Landscape ir soundscape arba spektaklis kaip peizažas
2015-05-11 Monika Jašinskaitė
Greičiausiai esate įpratęs žiūrėti teatrą, kur pasakojama viena linija besivystanti istorija. Gertrūdai Štein toks teatras nepatiko ir ji pasiūlė idėją, kuri šiandien plačiai išvystyta ir gan dažnai pasitaikanti Vakarų teatre. Štein sakė, kad poetas teatrą patiria žiūrėdamas reginį ir klausydamas, dažniausiai, dialogų. Abu sekti ji nespėdavo, todėl spektakliuose nuolat turėdavusi jaudintis, kad jos suvokimas apie tai, kas vyksta, užbėgs už akių arba pavėluos. Taigi, ji pasiūlė spektaklį formuoti kaip peizažą, kad publika galėtų ramiai jį stebėti ir džiaugtis patyrimu, o ne stengtis sutapti su diktuojamu laiku.
Pristatydama savo idėjas ji pasitelkė scenos uždangos metaforą sakydama, kad jausmas vienoje uždangos pusėje ir kitoje niekada nėra tapatūs. Menininko užduotis būtų pasirinkti priemones bei turinį, o žiūrovas galėtų būtų laisvas į tai žvelgti kaip jis nori ir pasidaryti savo išvadas. Štein manymu, patirdamas sceninį pasaulį kaip peizažą, žmogus galėtų kontempliuoti bei medituoti ir su tuo, kas vyksta scenoje, sukurti daug gilesnį asmeninį ryšį.
Įsivaizduokite, kad atėjot į elektronikos koncertą, o jums griežia violančelės. Arba į pankų rūsį, o ten – neaprėpiami sodai rožių. Panašiai žiūrovo lūkesčius apžaidžia Heine Avdalas ir Yukiko Shinozaki spektaklyje „As if nothing has been spinning around for something to remember“, kuris buvo parodytas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ atidarymo metu. Žiūrovams į akis sušviečia prožektoriai ir pasigirsta spengianti elektronika. Kelias akimirkas į akis žiebia šviesa, vėliau ji gęsta. Gęsta ir elektronoizas. Po sekundės visiškos tylos klausos organus švelniai glosto malonūs pučiamųjų ir styginių akordai. Lėtai įsižiebia šviesa, atsiveria scenos erdvė.
Johano Štrauso „Žydrasis Dunojus“ ir auganti šviesa vaizduotę nukelia į XVIII amžiaus Vienos rūmus, nors prieš akis – juodos sintetikos kulisai, po tris poras iš abiejų pusių ir galinė siena bei ta pačia sintetine medžiaga išklotos grindys. Galinė uždanga ir kulisai stovi lyg išdidžiai iškėlę galvas – jų svorį laiko didžiuliai juodi balionai. Išdidžiai, lyg jie scenoje būtų svarbiausi veikėjai. Skraidantys vaikiškų švenčių ženklai, banaliai apgauna vaizduotę ir lemia tą didybės, šventės nuotaiką. Scenoje nesimato nė vieno gyvo žmogaus. Žiūrint į šį peizažą, jis atrodo labai banalus ir neįprastas, patrauklus ir, rodos, toks, kuriame tuo pačiu metu nieko ypatingo nėra. Nors čia nėra jokio gyvo žmogaus, atrodo, kad čia nieko daugiau ir nereikia – pridėsi bet ką, ir sugadins.
Tuomet prasideda šokis. Kairys galinis kulisas ima judėti į scenos centrą. Prie jo prisijungia antrasis iš dešinės. Lyg tai būtų rūmų damų ar ponų ekspozicija. Kai šie sugrįžta į savo vietas, o į centrą išeina pirmoji pora. Ir viskas vystosi pagal klasikinę rūmų šokių tvarką, pagal Štrauso valso dramaturgiją ir yra visiškai banalu, bet tuo pačiu ir patrauklu, nieko ypatingo, bet ir neįprasta. Atsipalaidavusi vaizduotė užsiima visišku kulisų personifikavimu. Nieko tokio, kad šokėjai su šešiomis gavomis, bet štai jie išmeta apatinį medžiagos kampą ir jį matai kaip koją, arba suglaudžia viršutinius kampus ir į juos žvelgi kaip palinkusius viens į kitą įsimylėjėlius. Viskas pamažu, neskubant, spėjant suvokti ir pasidžiaugti formomis, šviesos atspindžiais klostėse, švelniais smuikų stygų virpesiais ir dar balažin kuo, kas šauna į galvą tą akimirką.
