CC Dvasia – tarp terapijos, ritualo ir šiuolaikinio šokio
2016-10-13 Agota Bričkutė
Atokus Rokų rajonas. Kauno miesto pakraštys. Galutinė 23 – ojo autobuso stotelė. Sumišęs nerimo, smalsumo ir nekantrumo jausmas. Galvoje sukasi klausimai: ar teisingai supratau renginio vietą, ar išlipau reikiamoje stotelėje, koks meninis renginys gali vykti tokioje „nekultūringoje vietoje“ ?
Neilgai trukus, prieš akis išnyra lapuočių draugijos apsuptas baltų plytų pastatas – Rokų kultūros namai (Nemuno g. 14), tipiškas sovietinis dėžutės formos statinys. Nustebusi žengiu į vidų. Pagaliau suvokiu, jog atsidūriau tinkamoje vietoje. Sutinku nedidelį būrelį žmonių, laukiančių renginio. Kadangi į spektaklį atėjau kone pusvalandžiu anksčiau, tenką nuodugniau patyrinėti laukiamojo holo interjerą. Rokų kultūros namai dvelkia autentiška sovietmečio dvasia – girgždantis parketas, medinėmis dailylentėmis iškaltos lubos, spalvoti vitražai, salės kampe stūksanti medinė skrynia.
Laukiamojoje salėje pamažu renkasi publika. Daugiausia tai vidutinio amžiaus žmonės su savo atžalomis. Atsitiktinių praeivių, ko gero, nėra. Priešingai, susidaro įspūdis, jog į renginį atėjo artimiausi menininkės draugai, pažystami, kolegos.
Nors iš dalies pasirodymo vieta pasirinkta dėl finansinių sumetimų, kita vertus, ji nėra atsitiktinė. Akivaizdu, jog Austėja Vilkaitytė mene ieško autentiško ryšio su aplinka. Jos pasirodymas įgauna specifinės vietos meno bruožų.
19 valandą prasiveria durys į aktų salę. Vidun įeina būrelis žmonių. Dauguma jų sėda gerokai atokiau nuo scenos, kaip neretai būna performanso pasirodymuose. Atsisėdu ir aš. Smalsiai tyrinėju erdvią aplinką. Salė savo proporcijomis primena halinės bažnyčios interjerą – viena didinga erdvė, aukštos lubos, atokiau nuo žiūrovų įrengta pakyla. Visa tai kuria netikėtą sakralumo įspūdį. Scenoje – butaforinis fontanas, lyg altorius, iš kurio sklinda ramybė – vandens čiurlenimo garsai. Kadangi scena gerokai atitraukta nuo žiūrovų erdvės, jausmas toks, lyg iš tolo, atsargiai stebėtum šventą vietą – fontaną, simbolinį gyvybės šaltinį, versmę.
Į sceną įžengia šokėja. Dėmesį atkreipia prigludęs kūno spalvos apdaras, išryškinantis grakščias merginos kūno linijas. Tiesa, sceninis kostiumas atrodo kiek vulgarokai ir iššaukiančiai, nejučiomis virpina fantaziją.
Pasirodymas prasideda. Pradžia kiek glumina, ji primena pasiruošimą spektakliui: menininkė tarsi tyrinėja vietą, ieško jos realizacijos būdų, liečia fizinius objektus, bando prisitaikyti, susilieti su aplinka, ją prisijaukinti. Ekrane pasirodo video projekcijos. Daugiausia tai youtube vaizdai: lap dance, viliojimo pamokos, gydymas rankomis, hipnozės seansai. Visa tai apipavidalina ramūs ir atpalaiduojantys gamtos vaizdai – kriokliai, palmės, chameleonas. Tiesa, prie pastarojo vaizdinio vertėtų sustoti. Chameleonas judesio pasirodyme veikia keliuose prasminiuose laukuose. Visų pirma, tai tiesioginė šokėjos išvaizdos kartotė. Ramybės būsenoje pastarasis gyvūnas yra neutralios pastelinės žemės spalvos, kaip ir menininkės rūbai. Keičiantis aplinkos sąlygoms, chameleonas kaip mat prisitaiko, susitapatina. Ši vaizdi metafora nurodo menininkės tapatybės paieškas, savojo „aš“ tyrinėjimą, globalesnę tautos identiteto kaitos idėją, nuolat atsikartojančią visoje menininkės kūryboje. Chameleoniškumas, t.y. kaita, atsispindi ir skirtingų šokio praktikų derinime. Viso pasirodymo metu persipina buitiški, fiziologiniai, seksualizuoti judesiai, lėta, apgalvota, hipnotizuojanti kūno kalba, judesiai – pozos. Profesionali šiuolaikinio šokio atstovės patirtis papildoma mėgėjiškais viliotinio pradžiamoksliais, pilvo šokiu, vogue stiliaus judesiais, go go, striptizu, aerobika ar twerking.
