Kelionė namo – tai grįžimas pas tuos, kuriuos myli

Sugrįžti į namus galima ir iš jų neišvykus. Tik tuomet kelionė gali būti gerokai ilgesnė ir sudėtingesnė nei, pvz., grįžimas iš Londono ar Dublino. Sugrįžti neišvykus galima tik tuomet, kai staiga prisimeni mamos balsą, kuris vaikystėje antrino deklamuojamam eilėraštukui: „Tapu tapu tapu tapu eina meškinas be batų“ arba išgirsti, jog tėvas serga ir greitai baigs savo gyvenimo kelią, o dabar laukia tik vieno žodžio – „myliu“. Arba žinai, jog sesuo daug dažniau barasi su mama, kai tavęs nėra greta. Arba kai supranti, jog kad ir koks bjaurus ant sienos kabantis kilimėlis su raudonu elniu, bet daug bjauriau, kai nėra sienos, ant kurios tą kilimėlį galėtum pasikabinti.

Tada sugrįžti ir pastebi, jog nusibodę šeimyninės šventės ženklai – šaltiena ir silkė pataluose – staiga įgyja visiškai kitą kvapą, skonį, reikšmę. Jie reiškia namus.

O gali ir negrįžti, nes nusibodo nesibaigiantys tėvų išvedžiojimai apie tai, jog „ir čia galima gyventi“, apkarto būti vaiku, kurio gyvenimą nuolat reguliuoja mama („tik nesumanyk pasididinti krūtų!“), užkniso virtuvinis politikavimas ir kasdienis kalendoriaus lapelių, tų netolimos ateities pranašysčių, skaitymas, o šeimyninės šventės ženklai – šaltiena ir silkė pataluose – jau nebelenda į gerklę.

Jei pamilsi juos tokius, kokie jie yra, tai grįši. Bet jei negrįši, tai kas jiems pasakys, kad gyvenimas gali būti ir kitoks?

Tad Darius ir Eglė grįžta namo – į Menų spaustuvės Juodojoje salėje suręstą mažutėlaitę virtuvėlę, kurioje Mama servetėle šluosto ištiškusią silkę, o Tėtis Kęstas skaito jo gimtadieniui skirtus sentimentalius eilėraščio posmus.

Virtuvėlę Juodojoje salėje surentė scenografė Lauryna Liepaitė urbanistinio šokio teatro „Low Air“ spektakliui „Kelionė namo“, kurį žiūrovai išvydo spalio 25 ir 26 d. Urbanistinio šokio teatras – tai tie patys du gatvės šokio apologetai – Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius, 2011 m. debiutavę „tikroje“ teatro scenoje su spektakliu „Feel link“ ir 2012 m. Teatro dieną iš karto atsisėdę už didelio pusapvalio stalo „Auksinių scenos kryžių“ teikimo ceremonijoje beveik priešais tą kryžių tuomet gavusį režisierių Vidą Bareikį.

Šįsyk abiejų šokėjų ir režisieriaus joks stalas nebeskyrė – V.Bareikis režisavo „Kelionę namo“, sukurtą pagal metafizinę Richardo Bacho apysaką „Džonatanas Livingstonas žuvėdra“ ir specialiai spektakliui parašytą Mindaugo Nastaravičiaus pjesę. Be dviejų šokėjų spektaklyje vaidino aktoriai Larisa Kalpokaitė ir Jonas Braškys, o ant virtuvėlės stogo buvo jaukiai įsitaisę muzikantai – Justas ‘Dj Justinez’ Butrimavičius ir Aurimas Blaževyčius, kurie viename epizode tapo „triukšmingais kaimynais“.

„Kelionė namo“ – tai kelių menų sintezė, nes šokis, dramos teatras ir muzika jame taip susipynę, jog bent vieno elemento nebuvimas sugriautų visą spektaklį. Režisierius V.Bareikis kiekvieną atlikėją paliko jo įvaldytoje sferoje, tad aktoriai kalba, šokėjai šoka, muzikantai – groja. Nei vienas nebando peržengti atskirus menus skiriančios ribos, tik pačioje spektaklio pabaigoje Darius – L.Žakevičius – negarsiai tarsteli vieną frazę, kuri ir tampa grįžimo namo ženklu.

Todėl ganėtinai sunku įvardinti šio spektaklio žanrą – tai nei šokio teatras, kuriame kalbama, nei dramos spektaklis, kuriame šokama, nors tas įvardinimas gal ir nebūtinas – pernelyg tikslios etiketės įpareigoja. Tiesiog žiūrint spektaklį nekyla abejonių – jį kūrė dramos režisierius, kuriam šokis ir jo raiškos galimybės – menkai pažįstama stichija, todėl jis nesikiša į choreografiją, tačiau labai tiksliai surikiuoja aktorines mizanscenas.

Kai susitikimo su žiūrovais po antrosios premjeros metu V.Bareikis pasakė, jog peržiūrėjo daugybę amerikietiško šokio vaizdo įrašų, pagalvojau, jog tai tik susiaurino jo akiratį, apribojo matymo galimybes ir neleido pasireikšti visom režisūrinėm galimybėm – amerikiečiai tikrai negarsėja šokio teatru, kuris gerokai palankesnę dirvą jau nuo XX a. vidurio rado Europoje. Choreografų Pinos Bausch, Matso Eko, Lloydo Newsono, Jo Strømgreno, Aleksandro Pepeliajevo spektakliuose aktoriai juda, šokėjai kalba, sukurdami vientisą kanvą, kurioje „išsiuvinėjamas“ siužetas, metaforos, emocijos.

Režsieriaus nepatyrimo dėka „Kelionė namo“ suskyla į du lygmenis – šokio ir dramos, kurie kartais atitrūksta vienas nuo kito, reikalaudami papildomų pastangų suvokti jų sąsajas, koduojančias dviejų kartų – tėvų ir vaikų – tarpusavio santykius. Scenoje matome stereotipinę šeimą – konservatyvius, senstančius tėvus, trūks-plyš palaikančius tradicijas ir viską matuojančius „kai mes buvome jauni“ prisiminimais, ir jų rūpestingo žvilgsnio vengiančius jau suaugusius vaikus, besiveržiančius į londonus, dublinus ir berlynus, kur visuomet yra geriau.

Kartos nesusikalba, ir čia labai tiesmukai, suveikia V.Bareikio pasirinktasis metodas – teksto ir judesio sankirtos nebuvimas. Tiesmukumą sustiprina visiškas aktorių nejudrumas, atsiribojimas nuo šokėjų raiškos, kartais net atrodo, jog jie šiek tiek pasimeta, kai į jų žodžius šokėjai reaguoja judesiu. Tačiau tiesmukumą sušvelnina labai emocionalus L.Žakevičiaus ir A.Gudaitės šokis, jų monologai, duetai ir dialogai su tėvais. Sąlyginai šokėjai buvo išraiškingesni už aktorius, nes neturėjo visiems suprantamos galimybės perteikti savo mintis žodžiais, tad turėjo visiškai pasikliauti judesio galimybėmis.

Gatvės šokis tik iš pirmo žvilgsnio atrodo gan ribotas, tinkamas tik jaunimo varžymuisi ir „išsidirbinėjimui“ . Ne taip seniai priimtas į „didžiąją“ sceną urbanistinis šokis kartu su išmoninga režisūra tapo daugelio spektaklių pagrindine raiškos priemone, jau kelis tokius užsienio trupių spektaklius matėme ir Lietuvoje. „Low Air“ tikrai nei vienai iš tų trupių nenusileidžia – abu šokėjai sukuria scenoje sodrią jausminę atmosferą, lengvai atsisakydami perdėm efektyvių hip hopo judesių, kurie siužetiniuose spektakliuose gresia tapti savitiksliais. Kaip nesunkiai L.Kalpokaitė ir J.Braškys manipuliuoja tekstais ir jose slypinčiomis emocijomis, taip A.Gudaitė ir L.Žakevičius sportu dvelkiančius judesius apvelka emociniu rūbu ir naudoja juos kaip žodžius. „Kelionėje namo“ itin išraiškingais pasirodė vyriški šokėjo monologai ir A.Gudaitės-Eglės plastika ir jos „pokalbis“ su motina. Duetuose, net būdami skirtingose scenos vietose šokėjai gerai jaučia vienas kitą ir tą jausmą perteikia žiūrovui neakcentuodami savo išskirtinumo ketveriukėje. Du tandemai – aktorių ir šokėjų veikia išvien, tačiau nuolat jauti, jog šokėjai vis tik „Kelionėje namo“ yra pagrindiniai veikėjai.

Spektaklis labai vientisas, kas nedažnai pasitaiko šiuolaikinio šokio kūriniuose, kurie vis suskyla į atskirus epizodus su sunkiai nuspėjamomis jungtimis. V.Bareikis sugebėjo visame spektaklyje išlaikyti vienodą įtampą, organiškai sujungdamas personažų vaikystės atsiminimus, dabartį, svajones apie ateitį. Ilgesni ir trumpesni epizodai nuolat persipina, punktyru nužymėdami gyvenimo istorijas, bet spektaklis išvengia biraus fragmentiškumo, nuolat gresiančio jungiant kalbėjimo ir šokio mizanscenas.
Kaip ir daugeliui „šviežių“ spektaklių „Kelionei namo“ dar reikia truputį subręsti. Žinau, kaip „Low Air“ šokėjai moka kūrybiškai dirbti su turima medžiaga, kaip išnešioja savy kiekvieną epizodą ir geba pagrįsti kiekvieną pakeitimą. Manau, kad ir „Kelionė namo“ taps svaresnė, turiningesnė. Nes Laurynas ir Airida – kaip tas Džonatanas Livingstonas Žuvėdra, kuriam skrydis rūpi labiau nei galimybė pasisotinti.

Auros Skulskytės nuotraukos

Skaityti daugiau