Trečiąją dieną „Auros“ festivalyje buvo daug minties, bet mažai šokio

Margaspalvę Tarptautinio šokio festivalio „Aura‘23“ rugsėjo 20 d. vakaro programą vienijo tapatumo paieškų tematika bei minimali šokio raiška. Pastaroji tapo labiau dekoratyviu šalutiniu elementu, o plačių užmojų koncepcijos buvo aiškiau reiškiamos žodžiu.

Austrų trupės „Liquid Loft“ spektaklio „Kalbančios galvos“ užmačios kėlė itin daug abejonių. Tikėjausi gana banalios ir paviršutinės, nostalgija persmelktos socialinių tinklų kritikos, tačiau šokėjų Stephanie Cumming ir Luke‘o Baio žaismingas virtualaus bendravimo komentaras tapo individualiu, savitu kalbėjimu apie nesusikalbėjimą, lygiagrečiai vykstančius monologus arba dialogus be klausytojų, apie individų egocentriškumą. Apsidairius aplink, buvo galima nesunkiai pastebėti, kad ši neproduktyvios komunikacijos problema egzistuoja ne tik virtualioje, bet ir realioje erdvėje.

Žiūrovus itin žavėjo ir linksmino scenos gilumoje rodomos projekcijos, kurias sudarė tiesiogiai filmuojami ir į ekraną transliuojami šokėjų „dialogai“. Specialiųjų vaizdo efektų dėka vaizdas buvo iškreipiamas ir priminė kreivų veidrodžių sukuriamas komiškas deformacijas. Anglų kalba skambėjęs tekstas sudarė didžiąją spektaklio dalį, tad nesuprantantieji neteko galimybės suprasti didelės spektaklio dalies.

Kalbančios galvos

Pape‘s Ibrahimo Ndiaye‘o Kaolacko spektaklis „Mano močiutės ašaros“ bei Kingsley‘aus Odiakos „iALONE“ analizavo atitinkamai individo kilmės bei vienatvės jausmo temas. Šokio raiškos čia buvo gerokai daugiau nei austrų darbe, tačiau ji apsiribojo atmosferos kūrimu – pasikartojančios sekos ir uždara struktūra perteikė koncentracijos į save, į savo praeitį ir patirtį, įspūdį. Koncepcijos atžvilgiu šie spektakliai niekaip neprisidėjo, nepagilino pasaulyje jau kelis dešimtmečius vykstančių teorinių diskusijų. Geriausiu atveju šokio komentaras buvo iliustratyvi abstrakcija, kurią apibendrino antrojo spektaklio metu nuskambėję žodžiai: „I am who I am because I am what I am“ (angl. „Esu, kas esu, nes esu, kas esu.“).

„Auros“ šokio trupės spektaklis „Melancholijos dėžutė“ (chor. Johannesas Wielandas) sutelkė pilną Kamerinio teatro salę žiūrovų. Įspūdingiausiai atrodė maža erdvė, kurios sienos buvo nukabinėtos iškarpomis iš spalvotų žurnalų, „Tarybinės moters“ viršeliais ir visokio plauko kičiniais paveiksliukais, margomis lemputėmis, o scenoje mėtėsi tuos laikus menantys foteliai, lempos, radijo imtuvai, ir kitokie daiktai. Nostalgiška tarybinių laikų romantika smelkėsi ir į muziką, šokėjų aprangą bei povyzą, judesius. Patraukliu ir intriguojančiu aspektu galima būti įvardinti nebent tai, kad šokėjai bendravo su žiūrovais, kviesdami juos įžengti į tą sovietinę erdvę, šokti kartu, užsiimti kažkokia veikla.

Daugiau aktualijų