Leiskite paspausti jums ranką (vardinu vardų abėcėlės seka, kad nebūtų pažeista lyčių lygybė), Agne Ramanauskaite, Mantai Stabačinskai ir Pauliau Tamole. Jūs, geri, labai geri ir … geri šokėjai bei choreografai, padėję man išbristi iš vienos bjaurios pelkės, į kurią kartais (o gal net dažnai) įklimpstu, rašydama apie šiuolaikinį šokį: scenoje vyksta kažkas, kas programėlėje pristatoma kaip be galo reikšmingas, originalus, prasmingas vyksmas, tačiau arba aš matau tai bene penkioliktą kartą, arba reikšmės yra tokios „begalinės“, kad tą „galą“ gali rasti tik pats choreografas, arba – atvirkščiai – viskas scenoje yra labai seklu, tačiau bandoma maskuoti daugiaprasmėmis frazėmis. Pelkę sudaro akivarai – abejonės tiek savo žiniomis, intuicijomis, matymu, tiek ir choreografo intencijomis bei talentu. Trauki vieną koją ir jau imi manyti, kad tuoj tuoj suvoksi idėjos genialumą ir išsivaduosi, bet žiū – antrąją koją pelkė siurbia net pasičiaumodama, nes geniali idėja pasirodo bekvepianti naftalinu, o choreografas turi diplomą, bet ne talentą.
Tad tikrai esu dėkinga trims kūrėjams ir jų dramaturgei Sigitai Ivaškaitei, nutarusiems spektaklyje „Contemporary?“ , parodytame Menų spaustuvėje lapkričio 22 ir 23 d., su ironija pažvelgti į šiuolaikinio šokio kūrimo virtuvę ir atskleisti pagrindinių kūrinių ingredientų parinkimo metodus. Šios virtuvės turinys labiau buvo suprantamas nuolatiniams Lietuvos šiuolaikinio šokio vyksmo sekėjams, nes kūrėjai pernelyg nesivaržydami krovė ant kūrybinio stalo žinomų choreografų spektaklių ir darbo elementus – scenografijos detales, choreografijos ištraukas, kalbėjimo stilių ir pamėgtas frazes. Nemačiusiems tų kūrinių patiekalas galėjo įgauti egzotišką kvapą.
Spektaklio pradžia – jau iki atkarumo atsibodęs „judesio auginimas“, kai kūnas ilgai raitosi lyg šv.Vito šokio apimtas ir pamažu kyla „per kančias į žvaigždes“, tačiau nežinomo likimo smūgio pakirstas vėl nudrimba ant grindų, kad dar penkiolika minučių bandytų žiūrovų kantrybę. Tokie „judesių auginimai“ sutinkami gan dažnokai ne tik lietuvių choreografų darbuose, bet pas mus yra itin pamėgti, matyt vis dar lietuvio sąmonę veikiant amžiniems atsiminimams apie nuolat vos ne nuo nulio auginamą valstybę.
Ir visi trys šokėjai, sąžiningai išbandę (Stabačinskas net parodė šlapią prakaito dėmelę ant grindų) žiūrovų kantrybę, garsiai pasakė: „nusibodo! Kiek galima?!“. Ačiū jiems už tai, nes ir aš, kaip šokio kritikė, jau neberandu žodžių „judesio auginimo“ fenomenui pagirti.
Tačiau ir kiti, mažiau žinomi kūrybiniai ingredientai („judėjimas ilgomis galūnėmis“, „daugiau energijos – du vyrai turi sukurti energijos kaip dešimt vyrų!“, „sultingesni judesiai“, „daugiau dinamikos“, „ir tada tas fiuiht!“) patiria tą patį ironišką fiasko, nes vėl matome begalinį jų kartojimą ir nematome jokių skirtumų tarp ilgų ir trumpų galūnių.
Žinantys šiuolaikinio šokio užkulisius spektaklyje greitai ima atpažinti vis ryškėjančius efemeriškus ironizuojamų choreografių portretus, o kai scenoje išdėstomi batai, plunksnos, į kibirą pasipila smėlio srovelės – ir jų sukurtus spektaklius.
Spektaklio ironija žinantiems pačius ironizuojamus spektaklius ar kūrėjus gal ir pasirodys ne itin švelni, ji nukreipiama šiek tiek „į vienus vartus“, tačiau ši trijulė turi teisę šaipytis, nes patys nuolat dalyvauja tokiose šiuolaikinio šokio misterijose ir ilgomis galūnėmis yra „išauginę“ ne vieną „sultingą“ judesį.
Po itin rimto Manto Stabačinsko „šokio“ su kiekvienu atributu surengiama žiūrovų blitz apklausa: „kaip jūs manote, apie ką tai buvo?“. Keli „nežinau“, „nesupratau“ staiga nuskęsta vienos žiūrovės mįslingų žodžių sraute apie emocines savęs paieškas ir dar kažin kokias gilumas. Nežinau, ar tai buvo visiškai atsitiktinis asmuo, ar neįvardinta spektaklio dalyvė, tačiau ji tarsi aštriais pipirais paaitrino ironiją, šįkart nukreiptą į šokio vertintojus. (Priimu šį prieskonį su malonumu, nes tokiu būdu galiu atkeršyti pati sau už bandymus kartais žodžiais „ištraukti“ arba „nuskandinti“ toje reikšmių pelkėje bepradedančius grimzti kūrinius. Ypač, kai po ilgų apmąstymų ir metaforų narstymo iš atsitiktinio pokalbio su choreografu sužinau, kad „nieko nesupratau“.)
Paulius Tamolė, kurį dažniau matome dramos nei šokio scenoje, apimtas aktorinio šišo, viename epizode nutaria „pagardinti“ kūrinį prasmingais tekstais ir judėdamas ima deklamuoti. Beprasmiai pabiri judesiai ir Shakespeare’o eilės greitai perauga į pokalbį su savimi apie neatėjusį spektaklio pasižiūrėti draugelį, kuris greičiausiai vietoje kultūros pasirinko krepšinį. O kažkada spėliojome – kuris pirmas Lietuvos choreografas prakalbins šokėjus scenoje. Dabar kartais norisi užčiaupti…
Ir gan nelauktai spektaklis pakeičia kryptį. „Virtuvė“ perkratyta, metas parodyti „virimo“ rezultatus. Dar vienas ironiškas žvilgsnis į kostiumo pasirinkimą („norėčiau gražios ilgos raudonos suknelės su iškirpte nugaroje“, – pareiškia Agnė Ramanauskaitė, matyt prisižiūrėjusi Pinos Bausch spektaklių ir knisdamasi dėvėtų skudurų maiše), kai blizgančią palaidinukę (mėgstamas provincijos „šiuolaikistų“ rūbelis) siūloma pakeisti kuo nors natūralesniu (Stabačinskas tuojau pat pasiūlo natūralų nuogą savo kūną), tačiau amžina bepinigystė vėl apvelka visus tais pat pabodusiais kasdieniais rūbais.
Ir spektaklis prasideda! Ekrane matome choreografės ir visų trijų atlikėjų pedagogės Airos Naginevičiūtės sukurto spektaklio „EGO ir ID“ ištrauką, kurią čia pat scenoje pakartoja Tamolė, Ramanauskaitė ir Stabačinskas. Ir nors gerai matosi, kuris atlikėjas vis dar sukasi šiuolaikinio šokio scenoje, o kuris gal dažniau kalba nei šoka, tačiau dabar tai netrukdo stebėti vientisą judesių kaskadų ir energijos lydinį. „EGO ir ID“ buvo geras spektaklis, ir net keista, kad jis susideda iš tų ką tik per padidinamąjį ironijos stiklą pamatytų elementų. Kūno preparavimas vis tik neparodo, kur slepiasi siela…
Tačiau, kad ir kiek ironizuotume kūrybines klišes, matyt, negalime ištverti nepaverkę į liemenės rankovę. Spektaklio pabaigoje kūrėjai – regis, be jokios ironijos – įlipdė savą sentimentalią klišę, prabilę apie save, savo santykį su šokiu ir greitą bet kokio spektaklio mirtį, parodžius jį vos 3-4 kartus. Šis epizodas kūrybinėje virtuvėje panėšėjo į želė – drebantis patiekalas, be aiškaus skonio, vargiai išlaikantis kokią nors formą. Pritrūko drąsos ar ironijos kritiškai pažvelgti į du didžiausius tarptautinius šiuolaikinio šokio festivalius Vilniuje ir Kaune? Ironija ar drąsa baigėsi, palietus šokio spektaklių sklaidos problemą? Ar nesiprašoma komplimento, atviraujant dėl šokiui reikalingų gebėjimų trūkumo ir drąsiai lipant į sceną? Virtuvėje pritrūkome rimtesnių prieskonių ir nusičiupome „vegetą“? Todėl šįsyk kūrybiniai pietūs būtų geriau apsiėję be saldaus deserto ir užsibaigę tylos sūriu, nes Stabačinsko santūrumas buvo ironiškesnis už Ramanauskaitės ir Tamolės kalbas.
Tačiau tai tik vienas nedidelis valandinio spektaklio epizodas. Taigi, dar kartą ačiū, Agne, Mantai ir Pauliau. Už tai, kad puikiai praleidau vakarą, už jūsų drąsų kūrinį (ooo, jūs žinote, kaip gali sureaguoti kai kurie spektaklio prototipai), o labiausiai už tai, kad pasijutau ne viena, skanaudama paplėkusius šiuolaikinio šokio kūrybinės virtuvės patiekalus su nutrinta galiojimo data.