VDU alumnų forumo „Intelektas ir laisvė“ dalyviai (Marius Pinigis ir Gintarė Masteikaitė). Jono Petronio nuotr.
D&G, intelektas ir laisvė: kai baimė pasitraukia
2014-03-26 Laura Udrienė
Jei kas staiga jūsų paklaustų, ar laikote save laisvu žmogumi, ką atsakytumėte? Leiskite, pamėginsiu įsivaizduoti: tikriausiai, kaip dabar jau įprasta emancipuotam daugialypių reikšmių pasaulyje gyvenančiam šiuolaikiniam žmogui, pasiteirautumėte, kaip klausiantysis supranta laisvę, tada bandytumėte jam (ir, pripažinkime, pačiam sau) paaiškinti savąjį laisvės suvokimą, galbūt net paminėtumėte kelių skirtingų mąstytojų mintis apie (ne)laisvę, kurias jums svetimu požiūriu būtinai norėtų papildyti greta sėdintis kaimynas... Taigi, taip ir neatsakytas klausimas pasimestų karštoje polemikoje.
O jei paklausus paprasčiau? „Pakelkite rankas, kurie iš jūsų save laikote laisvais žmonėmis.“ – būtent tokį prašymą vieną penktadienio vakarą pateikė rašytojas ir žurnalistas Rytis Zemkauskas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Didžiojoje salėje gausiai susirinkusiai auditorijai. Atrodo, labai paprasta – arba keli ranką, arba ne. Aš, vienas auditorijos vienetų, vis dėlto pabandžiau nutaisiusi gilų žvilgsnį atsargiai parymoti salės kėdėje, atseit iš esmės apmąstyti savo laisvę (žinote, visokios sociumo normos, auklėjimas, kompleksai, asmeninė likimo programa, paskola bankui, įsipareigojimai šeimai, valstybei, ką jau kalbėti apie su bet kokia mano laisvės samprata susikertančią sovietinių daugiabučių šildymo sistemą), kol tuo tarpu salėje suošė miškas rankų. Neatsilikau, pakėliau ir savąją – jei greta sėdintieji laisvi, tai kuo aš kitokia!
Ką Rytis Zemkauskas pavasarišką penktadienio vakarą veikė VDU Didžiojoje salėje ir kodėl jam parūpo auditorijos laisvė?
25-erių metų jubiliejų švenčiantis Vytauto Didžiojo universitetas kovo 14 d. surengė viešą ir visuomenei atvirą savo alumnų forumą „Intelektas ir laisvė“, kurio moderavimą patikėjo neabejotinam gero pokalbio meistrui, legendinių „Pasivaikščiojimų“ autoriui R. Zemkauskui. Viešam pašnekesiui buvo pakviestos penkios iš tiesų skirtingos, bet, kaip teigiama organizatorių pranešime spaudai, laisvos ir kūrybiškos asmenybės: Oksfordo universiteto Ludvigo vėžio tyrimų instituto mokslinės grupės vadovas biochemikas Skirmantas Kriaučionis, nepabūgstantis „karštų“ mūsų planetos taškų foto žurnalistas Artūras Morozovas, Lietuvos ambasadorius prie UNESCO, dailininkas, filosofas, dar neseniai ėjęs Kultūros ministro pareigas Arūnas Gelūnas, tarptautinių šiuolaikinio šokio projektų prodiuserė Gintarė Masteikaitė bei profesionalus šokėjas Marius Pinigis. Tiesa, pastarasis pašnekovas turėjo bene geriausią galimybę išsamiai prisistatyti publikai, mat forumą pradėjo ne įvadinės kalbos, o šokis.
VDU alumnų forumo „Intelektas ir laisvė“  dalyviai (iš kairės: Arūnas Gelūnas, Marius Pinigis, Gintarė Masteikaitė, Artūras Morozovas, Skirmantas Kriaučionis). Jono Petronio nuotr.
VDU alumnų forumo „Intelektas ir laisvė“ dalyviai (iš kairės: Arūnas Gelūnas, Marius Pinigis, Gintarė Masteikaitė, Artūras Morozovas, Skirmantas Kriaučionis). Jono Petronio nuotr.