Muzika tyla, kulisai ima judėti netvarkingai, galime girdėti medžiagos švilpavimą. Vienas kulisas bliūkšta, po juo aiškiai matosi žmogaus figūra. Kiti blaškosi aplink. Iš po vieno, kito, trečio pasirodo žmogaus kūno dalys, tarsi jie norėtų, kad būtumėt tikri, jog po kiekvienu spektaklyje judančiu daiktu yra žmogus. Šokėjai atrodo šiek tiek juokingai, kaip visada juokingai atrodo rimtai žaidžiantys žmonės, per salę perbėga linksmas šurmulys. Ant balionų pakabintų užuolaidų judesiai po truputį laisvėja, šokėjai vis įvairiau naudoja savo objektus. Elektroninė muzika kuria atmosferą, ji šiek tiek baugi, šokėjai su kulisais išdarinėja vaiduokliškas formas, ir, nors matote kaip jos sukurtos, pasiduodate nežinomybės, miško iliuzijai – net šokėja žaliomis pėdkelnėmis po išskėsta užuolaida atrodo baisokai tarsi ragana. Galite tęsti šiurpenančią temą ir įžvelgti giltines, lavonėlius arba galite tiesiog stebėti šokančius kūnus.
Scena nušvinta ryškiau, suskamba disco garsai, kulisai vienas po kito pro žiūrovus nešami į salę, o šokėjai vaikšto, čiuožinėja, šliaužioja, juda lyg niekas nebūtų pasikeitę, ir su savo asmeniniu judesiu vis įgauna personažo savybių – vienas vis rankomis braukia orą lyg mėgdžiotų pasiruošimą karatė kovai, kita moja iškėlusi ranką, kita pirštais liečia savo petį, dar vienas vaikšto ant keturių. Disco keičia pirmųjų kompiuterinių žaidimų pypsėjimas, šokėjai nenustoja judėti, šviesa irgi juda, apšviečia skirtingus scenos plotus. Viskas kinta, kol staiga šokėjai sustoja. Tamsa. Šviesa. Ir scenoje jau kitas nejudantis peizažas. Tamsa. Šviesa. Ir vėl kitas. Mergina žemyn leidžia ranką. Kitąkart vaikinas tupiasi. Jie gali judėti arba nejudėti. Vietoj tamsos perkirtimų paliekama prietema – sceną apšviečia galiniai prožektoriai ir gali matyti šokėjų persigrupavimą. Arba vėl tamsa ir nieko nematysit. Jūs nežinote, kas bus netrukus, todėl stebite viską. Kiekvieną sekundę vyksta procesas lyg žaidimas tarp jūsų ir spektaklio kūrėjų: pastebėsite, užfiksuosite, ar ne? Garso ir kūnų judėjimas greitėja. Vieno šokėjo rankose atsiduria uždanga, jis laksto su ja tarp kitų, o ji plaikstosi, vaizduotė jums sako, kad tai didžiulis drakonas. Jis uždengia viską ir žiūrite į juodą tamsą.
Ant scenos grindų šeši piešinukai minimaliu, kontūriniu Keith Haring stiliumi – karatė žmogutis, mojuojantis žmogutis, žmogutis liečiantis savo petį, žmogutis ant keturių... Jie ima mirgėti ir kyla – grindys virsta siena, kuri su visais piešinėliais pradeda artėti link jūsų. Jūs matote šešis savo būsenose užfiksuotus atlikėjus ant scenos uždangos ir tai panašu į Štein peizažo metaforą. Uždanga nesustoja ties scenos riba, artėja, kol jus užkloja, ir nukeliauja tolyn. O tada jūs matote, kas yra ten, kitoje uždangos pusėje.
Girdisi silpnas ūžesys. Varinių vamzdelių skambčiojimas. Juodoje scenoje skrenda baltas balionas, šviečiantis mėnulio šviesa. Skrieja į scenos kairę, lėtai kyla. Slenka į dešinę ir vėl kyla. Jūs sekate šį balioną akimis, nes visai įdomu, o gal daugiau nėra į ką žiūrėti. Balionas nesustoja ties scenos riba, ima skrieti virš žiūrovų. Artėja prie jūsų, galite girdėti nuo jo sklindantį klaksėjimą. Pasirodo antras, trečias. Jie skrieja, kartais iš jų galite girdėti garsus – radijos šnypštimą, varpo skambėjimą, automobilių signalus. Ant galinės scenos sienos piešiami brūkšniai virsta atpažįstamais objektais – Mindaugo tiltas, Vilniaus katedra bazilika su skulptūromis ant stogo, Gedimino bokštas, stogų grandinės – pamažu grubiomis linijomis išpiešiami Vilniaus peizažo kontūrai. Po salę skraido devyni balionai ir tuo pačiu, kai matote gimstantį miesto landscape, jus supa kuriamas soundscape.
Salėje lėtai įsižiebia šviesa. Dabar tai, ką matėte, atrodo banalu bet neįprasta, smagu ir lyg nieko ypatingo nebuvo. Jūs jau kitoje uždangos pusėje. Jūs einate pro balionų laikomus kulisus. Nieko tokio, jei jaučiatės keistai – juk atėjote pažiūrėti šokio teatro, o pamatėte judančių objektų peizažą.