A. Vilkaitytės performansas „CC Dvasia“ turi ryškių rituališkumo bruožų: fiziniai judesiai pasižymi ritmiškumu, pasikartojimu. Tokiu būdu žiūrovas yra tarsi hipnotizuojamas, užburiamas lyg terapiniame hipnozės seanse. Tiesioginiam terapiniam poveikiui pasiekti menininkė netgi pasitelkia Rytų medicinos praktikas (pvz. Reiki), įtaigų žvilgnį. Hipnotizuoja ne tik plastiška, seksuali, betarpiška menininkės kūno plastika, viliojantys, geismą provokuojantys judesiai, bet ir viso pasirodymo metu girdimas muzikinis fonas. Pasirodymo metu grojančią muziką galėtume įvardyti kaip eklektinę ir daugiaprasmę. Akivaizdu, jog siekta derinti skirtingų muzikinių stilių garsus, juos dekonstruoti. Rodos, jog menininkė siekė sujungti gamtinius, natūralius bei sintetinius, „plastmasinius“ tonus. Trankią elektroninę, pop muziką keičia protą ir mintis atpalaiduojantys garsai – Tibetian Heeling Music, raminantys, tiesiogiai sąmonę veikiantys tonai. Garsiniai trigeriai priminė jausmą, kurį patyriau žiūrėdama šiuo metu itin populiarius ASMR (Autonomous Sensory Meridian Response ) vaizdus. Pastarieji vaizdo įrašai pasižymi tuo, jog juose skleidžiami garsai sukelia malonų fizinį jausmą – dilgčiojimą galvoje, stubure. A. Vilkaitytės pasirodyme girdimas šnabždesys taip pat teikia malonų atsipalaidavimo jausmą.
Tiesa, atlikėja neleidžia užsnūsti. Ramų šokio spektaklio toną keičia grėsminga nuotaika. Viso pasirodymo metu menininkę protarpiais ištinka traukuliai, konvulsiški judesiai, pakraupęs žvilgnis, agonijos būsena.
Dar prieš akimirką ramiai „viliojusi“ žiūrovą, šokėja tampa lyg svetima vietai, aplinkai. Pastaroji performanso detalė išlaiko sąmoningą, kritišką žiūrovo suvokimą. Stebėjusi pastarąsias nejaukias šokio scenas, pagalvojau, jog šiuos vaizdus būtų galima susieti su kintančios asmens tapatybės tematika – žmogaus prisitaikymas visuomenėje, priešinimasis nustatytoms elgesio normoms, savojo „aš“ ribų nykimas.
Prieš pasirodymą kankinęs nerimo jausmas išnyko, kai supratau, jog A. Vilkaitytė pasirinko tiesiogiai nekontaktuoti su žiūrovu, nesiveržti į jo asmeninę erdvę. Turbūt tai ir lemia, jog menininkės kūrinys balansuoja tarp performanso ir šokio spektaklio sąvokų. Kita vertus, nors šokėja pasirenka nuosaikesnį žiūrovo dėmesio prikaustymo būdą, vis dėlto ji sugriauna ketvirtąją nematomą teatro sieną ir pasirodymo pabaigoje įžengia į žiūrovų erdvę. Pasiekusi galinę salės sieną, menininkė priverčia žmones atsisukti ir bent taip išeiti iš komforto zonos. Akivaizdu, jog ne visiems patogu. Daugelis neramiai žvilgčioja, veiduose jaučiamas suglumimas, kiti – bodisi, nerangiai žvilgčioja į laikrodį. Mano dėmesį patraukia fotografas. Siekdamas išgauti kuo geresnį kadrą, pastarasis tarsi persekioja nuolat dinamiškai judančią atlikėją. Visa tai atrodo lyg ritualinis šokis, netikėtai, vietoje gimusi improvizacija.
Pasirodymas artėja prie pabaigos. Šokėja rūko elektroninę cigaretę, guli ir kartu su žiūrovais stebi vaizdo projekcijas, klausosi raminančių garsų. Vidinis sielos apsivalymas įvyksta, ritualas pasiekia išsivadavimo ir atgimimo tašką. Ties čia A.Vilkaitytės kūrybinė metamorfozė tikrai nesibaigia. Artėja kitos vietos, kiti pojūčiai, kitas santykis su aplinka ir pačia savimi.
„Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas