultūrą?
Taigi, kokius stereotipus panaikino ar primetė ir kokias netikėtumus atskleidė Auros’23 afrikietiškoji pusė? Nes buvo parodyta ir europietiškoji (šįkart su jai priskirtu Izraeliu).
Mama Afrika ir Afrikos močiutė
Matyt, derėtų pradėti nuo choreografės ir šokėjos, vadinamos „mama Afrika“, – Germaine Acogny, savo šalyje (Senegale) įkūrusi šiuolaikinio šokio mokyklą, išugdė visą būrį šokėjų ir choreografų. Festivalyje dalyvavo keletas jos mokinių. Šokis šiai choreografei – tai būdas kalbėti apie savo genties (Jorubos), savo šalies, savo žemyno kultūrą, ginant ją nuo kandžių replikų. Apie tai ji užsiminė ir 2003 m., kai dalyvavo festivalyje Naujasis Baltijos šokis, tą pabrėžia kino filmuose, beje, prieš trejetą metų rodytuose ir Lietuvoje.
Susidariau įspūdį, kad spektaklyje Songook Yaakaar („Susitaikant su viltimi“) kalbos būdas nepasikeitė (pavadinkime tai choreografijos stiliumi), tačiau įtaiga smarkiai sumenko (pavadinkime tai režisūros stoka). Acogny, pasitelkusi filmuotus vaizdus (beje, tik patvirtinančius eilinio piliečio stereotipus apie Afriką), žodžius (kiek komiškai nuskambėjo plikagalvės moters susirūpinimas dėl pamesto šampūno) ir judesius (stereotipinį trepsėjimą, atpalaiduotų sėdmenų kratymą), bandė prisijaukinti publiką, kviesdama ją šokti kartu. Dalis į Kauno nacionalinį dramos teatrą atėjusios publikos patikėjo geromis choreografės intencijomis suartinti tolimas kultūras, todėl mielai priėmė kvietimą ir pašoko iš vietų.
Jant-BI šokio trupė/Germaine Acogny. "Songook Yaakaar" (chor. G.Acogny). Svetlanos Baturos nuotr.
Jant-BI šokio trupė/Germaine Acogny. "Songook Yaakaar" (chor. G.Acogny). Svetlanos Baturos nuotr.
Tada choreografė, užsimaukšlinus tenisininkės kepuraitę, paprašė, kad įsilinksminę žiūrovai ritmiškai plotų, skanduodami žodį „globalizacija“. Neatkreipę dėmesio į ką tik nuskambėjusius Acogny žodžius apie viską (net kultūrą) praryjantį, niveliuojantį globalizacijos monstrą, jie plojo, straksėjo, į pakištą po nosimi mikrofoną rėkavo mondialisation (globalizacija). Kartais noras parodyti, kad lietuviai nėra santūrūs šiauriečiai, o savaip artimi netgi atlapaširdžiams afrikiečiams, galimybė dalyvauti „žvaigždės“ kuriamame šou taip užgula ausis, aptemdo akis, kad nė nepastebime žvelgiantys į ironijos veidrodį…
Kartais taip atsitinka dėl netinkamai parinktų komunikacijos kodų. Acogny atveju esmę užgožė agitaciniai elementai, didaktika. Visiškai neaiškus nei spektaklio tikslas, nei jo sukūrimo motyvai. Pradėjusi nuo savotiško šou (choreografė su spalvingu chalatu vaikščiojo po salę, pasakodama apie buitines savo problemas), jaunos publikos ji taip ir nenuvedė gilesnių idėjų link, neprivertė pasigilinti į keliamą problematiką. Juk čia tik spektaklis, taigi viskas netikra. Tad dauguma žiūrovų tiesiog laukė „Afrikos šokio“, kuris ir buvo pateiktas su visais stereotipais, o socialinė potekstė liko „už kadro“. Acogny artistiškumas, betarpiškumas, tai, ką reikėtų vadinti charizma, išties paperka, tačiau šiuolaikinio teatro ir etninio šokio duetas šįkart nesuveikė.
