Žmonių santykių ir mokslinių idėjų tankumynas
2017-03-22 Justina Kiuršinaitė
Gyvendami savo kasdieninį gyvenimą, mes dažnai nepastebime aplink mus tvyrančio chaoso ir pasimetimo. Turėdami savo rutiną ir kelis lengvus prasiblaškymus, mes nenorime pažvelgti už savo susikurto pasaulio gelmių ir bandyti jose atrasti filosofines priežastis ir pasekmes arba bent jau saldžiarūgštę gyvenimo ironiją. Galbūt todėl žvaigždėto dangaus stebėjimas mums suteikia kažkokį dvasinį palengvėjimą ir stabilumą bei suteikia galimybę apmąstyti savo realybę. Panašus melancholijos jausmas užtvindo stebint Ine Dubois, Maciej Piotro Beczeko ir Pauliaus Prievelio šokio spektaklį „TIDENJECT/Tankumas“, kuriame kuriama sąsaja tarp pasimetimo tarpusavio santykiuose ir cheminio chaoso, kurio metu susikuria, egzistuoja ir susinaikina žvaigždės. Skambant Andriaus Stakelės kuriamam energingam garsiniam fonui ir stebint iš drabužių krūvos išnyrančias žmoniškąsias būtybes, sukuriamas intelektualus, dinamiškas ir gan jautrus mūsų realybės portretas.
Spektaklyje „TIDENJECT/Tankumas“ persipina dvi tematikos. Pirmiausia, analizuojami atlikėjų santykiai su savimi, aplinkiniais ir juos supančia aplinka. Vaizduodami žmoniškųjų santykių problematiką per psichofiziniais impulsais kuriamą choreografiją, besiniveliuojančią elektroninę muziką ir slankiojamą drabužių krūvą, atlikėjai perkelia žiūrovą į kosminę erdvę. Spektaklyje keliami egzistenciniai klausimai, susiję su mūsų identitetu bei jo stereotipais, kurie yra sugretinami su žvaigždžių susikūrimu ir susinaikinimu. Kaip teigiama programėlės citatoje, žvaigždės, bandydamos išlikti, degina visas medžiagas savo viduje, o sprogusios dar savaitę šviečia, tarsi kosmosas taip suteiktų joms galimybę būti pastebėtoms ir prisimintoms. Galbūt todėl mes į žvaigždes žvelgiame su tam tikra melancholija. Danguje mes matome kažkada egzistavusių žvaigždžių antkapius, kurie šviečia tolumoje, nors jų jau seniai nebėra. Galbūt kūrėjai, gretindami šiuos du aspektus, bando pabrėžti faktą, jog nors mes gyvename, kovojame, mylime ar net kenčiame siekdami kokio nors tikslo, mes vis tiek po savęs paliekame nostalgiškus prisiminimus. Esame tarsi žvaigždės, siekiančios kuo ilgiau išlikti kosminėje atmintyje.
Šokėjų sukurta choreografija yra dinamiška ir daugiaplanė, vaizduojamos idėjos gražiai niveliuojasi scenoje. Jos išnyra iš drabužių krūvos ir įgauna metaforines prasmes. Drabužiai gali duoti socialinį kontekstą arba virsti santykių chaoso metafora. Tai – subtilus astronomijos, planetų gyvenimo ir žmogiškojo chaoso mišinys. Viso to sąsaja yra drabužių krūva, kuri reprezentuoja susikūrimą ir iširimą: ar tai būtų trumpa planetų egzistencija, ar žmogaus tarpusavio santykių ir savojo „aš“ suvokimo problematika.
Stipriausia spektaklio vieta – puiki atlikėjų choreografija, subtiliai ištransliuojamos idėjos bei gebėjimas sukurti tarpinį šokio ir psichofizinio teatro pavyzdį. Šokėjai spektaklio metu žaidžia įvairių moterų ir vyrų įvaizdžių stereotipais (pavyzdžiui, apsirengę senelių suknelėmis imituoja grindų plovimą). Vienas jautriausių to pavyzdžių yra I. Dubois solo, kurio metu savo aštrių, greitų ir preciziškų judesių junginiais ji vaizduoja agresyvią ir vyrišką moterį, kuri už savo stiprybės slepia jautrumą, intymumo ir švelnių prisilietimų troškimą. Sėdėdama priešais suknelę, su ja rungdamasi, I. Dubois pabrėžia moters pasimetimą tarp to, kas ji yra, kas turėtų būti aplinkinių akyse ir kokia jinai pati mano turinti būti. Kai pagaliau įsineria į suknelės audinį, ji pradeda konvulsinį šokį, tarsi pabrėždama savo vidinį pasimetimą tarp to, kas tikra ir tarp to, kas primetama arba įsivaizduojama.
Kitas jautrus momentas yra P. Prievelio solo. Judėdamas pagal šokių muzikos ritmus, jis bando įsijausti į jos gelmes, kad pamirštų savo liūdesį ir vienatvę. Muzikos fone skambant mutuotam balsui, atlikėjas imituoja jo garsus, tarsi vaizduotų narkotiniame miraže paskendusį vienišą reiverį, kuris deformuojasi savo gniuždančioje vienatvėje, tačiau vis tiek bando iš jos išnirti arba bent jau su ja susigyventi.
Spektaklyje taip pat analizuojamos santykių problematikos, pavyzdžiui, porų gyvenime arba draugų-konkurentų situacijoje. Visa tai vaizduojama per nepastebimai keičiamus įvaizdžius, kurie keičiasi kartu su nauju apdaru arba drabužių krūvos dekonstravimu ir jungtimi.
Kalbant apie stipriausius spektaklio aspektus, būtina pabrėžti garso ir šviesų dizaino svarbumą. Kūrinyje skambanti muzika primena dokumentinių filmų apie astronomiją, klubinės muzikos ir XX a. pradžios dainų mišinį, kuris nepastebimai niveliuojasi ir keičiasi lygiai taip pat dinamiškai kaip ir šokėjų choreografija. A. Stakelės sukurtas garso takelis suteikia šokėjų judesiams idėjinį ir ritminį klodą. Norisi paminėti, jog A. Stakelė, buvęs Kauno šokio teatro „Auros“ šokėjas, vis dažniau pastebimas šiandieniniame Lietuvos šokio lauke kaip garso dizaineris ir jo talentas šioje srityje nesiliauja žavėjęs. Jo garso takeliai skamba pagrindiniuose šiuolaikinio šokio spektakliuose (pvz., „(g)round zero“ (chor. Marius Pinigis ir Marius Paplauskas), „Klimaxless“ (chor. Liza Baliasnaja), „Troškulys“ (chor. Niels Claes) ir kt.) ir kiekvieną kartą sugeba subtiliai pridėti spektakliams dinamikos, energijos ir idėjinių prasmių. Išbandęs savo jėgas judesyje, jis natūraliai pagauna choreografų ir šokėjų vizijas bei puikiai perteikia jas muzikos takelio dizaine.
Tuo pat metu Manto Bartusevičiaus šviesų dizainas ne kartą spektaklio metu gan dramatiškai išryškina kai kuriuos emocinius niuansus ir prisideda prie idėjinio ir vizualinio paveikumo.
Vis dėlto, šiame egzistencialistinių idėjų tankumyne galima atrasti ir tam tikrų minusų. Tai – scenų abstraktumas, neaiškumas arba nereikalingumas. Nors daugelis scenų buvo jautrios ir perteikiančios aiškias idėjas, kai kurios liko tarsi neįmintomis mįslėmis. Pavyzdžiui, P. Prievelio ir M. Piotro Beczeko duetas, kurio metu jie vaizdavo draugus-priešininkus. Būdami per rankos atstumą, jie vienas į kitą remdavosi ir smūgiuodami į kito kūną kurdavo ritmą. Šis epizodas, turėjęs komiškai pavaizduoti dviejų vyrų draugystės ir atstūmimo momentus, atrodo iki galo neišspręstas. Taip pat M. Piotro Beczeko kalba spektaklio pabaigoje patvirtina stereotipą, jog šiandienos šiuolaikinio šokio spektaklis, kad taptų aiškesnis, turi įtraukti žodį. Kai kuriuose spektakliuose žodis yra būtinas, kad atskleistų judesiu neperteikiamas prasmes, o kai kada judesys gali pasakyti daugiau nei žodis. Šiuo atveju, spektaklio kūrėjų bandymas susieti gyvenimiškas problemas su kosminėmis idėjomis spektaklyje yra gan aiškus, tad Ričardo P. Fainmanno kalba kaip apibendrinimas nebuvo būtinas.
Tuo tarpu improvizaciniuose momentuose, kuriuose reikia daugiau atlikėjo išraiškingumo (pavyzdžiui, vadinamojoje „vienišo reiverio“ scenoje), atlikėjai turi visapusiškai atsiduoti muzikos galiai, užmiršti savo buvimą ant scenos ir tiesiog pasinerti į judesio ir muzikos kuriamą ekstazę, leisti natūraliai išnirti įvaizdžiams ir prasmėms. Tokie momentai labai priklauso nuo tinkamo įsijautimo, tad norint, kad ši scena taptų emocionaliai ar idėjiškai paveiki, reikia brandinti savo improvizacinius ir ekspresijos gebėjimus, nebijoti atsiduoti akimirkai ir visapusiškai į ją pasinerti.
Spektaklis „TIDENJECT/Tankumas“ atskleidė puikios bendraminčių komandos sprogstamąjį kūrybinį potencialą, kuris išniro iš atokesnio Lietuvos miesto. Tai parodo, jog puikūs šokio spektakliai gali gimti ne vien Vilniuje arba Kaune, bet ir mažesniuose miestuose, kuriuose menininkai turi erdvių ir galimybių kurti. Belieka palinkėti šiems menininkams sprogti platesniame šokio lauke ir tapti kelrode žvaigžde kitų mažesnių miestų kūrėjams.
"Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.