Kūnas pro kaleidoskopą
2014-05-13 Marija Baranauskaitė
Be galvos:
Krūtis prie krūties. Stuburo linijos ilgis. Alkūnės kampas. Įtampa dubenyje. Uodegikaulis viršuje. Atvira pažastis. Suspaustos šlaunys. Iškeltas delnas. Pirštai tarpupirščiuose. Mentys ant pilvo. Pilvas ant nugaros. Riešo kvapas. Raukšlė kirkšnyje. Kulnas ore. Drėgnas liemuo. Deguonis tarp šonkaulių. Pėda virš bambos. Blauzdos po pėda. Pečių prakaitas. Raktikaulis ant kelių...
Galva:
„Privežei čia nuogybių“, – atviroje diskusijoje su festivalio „Naujasis Baltijos Šokis‘14“ kūrėjais renginio direktorius Audronis Imbrasas prasitarė tokią nepasitenkinimo gaidą girdįs jau eilę metų. O antrąją festivalio dieną parodyto spektaklio „Kūnai“ kūrėjos bei atlikėjos Ugnė Dievaitytė ir Poliana Lima dar netgi prieš pasirodymą, kuriame dalį spektaklio atlieka apsinuoginusios, paviešino žiūrovams skirtą laišką, prašantį prieš kritikuojant, šmeižiant ar juokiantis, apmąstyti spektaklio koncepcijos motyvus bei nuogo kūno reikšmę mūsų gyvenimuose.
Nors nuogas kūnas vakarų pasaulyje, kurį mes taip sparčiai vejamės, jau daugelį metų atvirai publikuojamas, demonstruojamas, naudojamas ir visaip kaip kitaip „-uojamas“ (nuogumo apraiškų scenoje gausu nuo pat pirmųjų festivalio žingsnių), visgi Adomo ir Ievos kostiumo klausimas be perstojo minimas dar ir šiais metais. Tad kiek dar laiko prireiks mūsų tautai, kad tai nebekeltų diskusijų ir neprovokuotų šokiruojančių reakcijų, bei baimės festivalio direktoriui, nedrįstančiam atsivežti daug nuogesnių darbų? Gal tai būtent drąsos stygiaus bėda? Daugiau matai – mažiau nustembi. Drąsiau rodai – drąsiau žiūri.
O gal šis faktas, jog per beveik dvidešimtmetį nepramušti atvirumo ir tolerancijos ledai rodo, kad Lietuvai to tiesiog nereikia? Pripažindami save tauta, kuri nenori nusirengti, tikrai neliktume vieninteliai. Pasaulyje gausu kultūrų, nuogumą laikančių mistiška, per daug vertinga afišavimui, o kartais net ir bjauriai nuodėminga gyvenimo dalimi. Belieka pasirinkti. Kitu atveju mes kaip koks pilkas pasimetęs asiliukas, kuris nežino, ar žolę kramsnoti kairėje ar dešinėje pusėje. O be jos – badas. Neduodame sau ramybės ir kvaršiname galvą klausimais, kurie kažką žeidžia ar keičia, kas atrodo pernelyg vertinga griauti. Taip pat neleidžiame sau perskaityti tikrosios žinutės, kurią kūrėjai norėjo perduoti pasirinkę nuogą kūną tik kaip kūrybinį instrumentą. Nereikia tikėtis vieningos nuomonės ar vengti šio konflikto, tačiau kalbėjimas apie tai, kaip kūrinys teisingai ar neteisingai „įpakuotas“, neturi nieko bendro su jo kokybe ar turiniu. O dabartinė tendencija rodo, kad labai dažnai, užsikalbėdami apie knygos viršelį, mes apskritai pamirštame tą knygą perskaityti. Labai ryškūs to pavyzdžiai – dėl 2012 metais „Sirenų“ festivalyje rodyto spektaklio „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ (rež. Romeo Castellucci) iškilęs skandalas ar neseniai kino ekranus sudrebinęs ir ne vieną diskusiją ir pasipiktinimų pliūpsnius išprovokavęs Larso Von Triero naujausias filmas „Nimfomanė“. Ir netiesa, kad pirmą dėmesį į išorę telkia tik neišprusėliai – įtampa tarsi užkrečiamai plinta kiekvieno apie tai mąstančiojo galvoje.
Visgi U. Dievaitytės ir P. Limos darbas toli gražu neturi jokios intencijos kažką išprovokuoti ar šokiruoti. Šiam vizualiai estetiškam kūriniui atskleisti kitą požiūrį į nuogą kūną labai padeda apšvietimas (Pablo Seoane), kuris spalvų ir formų atžvilgiu labai minimalistinis, bet tuo pačiu, kuriantis labai mistišką atmosferą, naudojant šiltus spalvų tonus bei silpną šviesos koncentruotę. Muzikos kompozicija (Pablo Sanchez Pulido), inspiruota natūralių gyvenimiškų garsų (lėkščių dūžiai, mašinos, kūdikio mamos pilve garsai), praveria pasiūlymų klodus interpretacijai bei užduotos temos apsvarstymui.
Gyvūniškumo ir mentališkumo kontrastas, žmogaus biologinio kūno ir proto santykis yra pagrindinė spektaklio „Kūnai“ ašis. Spektaklis pradėtas kurti analizuojant galvos judesių galimybes. Galvos kaip atskiros kūno dalies fenomeną bei galvos kaip sąmonės, mąstymo ženklą. Mechaninis kūno judėjimas ir judėjimo kuriama simbolika tapo pagrindiniu kūrybinės analizės objektu. Kūno dalys, jų judėjimas erdvėje, plastika, formų skulptūriškumas čia tampa poezijos tekstu. Tarsi kaleidoskopas, kurio karoliukai yra mūsų asmeninio, biologinio kūno dalys. Kuomet įdėmiai įsižiūri pro akutę, sukant vamzdelį gali pradėti įžvelgti beribį ornamentų pasaulį, kupiną emocijų ir istorijų, sukeliančių kaskart vis naujų asociacijų bei vaizdinių.
Pusė žmogaus pusė gyvūno:
O jūsų galva? Kokia ji? Vertinanti? Ar kaleidoskopas yra tik žaislas, nukreipiantis jūsų sąmonę į nereikšmingas stiklinių karoliukų dėliones?
Koks jūsų nuogumas? Gal giliai jumyse vis dar slypi tas vaikas, kuriam neatrodo nepadoru būti nuogam prie kitų žmonių, kuris turi smalsumo ištirti savo kūną, kuris savo fantazija geba keliauti ir mėgautis atrandant skirtingus, naujus pasaulius bei alternatyvius klodus poetiško šokio kalboje?
O gal jūs kentauras? Kuriame proto bei kūno dermė turi išskirtinį laisvės skonį...
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos