Sėdžiu ir važiuoju į kitą pasaulį, į ilgą laiko tarpą prognozuotą, pažadėtą, iškovotą ir laimėtą antrąjį 2013-ųjų metų pavasarį ar tiesiog neįprastą atmosferos atšilimą Kaune. Čia rugsėjo 18 – 22 dienomis ne šiaip kokia bobų vasara (kaip liaudiškai ar dabar madingiau „etnologiškai“ vadinamas orų atšilimas ir paskutiniai vasariški tonai bei pustoniai niūriuoju šiaurietišku rudens periodu), o patys tikriausi atogrąžų ir džiunglių karščiai AFRIKOS kontinento kultūrinėm metaforom įsisiautėjo.
Miesto garbiųjų asmenų lūpomis įvardytas faktas, kad net kaštonai šį rudenį Kaune pražydo, vakar startavusio AUROS festivalio „Šiuolaikinio Afrikos šokio platforma“ atidaryme egzotikos prieskonio nesumažino.
Bet apie viską nuo pradžių ir apie tai kodėl naujasis šūkis KAUNE KAIP KINE, o ne IR KAUNE GALIMA GYVENTI šiuo atveju mane labiau įtikino. Ir net prieštaraujančiai veikia. Vis sukirba mintis, kad tokio siužeto kaunietiškame filme tikrai mielai suvaidinčiau kokį nors neepizodinį vaidmenį.
Labai ilga būtų to mano laimingojo kelialapio į AFRIKĄ Kaune priešistorė, bet pabandysiu akcentuoti kelis esminius raktažodžius, kurie gali pagelbėti kitiems turistams, taip pat vykstantiems ar planavusiems aplankyti šį egzotika trykštantį šiuolaikinio šokio miražą tautiniame kryždirbystės kraštovaizdyje rūpintojėlio poza parimusiu rudens laikotarpiu. Taigi 23-iasis (koks mielas man šis skaičius, gal su kažkokia įsimintina data asocijuojasi, bet tiek to) AURA ruduo žada būti kaip ir kaskart kitoks, stebinantis ir žvėriškai gaivalingas Atradimais-Fantazija-Raiška-Iššūkiais-Katarsiu-Atsiminimais – A-F-R-I-K-A. Turtingiausias tradicijas bei patirtis skaičiuojančio festivalio „ruduo“ prasidėjo dar vasarą ir šiek tiek geografiškai neįprastoje vietoje – Vilniuje. Sasha Waltz „Kūnai“ – chrestomatiniu šiuolaikinio šokio pavyzdžiu tapęs spektaklis – sukūrė elitinę šiųmetinio festivalio aurą ir davė aukštą toną. Kad intriga ir kokybė būtų išlaikyta, organizatoriai pasitelkė masinančiomis paslaptimis užkoduotą programą. Kaip atsvarą pasaulinės konkurencijos nebijančiai ir kosmopolitiškame Berlyne reziduojančiai vokiečių choreografei AURA pasiūlė lietuviams vis dar vakarietiškoje kolonizatorių kultūroje terra incognito – AFRIKOS šiuolaikinio šokio kontekstą. O štai Ne(w)kritikos ledlaužiams buvo pasiūlyta imtis klimato atžvilgiu šiltesnių sąlygų keliui į žiūrovo sąmonę bei žingeidumą atverti. Kadangi turiu garbės ir laimės priklausyti išrinktųjų grupei, buvau pamaloninta kvietimu betarpiškai išgyventi tropinius įspūdžius visas penkias festivalio dienas.
Vualia! Taigi nerkime į tamsiąsias gelmes ir pažinkime neatrastus žemynus. Festas, t.y. šventė prasideda.
Kaip sakoma, teatras prasideda nuo rūbinės, o štai festivalis – nuo pasirinktos transporto priemonės, kuria keliauji į šventę. Man pasisekė – jaučiuosi tikrai pakylėta jau nuo pirmųjų pajudėjimo trajektorija Vilnius-Kaunas akimirkų. Žinau, kad mažiau gėdinga mano situacijoje būtų nutylėti faktą, jog geležinkelio maršrutu tarp abiejų Lietuvos sostinių teko riedėti pirmą kartą. Taigi like a virgin sėdau į naujutėlaitį greitąjį traukinį ir buvau sužavėta, jog tokių esamą. Atvirai prisipažinsiu, važiavau ir mintijau, kad tas blizgantis lokomotyvas visai ne kelionės į nepažinto žemyno atmosferą kuria, o labiau primena tai, kad mano gimtoji šalis tampa užtikrinta globalėjančio pasaulio dalimi su visa tam derama atributika: urbanizacijos, industrijos, infrastruktūros ir technologinės pažangos procesais. (Tokia eksursyvi dilema pakutena fantaziją: Kažin, kuri situacija keltų mažiau įtampos ir pasufleruotų daugiau išeičių – negalėjimas rasti plaktuko langui išdaužti avarijos metu traukinyje kilus panikai ir užsiblokavus visiems automatiškai veikiantiems durų atvėrimo-užvėrimo mechanizmams ar atsidūrimas naktį atogrąžų miškuose, nemokant čiabuvių kalbos ir ne(be)suprantant laukinės gamtos egzistencinių pagrindų? Negaliu sakyti kad visi industriniai urbanistiniai monumentai man kelia šiokią tokią nerimastį ir kad buvimas laukinėje gamtoje ar pasąmonėje vis dar šmėkštelinti pagoniška pasaulėjauta suteikia man energijos, bet visgi – kuriam pasauliui aš priklausau?).
Tokias urbanizacijos ir ekologijos tema užklupusias dilemas išblaško Kauno traukinių stoties vaizdai – medinė architektūra perauganti į lietuviškąjį bauhauzą, ir štai aš žingsniuoju laikinosios sostinės pagrindine aorata – Laisvės alėja. Čia įkvepiančių kinematografinių vaizdų akys prisigaudo tiek, kad net trumpam išsisklaido afrikietiška intriga viliojantis tikslas. Bet kai Kauno nacionaliniame dramos teatre po fanfaromis palydėtų atidarymo kalbų įspūdinga puokšte, primenančia mitologinį pasaulio medį, apdovanojus festivalio įkvėpėją Birutę Letukaitę ir atvėrus scenos uždangą tamsoje pradeda judėti tamsūs siluetai – tuomet baltas popieriaus lapas asmeniniame žemėlapyje, tabula rasa patirtyse ir pažintyse su Lietuvos žemėlapio formą atkartojančiu kontingentu prikausto dėmesį ir sužadina vaizduotės bei personalinių asociacijų lauką. Choreografo Tchekpo Dan Agbetaou siekiamybė, spektaklyje „Trys lygiai“ apjungus skirtingas Afrikos šokio kultūros patirtis, puikiai leido europietiškam žiūrovui jaustis patogiai atpažįstant savo išankstines stereotipines įžvalgas apie bananų palmių, dramblių, žirafų ir kitų asociatyvių zoologijos sodui momentų žemyną. Kiek jame iš viso valstybių, jau nekalbant apie skirtingas etnines grupes ir kolonizacijos procesų bei invazijų įtakas joms. Kas pasakys man?
Bet tikiuosi, kad mano pažintis per 5 festivalio vakarus bus turtinga, o detalesnius pirmojo vakaro spektaklių įspūdžius pažadu surašyti po rytinio praktinio seminaro su Dramblio Kaulo Kranto šokėjais.
P.S. Grįžtant prie asmeninių patirčių ir žinių apie AFRIKĄ, pati intymiausia vyko traukinyje. Tik tąkart ne Vilnius – Kaunas atkarpoje, bet piečiau Europoje. Sausakimšame traukinyje kažkur šiaurės Italijoje nepasirinktinai teko atsisėsti priešais tamsiaodį asmenį. Nežinau, kodėl aš vis dar pajuntu vaikišką žingeidumą ir naivų smalsumą tam neištyrinėtam, nepažintam spalviniam, anatominiam braižui. Tąkart nepajėgiau kontroliuoti savo nevalingo noro spoksoti ir vizualiai tyrinėti nepažįstamąjį, kuris nesibodėjo atsakyti tuo pačiu. Buvo tikrai intriguojanti akistata, vėliau įvertinta anglišku rašteliu. Bet čia jau ne spaudai.
O apie paslaptingus „Trijų lygių“ šokėjų žvilgsnius ir judesius laukite tęsinio ir naujo įrašo dienoraštyje iš kaunietiškos AFRIKOS patirčių.