Vykau Kaunan, deleguota projekto ne[w]kritika misijos: šokis žodžiu siekia plėsti šokio kritikos žanrą, o žodžių žaismas pavadinime „nekritika“ arba „new (naujoji) kritika“ reiškia, jog projekto dalyviai ieško naujų kelių, kaip galima kitaip matyti, skaityti ir suprasti šokį, kaip apie jį kalbėti ir jį analizuoti.
Tad to naujumo ir nepatyrimo mano vertinimuose užkoduota turėtų būti pakankamai. Juolab, kad didžiausia naujovė buvo festivalio programos intriga – Afrikos šiuolaikinis šokis, pirmą kartą koncentruotai pristatomas Baltijos šalyse. Prieš prasidedant 23-iajam festivaliui „AURA“ bandžiau „nulaužti“ savo galvoje visas išankstines nuostatas ir tiesiog priimti, stebėti, pažinti. Be kontekstų, be patirties, atvirai, tolerantiškai, kartais net naiviai. Paskutines penkias dienas žodis „Afrika“ mano aplinkoje buvo linksniuojamas dažniau negu elementarūs kasdieniai reiškiniai – kava, cigaretė, internetas. Afrika užvaldė ir įtraukė kaip smalsų vaiką, nes patirties nebuvimas ir noras pažinti sukoncentravo dėmesį ties elementais, kurie nebūtinai yra patys svarbiausi. Štai kaip efektingai veikia masių psichologija, reklaminiais lozungais spaudoje ir vizualiai ryškiais kodais sėdusi į mano lūkesčių dirvą, kad lietuviško rudens išvakarėse teks pasinerti į Afrikos džiunglių karštį bei ritmų dinamiką.
Bet palikim, meskim, spjaukim tą AFRIKOS bendravardiklį ir pabandykime detaliau pasižiūrėti į elementus, iš kurių buvo sukonstruota šiųmetinė „Auros“ programa, pavadinta „Šiuolaikinio Afrikos šokio platforma“.
Turiu savo FAVORITUS, kurie, mano nuomone geriausiai pailiustruoja festivalio tendencijas. O tai leidžia įvardinti festivalį kaip labai įvairialypį, pionierišką (kontekstų ir erdvių atžvilgiu), mėgstamą publikos ir dar – kaip tiktų rinkodaros sistemai pristatyti – subalansuotas moterims, bet tinkamas vyrams bei paaugliams. O vieną vakarą net ženklo S ar N-14 prireikę buvo: paskutinėje Izraelio šokio pristatymo dalyje žiūrovai su mažamečiais vaikais buvo paraginti palikti salę, nes buvo žadama demoniškų, antikrikščioniškų, atvirų reginių. Brrrrr… Deja, manęs ištvirkusios (turbūt) pasaulietės šie izraelietiški brutalumu replikuoti pasirodymai nepaveikė niekaip, išskyrus pagarba šokėjų profesionalumui, išraiškos ekspresijai ir tikslumui. Kaip puikiai buvo įvardinta neoficialiuose festivalio programų aptarimuose, Izraelis yra šiuolaikinio šokio Holywood‘as. Labai taikliai pasirenkama, kas papirktų, šokiruotų, sužavėtų publiką ir, žinoma, visa tai – su profesionalia choreografija bei judesio raiška.
Dar įdomus buvo Lenkijos atstovų – šokio teatro Zawirowania pasirodymas, man neiškoduotu būdu apžavėjęs publiką ir privertęs po spektaklio pliūpsniais ovacijų ir „Bravo!“ sugrįžti šokėjus keliems nusilenkimams. Čia turbūt aš kažko neįžvelgiau, bet toji klišinė meilės trikampio situacija, muzikos parinkimas bei „klišiniai“ gestai, pozos, choreografiniai piešiniai ir puikiai techniškai atlikta kompozicija buvo nuostabus pavyzdys to, kad mes dar priklausome toms truputį pavėluotai krikščionybę pripažinusioms šalims. Moterys dar tebesiekia emancipacijos ir bando parodyti, jog visgi jos „valdo“ situaciją ir net patį vyrą. Buvo smagu tarsi sugrįžus į vaikystę, kuomet labai nuoširdžiai ir su nekantrumu kasdien laukdavau naujojo „Tiesiog Marija“ su Viktorija Ruffo arba „Ir turtuoliai verkia“ su Veronika Castro serijų.
„Liquid Loft“ iš Austrijos pasirodymas „Kalbančios galvos“, nepalikęs erdvės pastaboms, kaip visada iliustravo germaniškosios kultūros laukui priklausančioms šalims būdingą racionalų konceptualumą, techninį inovatyvumą, kompozicinį preciziškumą. Viskas jau pažįstama, aišku, ir vis dar kelia poreikį bei siekiamybę į tai orientuotis, laikyti pavyzdžiu, sekti. Taigi dedam pliusą, kaip vieniems iš festivalio favoritų.
Tiesa, dar buvo lietuviškoji dalis – „Auros“ šokio teatro atlikėjų „apgyvendinta“ „Melancholijos dėžutė“ – taip tiksliai jau vien pavadinimu nusakomas ir pristatomas mūsų tautinės išraiškos tiek gyvenime, tiek kūryboje paveikslas. Kadangi choreografiją kūrė Johannesas Wielandas iš Vokietijos, tai nereiktų stebėtis, kodėl jau pirmosiomis minutėmis atminties stalčiukai atsidarė ir sužmėžavo Sashos Waltz „Kosmonautų“ fragmentai. Bet tiek to.
Grįžkime į žadėtąją festivalio Afriką. Atidarymui organizatoriai labai taikliai parinko Tchekpo šokio trupės pasirodymą „Trys lygiai“. Choreografas Thcekpo dan Agbetou kilęs iš Benino, šiuo metu reziduojantis Bielefelde (Vokietija), bendradarbiaudamas su penkiais šokėjais, pasirodžiusiais scenoje, kvestionavo afrikiečių kūną bei stereotipais apaugusį Afrikos kultūros ir jos gyventojus suvokimą europietiškoje sąmonėje. Tokią kūrėjų siekiamybę galėjai perskaityti festivalio brošiūroje ir šią idėją geriausiai iliustravo pats pasirodymas. Puikiai anatomiškai sukonstruoti vyriški kūnai, daug plastikos bei padriki momentai, keliantys asociacijas su kai kuriais iš afrogenčių perimtais ir išpopuliarintais visame pasaulyje šokio stiliais: nuo kubietiškos salsos, džiazo ir show dance, gatvės šokių ar net kapoeiros užuominų. Tačiau viso valandos trukmės pasirodymo idėjinė ašis sunkiai leidžiasi atkoduojama, kadangi atmetus europietiškoje sąmonėje įsišaknijusius stereotipus, suvoki, kad Afrikos kontekstas ir visi etniniai regionai bei jų skirtingi raiškos būdai ar siužetai veriasi prieš akis kaip pirmieji įrašai baltame popieriaus lape. Tokiame pačiame, kurių suglamžytos krūvelės sudarė spektaklio scenografiją bei eigoje tamsių siluetų buvo išbarstytos po sceną. Galbūt čia ir atsiranda tas idėjinis konfliktas, pasirinktas kaip choreografijos komponavimo ašis – nuolatinis kūniškumo, emocijų/jausmų bei metafizinių (dvasinių, pasąmoninių) potyrių ir išgyvenimų balansavimas kiekviename žmoguje. Kiekvienas mes savyje galime atrasti gabalėlį kiekvieno pasaulio kontinento ir nevalingai grumiamės savyje tarp trigubų vienas kitam prieštarauti mėginančių dėmenų.
Galbūt dėl to man pačiai keliaujant į festivalį kilo stereotipiškai formuluotų minčių, kuri pasaulė-jauta/-žiūra man priimtinesnė/patrauklesnė: racionalioji modernių urbanizuotų ir industrializuotų individualistinių Vakarų ar toji, primityvia laikoma, intuityviais jausmais, trivialia sąveika su gamtiniais reiškiniais bei aplinka pagrįsta, trečioje vietoje pagal išsivystymą išskaičiuotų bendruomeninių kraštų gyvensena. Manau, kad toks choreografo įžvelgtas trilypumas (trys lygiai – kūnas, siela, jausmai) būdingas ne vienam šių globalizuotų postmoderniųjų laikų, pasižyminčių šizofrenija bei fragmentiškumu, herojui.
Giliai čia bandyta užkabinti, bet stebint antrąjį Tchekpo Dan Agbetou darbą „Caressede du vent“ („Glamonėti vėją“) suvoki, kad geriausiai choreografas ir atlikėjas geba kurti ypatingą emocinį lauką. Viena bičiulė naujoji kritikė taikliai pastebėjo – Tchekpo kuria ir buria vaizdais bei plastika. Tokios Afrikos mes ir laukiame savo išankstiniuose sąmonėje suformuotuose lūkesčiuose apie egzotika bei magija dvelkiantį kontinentą.
Įdomus dalykas savotiškai apjungęs ir intrigavęs festivalio afrikietiškoje dalyje – tai pasirodymų scenovaizdžiui naudojami buitiniai baldai, atliekantys visiškai nebuitines funkcijas. Turbūt nebuvo nė vieno afrikietiško pasirodymo, kuriame nebūtų panaudotas stalas ar kėdė. Paradoksalu, bet dizainerių įžvalgomis, kėdė – grynai vakarų kultūrą ir anatomiją bei kūno mentalitetą simbolizuojantis baldas. Nes tiek Azijos, tiek Afrikos šalyse priimtinesnis „atpalaiduoto stuburo“ sėdėjimo būdas bei žemesnės kūno pozicijos. O kai su šviesų ir garso dizainerio Chris Umney pagalba Tchekpo privertė kėdes skraidyti erdvėje, bandė jas „prisijaukinti“ ir kitokias ritualiniais judesiais bei garsais su jomis „komunikavo“ apie konkurenciją, gailestį, baimę, džiaugsmą liūdesį ir kitus asmeninius išgyvenimus, buvo sukurtas ne tik estetiškai ekspresyvus kinematografiškas paveikslas bet ir paradoksalios asociacijos.
Taigi suprantu, jog po 23-iojo AUROS festivalio Afrika nebeišvengiama mano patirtyse. Tai, kiek ją pažinau Kaune, užkrėtė dar labiau tyrinėti ir perkelti perspektyvą į geografines pusiaujo plotmes. Nors ir žadėjau tekstu spjauti, mesti ją, bet matyt nebeįmanoma pabėgti nuo globaliosios tendencijos – afrologija greitu laiku turėtų tapti globaliai paplitusia sritimi, kaip ir orientalistika. Rytų išminčių filosofija, gyvenimiškos tiesos bei kultūra mūsų plotmėse jau senai tapo savotišku tendencija, savotiška mada.
O štai jaunoji karta akivaizdžiai savo interesų sritį atiduoda gatvės šokių kultūrai ir jos įkvėpėjams – Amerikos bei Prancūzijos juodaodžiams. Tai įrodė ir paskutinis festivalio pasirodymas, Prancūzijos choreografės Blanca Li labai paprastu siužetu apjungtas urbanistinio šokio žanro Electro šou „Electro Kif“. Labai simboliška: prieš pat lemtingąją krepšinio dvikovą dėl Europos aukso tarp Lietuvos ir Prancūzijos visa jaunoji mūsų karta, sužavėta Paryžiaus priemiesčiuose gyvenančių šokėjų pasirodymo, šaukė bis Kauno Halėje, o jau kitą rytą FIBA Europe“ paskyroje socialiniame „Facebook“ tinkle kai kurie mūsų tautiečiai demonstravo savo neetiškumą bei rasistinius kompleksus.
Pasirodo, jog mūsų kultūriniame kontekste svarbu ant kurios kėdės sėdi ir kurią pasaulio pusę žiūri. Dar tebeturime tarpukariu nerealizuotų utopinių kolonijinių svajonių ir mažos tautos kompleksų. Bet galbūt sveika kartais persėsti užu kėdės ir pažiūrėti iš kitos pusės.