„D&G“ – taip pavadintas auditorijai rodytas šiuolaikinio šokio eskizas, kurio choreografiją drauge su Mariumi Pinigiu kūrė bei atliko Mantas Stabačinskas. „D&G“?! Leiskite vėl paspėlioti – kokios natūralios, taip sau iš karto į galvą šaunančios asociacijos gali rastis XXI a. žmogaus galvoje, išvydus šį dviejų raidžių junginį? Taigi, yra tokie du italų dizaineriai Domenico Dolce ir Stefano Gabbana, kuriantys iš tiesų ekstravagantiškai ryškią aukštąją madą (Dolce&Gabbana). Jų vardiniais rūbais mielai dabinasi Holivudo žvaigždės, naftos magnatai, turtingų vyrų žmonos, o labiausiai – save gerbiantis postkomunistinių šalių elitas. Anokia paslaptis, kad nepajėgiantys originalų įpirkti už tūkstančius, gali guostis mintimi, kad bet kuriame turguje esti gausybė alternatyvų už labai patrauklią dviženklę sumą ir dar su auksu žėrinčiu aiškiai, net beviltiškam silpnaregiui pastebimu „D&G“ ženklu! O būti pastebėtam itin svarbu, tuo labiau, kai esi gimęs deficitiniais Sovietų Sąjungos laikais, kuomet nori-nenori privalėjai dėvėti tokio paties kirpimo kelnes kaip ir dar šeši kaimynai iš tavo laiptinės. Be abejonių, tokias patirtis turinčio piliečio sąmonėje ryškusis „D&G“ yra tapęs vienu iš naujos – laisvos, demokratiškos, kapitalistinės – epochos ženklų.
Tačiau pabandykime įsivaizduoti, ką šis ženklas galėjo reikšti tarpukario Lietuvos žmogui. 1933 metų liepos 15 d. nuo Niujorko pakilimo tako sunkiai atsiplėšė dviejų ambicingų Amerikos imigrantų pilotuojamas lėktuvas. Steponas Darius ir Stasys Girėnas, lietuvių tautybės vyrai, sumanė beprotišką žygį – su tam visiškai nepritaikytu pačių kukliomis galimybėmis patobulintu lėktuvėliu perskristi Atlantą ir pasiekti gimtinę Lietuvą. Kaip šis legendinis žygis baigėsi, žinome visi, taip pat visi žinome, kokiomis ryškiomis raidėmis herojiškas, tautiškomis idėjomis grįstas Dariaus ir Girėno pasiryžimas įrašytas mūsų šalies istorijoje: garbingi Lietuvos sūnūs – visos tautos didvyriai – pavyzdinio patriotizmo simbolis!
Taigi, šokio spektaklis „D&G“ prasidėjo ne glamūriniu gyvenimo vaizdeliu, o XX a. pirmosios pusės lietuviui atpažįstamais herojais, tiesa, ironiškai atgręžtais į šiandieninį žmogų. Skambant patetiškam Tinos Turner hitui „We don‘t need another hero“ (iš praeito amžiaus devinto dešimtmečio amerikiečių fantastinio trilerio „Pašėlęs Maksas. Griaustinio karalystė“ su Melu Gibsonu), M. Pinigis ir M. Stabačinskas su narcizišku pasimėgavimu demonstravo savo atletiškus kūnus: štai mūsų žavūs-drąsus didvyriai, išstatyti ant deramai aukšto istorijos postamento, antžmogiškiški ir suvokti nerealūs, atrodytų, tokių mistinių bebaimių patriotų venomis net kraujas netekėjo, krūtinėje neplakė mūsiška širdis, ne oda, o plienas, kur mūsų kunkuliuojantys viduriai – jų didinga tuštuma. Juk apie tokius mistiškai svetimus mūsų tautos herojus visažiniai mokytojai pasakojo? Tik ar jie nepamiršo užsiminti, kad herojai – ne atskiras homo sapiens porūšis, o mirtingieji, išdrįsę pasinaudoti savo vidine minties ir kūno laisve? Niekas nepasakė, kad ir jiems prakaituodavo delnai, džiūdavo burna, nuo veržlių sukinėjimo rasdavosi pūslės, jie nerimaudavo dėl savo sumanymų sėkmės, prieš žygdarbius net kamuodavo nemiga?
Šokio spektaklio „ID: nr-688e" eskizas. Jono Petronio nuotr.
Šokio spektaklio „ID: nr-688e" eskizas. Jono Petronio nuotr.
Kad jau užsiminiau apie herojų-žmogų, idealiausias pavyzdys – forumo metu žurnalisto A. Morozovo papasakoti ir auditorijai parodyto jo vizualinio dokumentinio filmo kadruose užfiksuoti įspūdžiai iš Ukrainos Maidano aikštės barikadų. Fotografas kalbėjo ne apie politines vingrybes, iš taikios šalies atvykusiam gyventojui egzotiškai švilpiančias kulkas ir nuo jų žūstančių kovotojų kraują, o paprastą ukrainiečių kasdienybę, nes „ten žmonės gyvena, myli, taiso sugedusį radiatorių, gimdo ir miršta.“ Laisvė pabūvoti konfliktinių taškų viduriuose A. Morozovui padovanojo tvirtą suvokimą, jog labai margą pasaulį, kaip ir jo herojus, vis dėlto vienija ta pati žmogiška prigimtis. Štai intelekto galios pavyzdys – gerai įsižiūrėti ir atpažinti bendrumus, – pamaniau, tuo pačiu apmąstydama R. Zemkausko išsakytus žodžius apie intelekto ir laisvės veikimo vienybę (sėkmingo?) žmogaus gyvenime: pirmoji pakopa – susipažinimas su pasauliu, kuriame gyvename; antroji – to pasaulio priėmimas; galiausiai – realizavimas to, ką išmokome. „Tik kas tas intelektas?!“, – vėliau nuaidėjo į abstrakčius pamąstymus linkusio A. Gelūno retorinis klausimas. Tikrai, argi geležinio intelekto vedinas žmogus leidžiasi į mirtinai pavojingas situacijas tik vardan tokios jam asmeniškai abejotinai „apsimokėsiančios“ idėjos kaip patriotizmas? „Vadinasi, veikia kažkas kitas. Gal emocinis intelektas, širdis, patriotizmas ar laisvės siekis?“, – svarstė A. Gelūnas.