O gal aš ir ją stereotipizavau, remdamasi ankstesniais savo įspūdžiais?
Afrikos dvasią susieti su šiuolaikiniu šokiu daug geriau pavyko Acogny mokiniui Pape Ibrahimui Ndiaye Kaolackui (Senegalas) monospektaklyje „Mano močiutės ašaros“. Kai iš margo ryškiaspalvių audinių gniutulo išniro galva, šyptelėjau: nieko sau močiutė – su garbanota barzdele, galingais supermeno raumenimis… Tačiau jau po keleto minučių šios detalės nebeerzino, šokėjas pasiglemžė visą mano dėmesį ir privertė scenoje matyti moterį, kuri bučiuoja visko pradžią – žemę, su nuoskauda stebėdama, kaip prabėga gyvenimas. Visa tai abejingai stebi baltaveidės lėlės, sukabintos ant galinės sienos. Etniškąją spektaklio pusę atskirti nuo šiuolaikiškosios buvo beveik neįmanoma – susiliejo tiek jų forma, tiek turinys. Ir tai visiškai atitiko choreografo užmačias – pažvelgti į praeitį, kad nujaustume ateitį.
Kaolack šokio trupė. "Mano močiutės ašaros" (chor. Pape Ibrahima Ndiaye Kaolack). S.Baturos nuotr.
Kaolack šokio trupė. "Mano močiutės ašaros" (chor. Pape Ibrahima Ndiaye Kaolack). S.Baturos nuotr.
Ryškesniu afrikietiškumu padvelkė spektaklis „Correspondances“, sukurtas Nalisiwe Xabos (PAR) ir Kettly Noël (Malis). Etniškumas ir jo vertė čia kvestionuojami šiuolaikinio šokio metodais, tačiau spektaklio kokybę lėmė ne tiek originali choreografija, režisūra, kiek abiejų atlikėjų charizma. Tokių moterų, kokias scenoje sukūrė šios dvi šokėjos, esama visur – jos džiugiai spiegia, pamačiusios „popžvaigždę“, įsitvirtina visuomenėje, demonstruodamos garsių dizainerių etiketes, ieško bet kokių galimybių patiesti pasaulį sau po kojomis, na, blogiausiu atveju, bent jau įsivaizduoja, kad pasaulis priklauso joms. Dažnai keisdamos kostiumus, o su jais – ir įvaizdžius, abi atlikėjos juodąjį savo etniškumą bando suderinti su baltųjų propaguojamomis vertybėmis, tarsi gyventų tarp dviejų pasaulių. Viena iš jų šokdina baltą princesę–marionetę, simbolizuojančią mažos mergaitės svajonę, kita siekia baleto aukštumų, tačiau bene ryškiausiai šį veržimąsi į baltųjų civilizacijos taisyklėms paklūstantį pasaulį ir troškimą būti jo pripažintoms atspindi šokėjų maudynės po balto pieno srovelėmis, trykštančiomis iš guminių pirštinių, primenančių tešmenis. Balta oda – štai svajonė, atversianti visas duris.
Nelisiwe Xaba & Kettly Noel. "Correspondances (chor. K.Noel, N.Xaba). Donatos Kukytės nuotr.
Nelisiwe Xaba & Kettly Noel. "Correspondances (chor. K.Noel, N.Xaba). Donatos Kukytės nuotr.
