Bruce’as Michelsonas: „Europoje choreografija įdomesnė“

Jau ke­tu­rio­lik­tą rugp­jū­tį į Lie­tu­vos šo­kio in­for­ma­ci­jos cen­tro ren­gia­mą Va­sa­ros šo­kio mo­kyk­lą sa­vai­tei at­vyks­ta šo­kio pe­da­go­gai ir cho­reog­ra­fai iš įvai­riau­sių pa­sau­lio kraš­tų, idant pa­si­da­lin­tų sa­vo pa­tir­ti­mi su lie­tu­vių šo­kė­jais. Šie­met Va­sa­ros šo­kio mo­kyk­lo­je rugp­jū­čio 19-24 Me­nų spaus­tu­vė­je ži­bės dės­ty­to­jai iš Šve­di­jos, Ru­mu­ni­jos, Nau­jo­sios Ze­lan­di­jos, Bra­zi­li­jos, Ny­der­lan­dų, Ita­li­jos ir JAV.

Ita­li­jo­je gy­ve­nan­tis ame­ri­kie­tis Bru­ce’as Mi­chel­so­nas Va­sa­ros šo­kio mo­kyk­lo­je Vil­niu­je lan­ky­sis jau an­trą kar­tą ir, kaip per­nai, ves ba­le­to tech­ni­kos pa­mo­kas. B.Mi­chel­so­nas 18 me­tų šo­ko JAV ir Eu­ro­pos ba­le­to tru­pė­se, vė­liau ėmė dirb­ti re­pe­ti­to­riu­mi ir ba­let­meis­te­riu, o nuo 2000 me­tų va­do­vau­ja kū­ry­bi­nėms dirb­tu­vėms įvai­rio­se ba­le­to tru­pė­se bei šiuo­lai­ki­nio šo­kio or­ga­ni­za­ci­jo­se. Tur­tin­ga B.Mi­chel­so­no pa­tir­tis pa­ska­ti­no jam už­duo­ti ke­le­tą klau­si­mų. O at­sa­ky­mai mus pa­sie­kė iš Ha­gos, kur šis ba­le­to meis­tras dvi sa­vai­tes ve­dė se­mi­na­rus Kor­zo cen­tre vy­ku­siuo­se Olan­dų va­sa­ros šo­kio kur­suo­se.

– Ba­le­to tech­ni­kos mo­ko­te ne tik ba­le­to, bet ir šiuo­lai­ki­nio šo­kio šo­kė­jus. Kaip jūs ma­no­te, ko­dėl ba­le­tas svar­bus, kaip jis pra­ple­čia šo­kė­jo ga­li­my­bes?
– Man at­ro­do, kad vi­sos šo­kio tech­ni­kos yra ver­tin­gos, o tarp jų yra tam ti­kras ping-pon­go efek­tas: kiek­vie­na tech­ni­ka su­tei­kia ži­nių apie ki­tas. Kad ir ko­kią tech­ni­ką ar ju­de­sio kryp­tį nag­ri­nė­tu­me, vis tiek tu­ri­me tą pa­tį kū­ną, tą pa­čią erd­vę ir tą pa­čią trau­kos jė­gą. Kiek­vie­na tech­ni­ka spren­džia pa­na­šius klau­si­mus, bet vis iš ki­tos pers­pek­ty­vos. Kuo dau­giau pers­pek­ty­vų šo­kė­jas įsi­sa­vi­na, tuo dau­giau ži­nių ir ju­dė­ji­mo ga­li­my­bių jis įgy­ja. Di­na­mi­ka – ba­lan­sa­vi­mas, su­lai­ky­mas – vi­sa tai bū­din­ga ir šiuo­lai­ki­niam šo­kiui. Bet tai jau bu­vo ir kla­si­ki­nia­me ba­le­te, o mes ga­li­me at­ras­ti ir pa­žin­ti.

– Esa­te bend­ra­dar­bia­vęs su dau­ge­liu di­džių cho­reog­ra­fų – Fre­de­ric­ku Ash­to­nu, Mer­ce’u Cun­ning­ha­mu, Mat­su Eku, Jiří Ky­liá­nu, Su­san­ne Lin­ke, An­ge­li­nu Prel­jo­ca­ju ir ki­tais. Gal­būt ga­lė­tu­mė­te iš­skir­ti kaž­ko­kį dar­bo me­to­dą ar pri­nci­pą, ku­rį pe­rė­mė­te iš kaž­ku­rio jų, ku­rį ir šian­dien tai­ko­te sa­vo veik­lo­je?
– Bė­gant lai­kui mes tam­pa­me mū­sų iš­gy­ve­ni­mų, pa­tir­čių vi­su­ma, o kaip tai mu­my­se de­ra – la­bai in­di­vi­dua­lu. Aš jau­čiu mil­ži­niš­ką pa­gar­bą šiems cho­reog­ra­fams, vi­si jie ma­ny­je pa­li­ko pėd­sa­ką, kai ku­rie – ypač ryš­kų. Ky­liá­nas yra nuo­sta­bus me­ni­nin­kas ir mo­ky­to­jas; dirb­da­mas kar­tu iš jo daug iš­mo­kau. Jo įta­ka to­kia įvai­ri ir dau­gias­luoks­nė, kad jos ne­įma­no­ma su­siau­rin­ti iki vie­no pri­nci­po ar­ba me­to­do. Dar­bas su Cun­ning­ha­mu man taip pat at­vė­rė įvai­rias su­pra­ti­mo du­ris, jis man la­bai svar­bus – kaip šo­kė­jas ir kaip mo­ky­to­jas.

– Dau­ge­lį me­tų šo­ko­te JAV, vė­liau per­si­kė­lė­te į Eu­ro­pą. Gal ga­lė­tu­mė­te pa­ly­gin­ti jau­nų­jų šo­kė­jų ga­li­my­bes abie­juo­se že­my­nuo­se?
– Dau­ge­lis šo­kė­jų šiais lai­kais ke­liau­ja, ieš­ko­da­mi sa­vo at­ei­ties sve­čiuo­se kraš­tuo­se. Iš to­li žo­lė vi­sa­da at­ro­do ža­les­nė… Eu­ro­po­je, ju­dant iš vie­nos ša­lies į ki­tą, si­tua­ci­ja kei­čia­si dras­tiš­kai. Šiau­rės ša­ly­se yra daug pui­kių pa­siū­ly­mų, o pie­ti­niai kraš­tai jau­niems šo­kė­jams ga­li pa­si­ro­dy­ti kaip vi­siš­ka ne­lai­mė. Ame­ri­kos šo­kė­jai at­vyks­ta į Eu­ro­pą, nes čia cho­reog­ra­fi­ja la­biau prog­re­suo­ja ne­gu ki­to­je At­lan­to pu­sė­je. Bet eu­ro­pie­čiai taip pat ke­liau­ja dirb­ti į JAV. Kur ge­riau? Ne­įma­no­ma api­bend­rin­ti, kiek­vie­nas šo­kė­jas tu­ri ras­ti sa­vo ke­lią.

– Ko­dėl jūs pa­si­li­ko­te Eu­ro­po­je? Gal­būt nė­ra svar­bu, kur gy­ve­ni, jei dir­bi su tru­pė­mis įvai­riau­siuo­se kraš­tuo­se?
– 1981 me­tais pri­si­jun­giau prie Ham­bur­go ba­le­to Vo­kie­ti­jo­je ir nuo ta­da gy­ve­nau Eu­ro­po­je – dar ir Ang­li­jo­je, Švei­ca­ri­jo­je, Ny­der­lan­duo­se ir Por­tu­ga­li­jo­je. Kas­kart, kai kei­čiau ša­lį, tai da­riau dėl dar­bo – dėl šo­kio. Tai­gi, tru­pė man vi­suo­met bu­vo svar­bes­nė už mies­tą ar ša­lį. Žvel­giant iš šiuo­lai­ki­nio šo­kio pers­pek­ty­vos, 9-ojo de­šimt­me­čio pra­džio­je trau­kos cen­tras iš Niu­jor­ko per­si­kė­lė į Eu­ro­pą; man at­ro­dė, kad čia cho­reog­ra­fi­ja įdo­mes­nė, įvai­res­nė, kū­ry­biš­kes­nė. Ame­ri­ko­je ir ge­riau, ir blo­giau – ten vieš­pa­tau­ja ko­mer­ci­nė bū­ti­ny­bė.

– Dau­giau ne­gu 13 me­tų jūs mo­ko­te ba­le­to įvai­riuo­se pa­sau­lio kraš­tuo­se. Šią sa­vai­tę jūs Ha­go­je, ki­tą gal­būt Flo­ren­ci­jo­je, dar ki­tą – Vil­niu­je. Ma­to­te daug įvai­rių šo­kė­jų. Pa­gal tai, ką pri­si­me­na­te iš per­nai me­tų Va­sa­ros šo­kio mo­kyk­los, kaip ma­no­te, kuo lie­tu­viai ski­ria­si nuo ki­tų?
– Įžiū­riu dau­giau pa­na­šu­mų nei skir­tu­mų. Vi­sur, kur ke­liau­ju, su­tin­ku šim­tus, tūks­tan­čius jau­nų žmo­nių, ku­rie no­ri šok­ti. Ir tai nuo­sta­bu. Bet kai kur – to­kio­se ša­ly­se kaip Ita­li­jo­je, kur aš gy­ve­nu, tur­būt ir Lie­tu­vo­je – ma­tau, kaip dog­ma­tiš­kas po­žiū­ris į šo­kio mo­ky­mą ga­li at­kirs­ti mo­ki­nius nuo įgim­tų jų pa­čių ju­dė­ji­mo ga­li­my­bių, nuo to, ko­kie jie na­tū­ra­liai yra. Ame­ri­kie­čių šo­kė­ja ir cho­reog­ra­fė Ag­nes de Mil­le ra­šė, kad „Vi­sas ba­le­to mo­ky­ma­sis – mė­gi­ni­mas iš­va­duo­ti kū­ną nuo pa­ša­li­nių įtam­pų”. Va­sa­ros šo­kio mo­kyk­lo­je tai bus vie­nas pa­grin­di­nių mū­sų pri­nci­pų.