Grįžkime prie šokio. Scenoje laisvai skrajojančius padangių berniukus ir jų lėktuvo propelerių sukimosi imitacijas greitai pakeitė kur kas slogesnė atmosfera – šast, ir po sekundės herojų nebeliko. Kreidelėmis ant grindų iš paskutiniųjų konvulsingų kūnų syvų šokėjai kažką rašė. Voliojosi, rašė, savo kūnais tarsi netyčiomis trynė ir vėl rašė. Gal nuo nepastovių politinių aplinkybių priklausomos istorijos lapuose krauju iškovotus žygdarbius bandė įrėžti? O gal paprasčiausiai tai epileptiška nūdienos kartos paralelė – po daugialypius socialinius vaidmenis ir virtualias terpes išskaidytas savo tapatybes desperatiškai siekė užkoncervuoti? Neveltui po spektaklio, jau sėdėdamas patogioje forumo kėdėje, M. Pinigis sakė: „Laisvė gali mus padaryti labai fragmentiškais“. Gal fragmentiškumas yra mūsų laisvės kaina? – nedrąsiai pamaniau savojoje auditorijos kėdėje, – Na, tokia išvirkščioji laisvės pusė? Juk tai, kad mes turime galimybę ieškoti savo tapatybės, kad ir labai padrikai, yra tam tikras laisvės ženklas.
Įpusėjus forumo dalyvių diskusijoms, iš auditorijos pasigirdo klausimas: Ką reiškia būti laisvu žmogumi? Neseniai savo mėgiamą darbą vardan naujų profesinių iššūkių palikusi prodiuserė G. Masteikaitė laisvę apibūdino kaip galimybę išeiti iš komforto zonos, atrasti save naujoje srityje, pačiai rinktis kelius; biochemikas S. Kriaučiūnas pažymėjo mokslinėje terpėje ypač svarbią teisę išsakyti skirtingą nuomonę ir turėti galimybę veikti; aistringas keliautojas A. Morozovas akcentavo laisvę susipažinti su likusiu pasauliu, turėti teisę į žinias ir tobulėjimą; M. Pinigis džiaugėsi turima laisve interpretuoti praeities įvykių ženklus čia ir dabar, analizuoti dabartį, akcentuodamas laisvės ir atsakomybės – menininko kūrybos ir atsakomybės žiūrovui – neatsiejamumą; menininkas-filosofas-politikas A. Gelūnas gėrėjosi žmogaus laisve valdyti savo kūną, žodį, intelektą, valstybę ir pritarė, jog „negali būti ištisų laisvės plotų“. Visi jie įdomiai ir atvirai, atsirėmę į savo gyvenimiškas patirtis ir vidines aktualijas, grybžteldami jau mums labai girdėtus pilietiškumo ir aukštosios kultūros (ne)reikalingumo klausimus, kalbėjo apie laisvę kaip nuolatinį procesą, R. Zemkauskas net ją lygino su kasdieniu prausimųsi… Žiūrovai susidomėję klausėsi ir kažką savo laisvose galvose intelektualiai mąstė. Turbūt kai kurie sutiko, kad visai logiška buvo tokį vakarą padėti šiuolaikiniu šokiu – laisvu ir intelektualiu scenos menu; neabejoju, kad atsirado tyliai svarstančių, kas sieja spektaklį „D&G“ su forumo tema „Intelektas ir laisvė“; buvo ir nieko panašaus nemąstančių… Tuo tarpu aš spėliojau, ką apie laisvę pasakytų tokie herojai kaip Darius ir Girėnas arba Dolce&Gabbana.
„Laisvė, jei ji šiek tiek pasitraukia, mano supratimu, iš karto užleidžia vietą baimėms.“, – prisiminiau vakaro pradžioje R. Zemkausko ištartą sakinį ir šį tą supratau. Pakelkite rankas, kurie iš jūsų save laikote drąsiais žmonėmis!