„Pichet Klunchun ir aš pats“. Jérome'o Belo spektaklis
Kovo 31 d. 19:00 ŠMC Didžioji salė (Vokiečių g. 2, Vilnius).
Koncepcija – Jérôme Bel
Atlikėjai – Jérôme Bel, Pichet Klunchun
Prodiuseriai: Bankoko šokio festivalis „Fringe“, SACD Le Vif du Suject (Paryžius), Monpeljė šokio festivalis (2005), R.B. Jérôme Bel (Paryžius)
Trukmė: 105 min.
Šokio performansas vyks anglų kalba.
Bilieto kaina – 3,48 EUR
Išankstinė bilietų rezervacija: info@cac.lt arba +370 5 2608960
Daugiau informacijos: ŠMC.
„Pichet Klunchun ir aš pats“ – tai vienas iš prancūzų choreografo Jérômo Belo sukurtų portretų, kuriame šokio performansas virsta pokalbiu apie šokį. Kaip ir kituose – „Véronique Doisneau“, „Cédrique Andrieux“, „Isabel Torres“, „The Last Performance (Lecture)“ – ŠMC pristatome kūrinyje kalbama daug, o šokama tik truputį. Scenoje pokalbiui susitinka klasikinių Tailando šokių atlikėjas Pichet Klunchun ir Jérôme Bel, kritikų neretai vadinamas konceptualaus šokio kūrėju, devyniasdešimtųjų scenos enfant terrible. Atsispirdami nuo kultūrinių klišių – karališkosios Tailando Khono šokio tradicijos, šiandien jau virtusios turistine pramoga bei prancūziškojo avangardo demokratinės revoliucijos idėjų – šokėjai ieško naujų ar abiems bendrų šokio praktikos apibrėžimų.
Performanse išryškėja Belui būdingas domėjimasis konceptualiosiomis šokio medijos galimybėmis arba, kaip pažymi šokio teoretikas André Lepecki, „politine judesio ontologija“. Choreografui rūpi, kokios yra minimalios sąlygos šokiui įvykti. Mėgindamas į jį atsakyti, Belas neretai griebiasi „nulinio laipsnio“ choreografijos: atsisako šokėjų, žaidžia autoryste, kuria vakarėlį scenoje, apkalba šokį.
Kviesdamas šokėjus kalbėtis apie savąsias praktikas, autorius nutolsta nuo moderniojo ir šiuolaikinio ekspresyvaus šokio kanono ir priartėja prie šiuolaikiniam menui artimesnių veikimo būdų. Tuo tarpu šiuolaikinis šokis, kaip pastebi Lepecki, pastaraisiais metais tampa viena pagrindinių nuorodų apmąstant, kuriant ir kuruojant vizualiuosius menus.
---
Jérôme Bel (1964) yra vienas žymiausių šiuolaikinių prancūzų choreografų. Pirmasis jo kūrinys „Nom donné par l‘auteur“ (1994) – tai choreografija objektams. Antrasis, pavadintas „Jérôme Bel“ (1995), grįstas visišku atlikėjų nuogumu. Trečiajame – „Shirtology“ (1997) – aktorius spektaklio metu apsivelka labai daug marškinėlių. Kūrinyje „The Last Performance“ (1998) kelis sykius cituojamas choreografės Susannos Linkės solo, pasirodo Hamletas arba André Agassi. Kūrinio „Xavier Le Roy“ (2000) autorystė priskiriama Belui, tačiau išties tai paties Xaviero Le Roy choreografija. „The show must go on“ (2001) yra dvidešimties atlikėjų, devyniolikos pop muzikos dainų ir vieno DJ kūrinys. „Véronique Doisneau“ (2004) – tai kūrinys apie Paryžiaus operos baleto šokėją Véronique Doisneau. „Isabel Torres“ (2005) yra braziliška kūrinio „Véronique Doisneau“ versija. „Pichet Klunchun ir aš pats“ (2005) buvo sukurtas Bankoke drauge su Tailando tradicinių šokių atlikėju Pichetu Klunchunu. Darbą „Disabled Theatre“ Belas sukūrė drauge su turinčiais protinę negalią Ciūricho teatro „Hora“ aktoriais. Kūrinys buvo sukurtas ir pristatytas 13-oje parodoje „Documenta“ Kaselyje, Vokietijoje.
Pichet Klunchun yra Khono, tradicinės Tailando šokio praktikos, meistras. Jis yra vienas šiuolaikiškiausių klasikinių Tailando šokių atstovų, savo praktikoje mėginantis suderinti šalies šokio tradicijas ir šiuolaikinius stilius. Pastaraisiais metais Klunchun atstovavo Tailandą keliose tarpkultūrinėse atlikimo menų programose bei choreografiniuose projektuose. Jis yra įkūręs savo šokio kompaniją („Life Work Company“), kurioje dirba su jaunaisiais šokėjais, turinčiais klasikinio Tailando šokio pagrindus.