Kiti Afrikos choreografų kūriniai buvo kosmopolitiškesni, etniškumas čia siejamas labiau su atlikėjų odos spalva ir kilme, negu su idėja ir jos realizacija. Jau pirmas matytas festivalio spektaklis „Trys lygiai“ (Tchekpo šokio trupė, Beninas/Vokietija) nuvylė. Penki raumeningi pusnuogiai ilgaplaukiai (dredai – iš Afrikos atėjusi mada) juodaodžiai šokėjai kilę iš įvairių Afrikos šalių, tačiau visi gyvena Europoje, choreografo Tchekpo Dan Agbetou trupė įsikūrusi Vokietijoje. Nekeista, kad etniškumui vietos nebelieka, jis tampa veikiau papildoma egzotiška detale. Gvildenamos tradicinės temos, kurioms perteikti dažniausiai pasitelkiamas europietiškas šokis su (šiuo atveju) afrikietišku prieskoniu (tradicinis sėdmenų kratymas).
Tchekpo šokio trupė. "Trys lygiai" (chor. Tchekpo Dan Agbetou). Donatos Kukytės nuotr.
Tchekpo šokio trupė. "Trys lygiai" (chor. Tchekpo Dan Agbetou). Donatos Kukytės nuotr.
„Trys lygiai“ – tai kūnas, siela ir jausmai, bet taip pat tai galėjo būti ir gulėjimas/sėdėjimas/stovėjimas ant grindų arba ant stalo. Tai tipiškas šokio spektaklis apie vyrų varžymąsi tarpusavyje dėl dominavimo. Choreografo tikslas, pasak programėlės, – parodyti, kad afrikiečiai yra labai skirtingi, tai lemia tiek kilmės regionas, tiek etninė grupė, kuriai jie priklauso. Tačiau labiau už fizinius skirtumus (vieni žemesni ir smulkesni, kiti – augaloti, aukšti) į akis krito skirtingas šokėjų judėjimas, kartais net ardantis choreografijos dermę. Pati choreografija irgi neįdomi, stereotipinė, minčių raiška – sekli. Jei aukštas stiprus vyriškis stovi ant stalo, tai būtinai jį nustums žemas, smulkus, dar ir stalą nusineš su savimi.
Daugiaprasmė, bet jau irgi pabodusi scenografija su krūvomis sulamdytų popieriaus lapų šiuo atveju labiau veikė kaip juodos odos antitezė. Na, o visa kita – balti atlapoti marškiniai, kelnių maustymas, garsus kvėpavimas ir sinchroniškas judėjimas – būdinga bet kurios šalies šiuolaikiniam šokiui.
Šios trupės vadovas Agbetou parodė ir savo monospektaklį „Glamonėti vėją“ – tai pasakojimas apie desperatiškus bandymus suprasti save. Po sceną skraidė ant lynų pakabinti kėdžių rėmai, tarp kurių plastiškai, išraiškingai judėjo atlikėjas, tačiau to neužteko, kad publikos dėmesys būtų išlaikytas visas 45 minutes, aš irgi gana greitai ėmiau stebėti ne jį, o besisukančias kėdes.
Tchekpo šokio trupė."Glamonėti vėją" ( chor. Tchekpo Dan Agbetou). Donatos Kukytės nuotr.
Tchekpo šokio trupė."Glamonėti vėją" ( chor. Tchekpo Dan Agbetou). Donatos Kukytės nuotr.
Nigeriečio Kingsley’o Odiakos monospektaklis „aš VIENIŠAS“ galėtų atstovauti bet kuriai šaliai ar kultūrai, nes vienišų žmonių esama visur. Savęs gailintis, po sceną jausmingai griuvinėjantis šokėjas, aprengtas baltais atsagstytais marškiniais, muziką ir kalbas „transliuojantis“ radijo aparatas, aptriušęs sovietinis stalas iš dramos teatro kabineto skleidė neapsakomą nuobodulį…
Gražus, techniškai labai gerai atliktas Michaelo Kouakou spektaklis „Lašas iš niekur“ programėlėje pristatytas kaip „perteikiantis butoh šokio kismą“. Va čia tai multikultūriškumas: JAV gyvenantis vaikinas iš Dramblio Kaulo Kranto lietuviams parodė… japonų šokio kismą (?). Iš butoh perimta tik spalvinga estetiškoji jo pusė, susiformavusi pastaruoju metu, ir, aišku, ryžiai, kuriais nuklota dramos teatro scena. Choreografija puiki, tačiau mechaninis vizualumas vis tiek nugalėjo – labai jau gražiai kojomis brėžiami raštai, įspūdingai laksto kumščiu trankomi ryžiai, ypač dailia srove jie liejasi ant šokėjo galvos iš pakelto kibiro. Ir – jokio tikro butoh, apmąstančio egzistencijos ir gamtosaugos problemas.
Daara šokio trupė. "Lašas iš niekur" (chor. M.Kouakou).  Donatos Kukytės nuotr.
Daara šokio trupė. "Lašas iš niekur" (chor. M.Kouakou). Donatos Kukytės nuotr.
Paskutinis Afrikos atstovas šiame festivalyje – marokietis Taoufiqas Izzediou parodė ne šokio, o veikiau fizinio teatro spektaklį „Aaleef“ (tai pirmoji arabų abėcėlės raidė). Tai politizuotas reginys, atskleidžiantis jaunuolio, kuris yra tiesiog pritvinkęs pykčio, būseną. Tokius pirmiausia įsuko Arabų pavasaris. Juodas siluetas prie vos apšviestos sienos energingai kovojo su numanomais išoriniais ir viduje tūnančiais savo priešais, o scenai nušvitus, sulaužė visus kultūrinius ir religinius tabu: nusimetęs apsmukusius treningus, liko su ryškiai raudonomis kojinėmis, su trumpa juoda suknele ir su krūva spalvingų šou akinių ant nosies.
Taoufiq Izeddiou. "Aaleef" (chor. T.Izeddiou). Donatos Kukytės nuotr.
Taoufiq Izeddiou. "Aaleef" (chor. T.Izeddiou). Donatos Kukytės nuotr.
Politizuoti šokio spektakliai beveik visada perkraunami energetiškai, nes choreografai nepasitenkinimą dažniausiai išreiškia trankiais judesiais, o lūkesčius simbolizuoja kokia nors ryškiaspalvė banalybė – tariamas kontrastas sielos priespaudai. Nesublizgėjo originalumu ir „Aaleef“, išskyrus labai natūralią, tikrovišką, emocionalią pirmąją spektaklio dalį.
Apibendrinant Afrikos platformą, pirmiausia kilo mintis, kad afrikiečiai labai nori būti priimti ir vertinami europiečių, todėl stengiasi būti panašūs į juos, net pasakodami apie save. Tačiau atėjus į tokį festivalį pirmiausia tikimasi pamatyti tai, kas išskirtinai savita, antraip kam apskritai rengti tokias platformas? Deja, visi, pareiškiantys tokį norą, apšaukiami atsilikėliais, esą „vadovaujasi stereotipais“. Tai kas gi būdinga tam Afrikos šokiui, jei tokius spektaklius kaip „aš VIENIŠAS“ galima pamatyti bet kur?
Europoje – kaip televizoriuje: kalbančios galvos ir šou
Šįkart įdomesnė buvo europietiškoji/azijietiškoji festivalio pusė. Ypač nustebino trys Izraelio choreografai, nes iki šiol festivaliuose ir šokio mugėse matydavau vien „gražųjį“ Izraelio šokį. Stiprias, originalias, metaforiškas kompozicijas atlikdavo techniškai ypač gerai pasirengę šokėjai, dažniausiai baigę vietines šokio mokyklas, nes tik joms būdinga ši specifinė judesių plastika.
O Nadaro Rosano „Off-Line“, Ofros Idel „Arklio uodega“ ir Meravo Coheno Rainano performansas „Kai žvėris sugrįžta“ atskleidė draminę teatrinę Izraelio šokio pusę. Tiesa, pirmieji du spektakliai analizavo tą pačią temą – moters ir vyro santykius. Vyras savo meilę išreiškia pabrėžtinai vulgariais judesiais, šiurkščiai tąsoma moteris iš pradžių su tuo taikstosi, bet vėliau prabunda jos orumas. Grožio čia nebuvo, tačiau abu duetai atskleidė tikrąją emocijų jėgą.
Nadar Rosano. "Off-Line" (chor. N.Rosano). Donatos Kukytės nuotr.
Nadar Rosano. "Off-Line" (chor. N.Rosano). Donatos Kukytės nuotr.
O Rainano „Žvėris“ sukėlė diskusijų audrą. Monospektaklis trunka vos pusvalandį, bet įveikiamas kelias nuo pirmykščio bailaus žvėries, tūnančio žmogaus sieloje, iki Nukryžiuotojo. Bandymas pasislėpti pačiam nuo savęs, per seksualinę patirtį stengiantis suvaldyti gyvuliškus potraukius, neleidžiančius tikėtis išganymo, ¬– viskas buvo parodyta su tokia laukine jėga (urzgimas, trūkčiojantis kūnas), kad atlikėjas, atrodė, pristigs fizinių ir emocinių jėgų net nusilenkti. Koncentruota energetika spektaklis kiek primena Izzediou „Aaleef“, tačiau yra kur kas originalesnis, o jo tema platesnė.
Merav Cohen Reinan. "Kai žvėris sugrįžta" (chor. M.C.Reinan). Svetlanos Baturos nuotr.
Merav Cohen Reinan. "Kai žvėris sugrįžta" (chor. M.C.Reinan). Svetlanos Baturos nuotr.
Austrų trupė Liquid Loft pabandė apžvelgti skaitmeninės visuomenės komunikaciją web2.0 erdvėje. Pavadinimas „Kalbančios galvos“ visiškai atitiko tai, ką matėme scenoje, o kad spektaklis atvežtas būtent į šokio festivalį, matyt, lėmė keletas vos pastebimų judesių. Taip pat sėkmingai jis galėtų būti rodomas ir naujųjų technologijų mugėse, teatro, performanso ir pan. festivaliuose. Spektaklio kūrėjus ir atlikėjus – Stephanie Cumming ir Luke’ą Baio – visiškai užgožė čia pat, scenos ekrane, iš jų veidų vis perkuriamos personažų karikatūros. Tįstantys smakrai, tinstančios kaktos, didėjančios ar mažėjančios burnos, akys, nosys kėlė juoką, kaip ir tušti nerišlūs pokalbiai. Nors atlikėjai kiekvienam personažui suteikė savitą išraišką ir manieras, tačiau spektaklis taip ir nepasistūmėjo toliau plačių technologinių galimybių demonstravimo.
"Liquid Loft" trupė. "Kalbančios galvos" (chor. Stephanie Cumming, Luke Baio). Svetlanos Baturos nuotr.
"Liquid Loft" trupė. "Kalbančios galvos" (chor. Stephanie Cumming, Luke Baio). Svetlanos Baturos nuotr.
Prancūzų choreografės Blancos Li suburta vaikinų trupė, šokanti gatvės electrodance stiliumi, spektaklyje „Elektro Kif“ nė nesidangstė kokiomis nors giliomis idėjomis. Šou yra šou. Aštuoni jaunuoliai (beje, dauguma juodaodžiai, taigi jie tarsi susiejo dvi – europietišką ir afrikietišką – festivalio dalis) nuoširdžiai demonstravo naujojo stiliaus galimybes. Veiksmas vyksta mokykloje per matematikos, sporto, literatūros pamokas, per pietų pertrauką. Nuostabu, kaip paprasti, bet labai energingi rankų ir kojų judesiai staiga įgauna prasmę. Siautulys, spalvos, ritmas, humoras ir fiziškumas. Be lyrikos irgi neapsieita – dviejų draugų susitaikymo scenoje skamba Chopino muzika ir tada paaiškėja, kad šou yra tik paviršius. Pirmiausia – šokis.
Blanca Li. "Elektro Kif" (chor. B.Li). Svetlanos Baturos nuotr.
Blanca Li. "Elektro Kif" (chor. B.Li). Svetlanos Baturos nuotr.
Koks gi būtų Auros festivalis be šokio teatro Aura pasirodymo? Šįsyk Kauno kameriniame teatre žiūrovams buvo atverta „Melancholijos dėžutė“, vokiečių choreografo Johanneso Wielando 2011 m. sukurta specialiai Kauno bienalei, o dabar pritaikyta teatro scenai. Atsivėrė nostalgiškas pasaulėlis, kurį turėtų skirtingai matyti „anais“ ir „šiais“ laikais gimusios kartos. Seni Tarybinės moters žurnalų viršeliai, lemputėmis padabintas šventas paveikslas, gramofonas, aplūžusi sudedamoji lovelė, šviestuvai, begalė kitų smulkmenų alsuote alsavo praeitimi, su kuria taip sunku atsisveikinti. Pagrindinė spektaklio idėja – panaršyti po atsiminimų užkaborius, slypinčius kiekviename iš mūsų. Keturi personažai vaikšto, nepatogiai įsiręžę, veda į sceną žiūrovus, su kuriais dalijasi šilčiausiais jausmais. Vieni žiūrovai pasiduoda, tiesiog ištirpsta mizanscenose – mezga, vaišinasi saldainiais, bendrauja su atlikėjais, prigula ant lovelės, kiti įsitempę tik ir laukia tinkamos akimirkos, kad galėtų pasprukti.
Kauno šokio teatras "Aura". "Melancholijos dėžutė" (chor. Johannesas Wielandas). S.Baturos nuotr.
Kauno šokio teatras "Aura". "Melancholijos dėžutė" (chor. Johannesas Wielandas). S.Baturos nuotr.
Veiksmas vyniojasi tarsi atsiminimų juostelė – be kulminacijų, be nuopuolių. Jis tiesiog vyksta, ir visai nesunku patikėti, kad viskas iš tikrųjų dedasi tik atmintyje. Tiesa, po pusvalandžio ima erzinti monotonija, tačiau naujos detalės ir vėl užkabina, toliau atkakliai rausiamės toje dėžutėje, ieškodami to, kas mums primintų mus pačius.
Spektaklis toks jautrus ir trapus, kad jį sugriauti labai paprasta – užtenka švelnų nostalgišką humorą pakeisti kandžia ironija, negrabiai prisiliesti prie scenoje išdėliotų daiktų… Netinkamas judesys, net atsitiktinė kostiumo detalė melancholiją iškart paverčia utriravimu. Šįsyk irgi buvo balansuojama ant ribos. Gotautė Kalmanavičiūtė ir Mantas Stabačinskas viską darė nepriekaištingai, bet Mariui Pinigiui ir Rūtai Lelytei dar reikėtų pasirausti po emocinę savo atmintį, gal pasikalbėti su močiutėmis.
Būtent tokie spektakliai palaiko Auros kaip šokio TEATRO įvaizdį. „Ketvirtoji siena“ griaunama pačios publikos labui – ne teatras ateina pas žiūrovus, bet nusitempia juos su savimi, taigi ne vienas iš jų galės pasakoti vaikaičiams, kaip padėjo Aurai kurti spektaklį. Dar viena smulkmena, įdėtina į melancholijos dėžutę...
Festivalį Aura’23, matyt, prisiminsime kaip „afrikietišką“, jei ne pagal idėjas ir atlikimo formas, tai bent jau pagal dalyvius. Nors afrikietiškas prieskonis nebuvo toks spicy, kaip tikėtasi, vis dėlto gerokai „paskanino“ festivalio programą. Ir griovė stereotipus. Arba kūrė naujus.