Vita ir mano kelias
2017-06-11 Ingrida Gerbutavičiūtė
Ingrida Gerbutavičiūtė dalinasi savo prisiminimais apie a.a. šokio kritikę Vitą Mozūraitę (1960–2014)
Mokytoja, mentorė, kolegė, draugė, vyresnioji sesuo, mama – taip apibūdindavau Vitą. Kai pirmą kartą sutikau, susižavėjau ja, bet prisibijojau. Vėliau džiaugiausi, priartėjau prie jos kaip mokinė, pyktelėdavau dėl neva nekorektiškų komentarų. Po kelerių metų juos supratau ir viduje juokiausi iš savo naivumo, o Vitą pamilau ir gerbiau dar labiau. Parodžiusi, kas yra šiuolaikinio šokio menas, ji mano pasaulėžiūroje atvėrė fantastikos pasaulį, šiuolaikinio šokio mene jaučiausi lyg Alisa stebuklų šalyje. Tokia šokyje jaučiuosi iki šiol. Ačiū, Vita!
Vita negailėjo savęs kitiems ir šokiui. Mylėjo kiekvieną ir savaip jį vertino. Net ir tuos, kuriuos stipriau pakritikuodavo ar apie kuriuos užsiplieskusi pabumbėdavo, mylėjo ir juos.
Vita turėjo aštrų liežuvį, kurį ne visi mėgo. Visgi kritikės liežuviui ir priklauso būti aštriam. Taigi ir aš norėjau taip taikliai kritikuoti, kaip tai darė Vita. Šokio kritikos amatas buvo siekiamybė, o pati Vita atrodė kaip neišsenkantis (šokio) informacijos šaltinis, cituojantis Lietuvos ir užsienio choreografų ir šokėjų pavardes, datas, spektaklių ir trupių pavadinimus. Ir dar bala žino ką...
Ji mokėjo puikiai laidyti sąmojį ir turėjo klausytojo ausiai paruošusi daugybę anekdotų. Apie ežiukus, čiukčius ir iš kojų verčiančias gyvenimo situacijas. Prisijuokdavome iki ašarų.
Vita tiesiog kunkuliavo energija. Ji skuosdavo dėstyti paskaitų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir Vilniaus universitete, su šunimis kelias valandas žingsniuodavo po mišką, dumdavo į spektaklius, atlėkdavo į susitikimus ar susirinkimus, visur skubėjo ir visur bėginėjo, bet viskam surasdavo laiko. Vitos visur buvo daug. Atrodė, kad ji niekada nepavargsta, kad jos gyvybinis šaltinis niekada neišsenka, kad ji gyvena nenuilstamu šokio ritmu. Bet tas gyvybinis variklis vieną dieną ėmė ir perdegė... Jis apkvailino visus, net ir mane...
Vita dirbo daug ir negailėdama savęs. Recenzija per naktį, ryte paskaitos, po pietų studentų darbai ir pasiruošimas kitoms paskaitoms, pavakare susirinkimas, vakare šokio spektaklis, antrą kartą skaitoma knyga, pagal kurios siužetą ar personažą kitą vakarą bus rodomas jau kitas šokio spektaklis. Ir taip nuolat, nesustojant, nepailsint.
Kalbėdavome apie šokį, knygas, šokį, kates, šeimą, draugus ir šokį, apie abiturientus bei studentus ir apie šokį, apie vyrus bei anekdotines situacijas ir vėl grįždavome prie šokio, nes šokio mums niekada nebuvo per daug. Šokiu mes gyvenome, per šokį kaip mediją bendravome, per šokį pažinome viena kitą ir kolegas.
Skirtingais gyvenimo etapais ji atliko skirtingus vaidmenis mano gyvenime. Tie vaidmenys pynėsi, kartojosi, atsiskleisdavo su naujais charakterio bruožais, sustiprindavo maniškius, kartais atrodydavo gluminantys, o kartais tokie savi ir širdžiai pažįstami, kad suprasdavau ją iš pusės žodžio.
Tai buvo Mokytoja iš didžiosios raidės. Mokytoja, kuri parodė mano gyvenimo kelią, padrąsino juo eiti, leido patikėti savo stiprybėmis ir savarankiškų žingsnių tvirtumu. Vėliau paleido...
„Neašarok dėl manęs“, – pasakė man kartą Vita, gulėdama mirties patale. „Stengsiuosi, Vitule“, – sakau sau mintyse praėjus trejiems metams po Vitos mirties. Vis dar ašaroju... „Nepyk, Vitule, – sakau jai mintyse, verkiu ir šypsausi, – tiesiog labai tavęs pasiilgau...“
Publikacijos šaltinis: Teatro žurnalas. VšĮ „Teatro gatvė“.