Putoplastiniai laimės burbulai
2017-06-22 Silvija Čižaitė-Rudokienė
Kaip atrodo laimė? Visada komplikuotas, dažnai patetiškas ir niekad neatsakomas klausimas. Dažnai su juo asocijuojasi rožiniai romanų puslapiai, skelbiantys apie gebėjimą įprasminti savąją egzistenciją paprastuose dalykuose. O šįkart, tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis‘17“ rėmuose trupė iš Nyderlandų Club Guy & Roni / Slagwerk Den Haag per 75 minutes nepasibodėjo atsakyti, kaip atrodo šiandienos laimė.
Paradoksalu, tačiau žaidimas kičo nuspalvintais elementais buvo nė kiek ne banalus, bet persunktas ironijos ir tik šiek tiek rausvų atspalvių. Nes kas gi ta laimė, jei ne degantis amerikietiško tipo užrašas su viena nešviečiančia raide. Nieko neprimena? Taip, tie patys, garsieji, Holivudo filmų „išmylėti“ ir net į lietuviškąją pasąmonę įsiskverbę „Motel“ užrašai – pigių pakelės viešbučių atributas. Šįkart, kaip kad garsusis Hičkoko „Psichopatas“ įėjo į istoriją su žudymo duše scena (ir visai ne banaliu siaubo filmu), taip ir Nyderlandų kūrybinė komanda, žaisdama komercijos, kičo, vartotojiško šiandienos pasaulio atributais, sukonstravo tą neišsprendžiamą atsakymą, kas gi yra toji laimė.
Net neabejojame, jog, pirmiausia, šiandien laimė yra vieša. Nesvarbu, kad gal ir ne visada vykusi, viena kita raidė nedeganti, tačiau taip juk tik parodome išskirtinumą. O gal nuolatinį naudojimą, t.y., kas vakarą besinaudojant laimės paslaugomis, ji gali šiek tiek nudilti, šiek tiek apkarsti, šiek tiek neveikti. Toliau seka kita būtinoji laimės formulės sudedamoji dalis – sentencijos. Nesvarbu, ar apie moterų teises, ar apie galimybę būti savimi, svarbu, jog visos turi dvelkti giliamintiškumu. Ir, kas be ko – šeima. Žinoma, ne paprasta, spalvinga, savajame rate auginanti mergaitę iš garsiojo „Skambučio“. Taigi, viešumas, (tariamas) originalumas ir nūdienos pasaulio artefaktai būtini. O tada telieka viską „pasūdyti“ truputėliu ironijos ir... tobula šokio technika.
Žaisdami atpažįstamais ir, rodos, net kartais galinčiais erzinti faktais ir artefaktais, nesibodėdami kūno netobulumo, atrodytų, beprasmio (arba tiesiog žaidybinio) nuogumo, Club Guy & Roni / Slagwerk Den Haag erzino kai kurių žiūrovų vaizduotę iki tokio lygio, jog dalis spektaklio metu pakilo ir išėjo, visgi savąja technika trupė galėjo apžavėti ir tuos, kurie nė karto nebuvo užklydę į šokio spektaklį. Štai čia turbūt irgi slėpėsi dar viena būtinoji sudedamosios laimės formulės dalis – profesionalumas. Gebėjimas savo mintį išpildyti pilnai, iki preciziškų smulkmenų.
Ir visai nesvarbu, jog Motina atrodo kaip bordelio šeimininkė, tėvas nevengia iš kelnių išsitraukti ir karts nuo karto prieš akis pamakaluoti savuoju „turtu“ , seneliai melancholiškai fone sušoka savąjį šokį, o vaikai... Vaikai taip kaip priklauso šiandienai – ieškantys savęs. Nuo sūnaus su rožinio kiškučio kostiumu iki minėtos „Skambučio“ mergaitės. Ir visa ši kakofonija yra šeima. Visą tai ir yra laimės trupinys. Kartais sutrinkantys, kartais kovojantis tarpusavyje, padabintas nuolatiniu motinos siuntimu atnešti cigarečių ir, be abejo, meile vienas kitam.
Jei Las Vegase yra ne tik azartinių lošimų, tačiau ir kičo sostinė, į kurią vis tiek ir dažnas intelektualas mielai patrauktų paganyti akių, o ne ieškoti estetinių šedevrų, tai „Laimės“ atveju, trupė Club Guy & Roni sužaidė dvigubą žaidimą. Savąjį kūrinį nupuošdami vartojimo atributais, nevengdami rėksmingų kičo elementų, banalių nestandartinės šeimos klišių, jie viską apjungė efektinga šiuolaikinio šokio estetika. Gal dėl to, šokio spektaklis „kvėpavo“ ne tik ir ne tiek banaliomis klišėmis ar ode kičui, bet ironija su trupinėliu nuoširdumo. J. Baudrillardas viename iš savo postmodernistinių filosofijos traktatų rašė apie tai, kaip kažkada Karalius ir Dievas turėdavo mirti ir tame slypėjo jų galia; taip šiandien nuogas karalius dažnai niekaip neatranda savo kapo. Kitaip tariant, gyvename nuolatiniame blizgučių ir gyvybės kulte. Jaunystė, grožis, atvirumas, viešumas – vėžliai ant kurių statome savąją egzistenciją ir, žinoma, savąją laimę. Tik tą vieną „Naujojo Baltijos šokio“ vakarą tokia laimė atrodė pateisinama. Ne kokti, banali ar tuščia, bet tiesiog tokia, kokia yra ir, kaip toje V. Kernagio dainoje, nieko čia jau nebepadarysi.
Pabaigoje, pūstu, spalvingu, estradiniams šokiams tinkančiu sijonu, Motinai besisukant scenoje, vėliau visiems drauge šėlstant ir vienai iš atžalų nuolat bėgant į žiūrovų gretas, rodos, visi kartu šokome. It kokiame vakarietiškame šiuolaikiniame rituale. Šamanams pavyko žiūrovus įtraukti į laimės sūkurį. Ar dėl to įvyko koks nors energijų pasikeitimo procesas? Greičiausiai ne. O juk ir neturėjo. Kaip kad autobiografija nepakeičia gyvenimo. Tiesiog truputį daugiau nei valandą apžiūrėjome „laimę“ ir ja pasimėgavome. Taip savotiškai, kaip ta „Psichopato“ dušo žudymo scena. O laimės užrašas, bent akimirkai, scenoje įsižiebė be klaidų. Iki kito karto, kol perdegs laimės lemputės.
"Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.