Ką reiškia „naujovė“ mene? Nauja, nes nematyta? Ar nauja, nes sunkiai paaiškinama? Kalbant apie naujų meno formų atsiradimą visuomet prieš akis iškyla formulė, neigianti „seną“, prieš tai buvusį ir giliai kultūroje įsišaknijusį meną. Senų formų neigimas yra įprastas visuose menuose – vaizduojamuosiuose, scenos menuose, literatūroje ir net madoje. Neigimo tendencijos atsiranda tuomet, kai prieš tai populiarumo viršūnėje buvęs meno žanras ar stilius tampa visuotinai suprantamas, plačiai diskutuojamas ir aptariamas meno teorijų baruose. Kitaip tariant, idėjinė meno išraiškos forma materializuodamasi teoriniame diskurse sustabarėja arba, kaip pasakytų Platonas, meninė idėja lieka tikra ir gyvybinga tol, kol prasilenkia su ją materializuojančia fizika.
Grįžtant prie neigimo formulės ir scenos meno – naujojo cirko, čia naujovės ne tik paskatino naujo žanro vystymąsi, bet ir paradigmos poslinkį profesionalumo link. Tradicinio cirko žanras, buvęs plačiosios kultūros pramoga (dabar tai vadintume komerciniu šou), aštuntame-devintame praeito amžiaus dešimtmetyje paneigė kai kurias prieš tai buvusio cirko taisykles ir pamažu užlipo ant profesionalios teatro scenos.
Kitas ne mažiau įdomus dėsningumas yra tas, kad istoriškai lyginant vienas meno rūšis su kitomis pastebimas labai panašus androgeninis ryšys, dabar vis dar vyraujantis tarp cirko ir šokio, kuris anksčiau daugybę metų vyravo tarp teatro ir šokio. Naujasis cirkas dabar vienaip ar kitaip išgyvena tai, ką šokio menui (moderniam, postmoderniam, post-postmoderniam ir šiuolaikiniam) teko palaipsniui išgyventi nuo pat XX a. pradžios – įrodinėti savo legitinumą kitų menų kontekste. Taigi, norėdamas išsilaisvinti iš priklausomybės pinklių nuo kitų menų (teatro, šokio ir net muzikos), naujasis cirkas dabar siūlo savojo žanro pavadinimą keisti į šiuolaikinį cirką. Parodaksalu, jog viena vertus cirkas nori būti pripažintas kaip nuo kitų nepriklausomas profesionalus scenos menas (kas yra absoliučiai nedvejotina), kita vertus – į naudą pasitelkdamas kitų menų kodus, formas ir stilių – savo meninės raiškos ypatybes šiuolaikinis cirkas kuria tarpdisciplininių menų sankirtoje. Čia, apsukę ratą, atsiduriame ties mūsų išeities tašku – „naujove“.
Tai kas gi naujo šiuolaikiniame cirke? Apžvelgus dalį tarptautinio cirko festivalio „Subcase 2014“ spektaklių, mano mintys užkibo ant interaktyvaus vaizdo projekcijų jauko. Šį meninį sprendimą, deja ar laimei, imu lyginti su vaizdo projekcijų panaudojimu šiuolaikinio šokio spektakliuose. Interaktyvių technologijų naudojimas ir cirke, ir šokyje tiesiogiai siejasi su turinio raiškos parametru, kurio trupės „Ilmatila“ miniatiūroje „Kitur“ (Muualla) labai trūko, o dueto „Magmanus“ pasirodyme „Sukibę“ (Attached) buvo į valias. Judesių ir veiksmo tėkmė miniatiūroje tarsi užstrigo, čia neapleido mintis, kad viskas per daug statiška, per daug pozicionuojama, pernelyg „pozuojama“. Priešinga – ekspresyvi ir dinamiška – pasirodė spektaklio „Sukibę“ scena, paprastai nufilmuota ir žiūrovams pateikta vaizdo takelio greitinimo ir lėtinimo principu. Visgi mano meniniai turinio ir fomos matuokliai remiasi šokio lauko koordinatėmis, kurių panaudojimo – pati sau prikišu – negaliu reikalauti iš cirko kūrėjų, nes cirko specifika koduoja kitokias žanro ypatybes. Bet visgi žvilgtelkime iš arčiau.
[image=602871 link=http://www.youtube.com/watch?v=0SeRmBXYHBc]Animacija
2009 m. įkurtos trupės „Ilmatila“ iš Suomijos miniatiūra „Kitur“ savo vaizdine puse priminė Benoît Lachambre ir Louise‘os Lecavalier spektaklį „Ar esi tu aš“ (Is You Me). Abiejų spektaklių kompiuterinė grafika sukurta ne kaip scenografiją pakeičiantis interaktyvus fonas, bet lyg atskirtas personažas. Vaizdo projekcijos atveria naujas erdvės perspektyvas, leidžia atsirasti komizmo elementams ir praplečia fantazijos lauką, žiūrovus perkeliantį tarsi į animacinį filmuką. Cirko miniatiūros „Kitur“ vaizdas suprogramuotas iš anksto (vaizdo projekcijų dizainerė Tuula Jeker), šokio spektaklio – piešiamas gyvai, pasitelkiant kompiuterinę grafiką (šviesos ir vaizdo projekcijų dizaineris Laurentas Goldringas); todėl pirmasis kuria dviejų dimensijų vaizdo įspūdį, antrasis – trijų. Tam įtakos turi ir spektaklio „Ar esi tu aš“ scenografija – pasvira plokštuma scenos viduryje ir dvi plokštumos scenos gale bei šone, „laužiančios“ žvilgsnį ir keliančios animacinio filmo kaip trimatės erdvės įspūdį. Kiek kitokia pasirodo cirko miniatiūros „Kitur“ erdvė, koncentruojama į vienaplanį animacinio filmo vaizdą. Stebėtina, kad atlikėja Ilona Jäntti nors ir supasi ant lyno, jo kaip trimatės scenografijos detalės keliamas įspūdis nesuveikia. Visgi abiejų pasirodymų piešiami ir virtualiai projektuojami vaizdai sunerti apgalvotai, išplečiant ir siaurinant vaizduojamąją erdvę bei subtiliai keičiant veiksmo atmosferą.
Abiejų animacinių filmų pasauliuose šalia iracionalių būtybių egzistuoja ir „tikrieji“ filmukų personažai – tai atlikėjai ir choreografai I. Jäntti, B. Lachambre ir L. Lecavalier. Įdomu, jog fizinis kūnas scenoje, priklausomai nuo jo judėjimo žanriniuose cirko ar šokio „skliaustuose“, kuria dinamikos arba statikos įspūdį. Fizinis kūnas cirko spektaklyje pozicionuojamas kone centre, šokio – dažniau nustumiamas į šalį. Cirko miniatiūroje jaučiamas pernelyg stiprus statikos svoris – atlikėja I. Jäntti tarsi pozuoja arba laukdama projekcijų „sustingsta“ paruošiamosiose pozicijose, prieš pradedant judesių ir triukų su lynu kombinacijas. Šokyje toks pereinamųjų pozicijų fiksavimas būdingas klasikiniam baletui, tačiau spektaklyje „Ar esi tu aš“ nejaučiamas, judesiai čia „teka“, nepriekaištingai keisdami vienas kitą. Nors protas tvirtina, kad cirko choreografija ant lyno – tai daug jėgų ir susikaupimo reikalaujantis darbas, visgi šiuolaikinio šokio tėkmės ištreniruotas žvilgsnis kliūva už per didelės „statikos“. Kas ji?
Štai čia į galvą šauna dvi prieštaringos mintys. Pirmoji priežasčių ieško kūrėjos išsilavinime. Pasirodo, I. Jäntti yra įgijusi Labano šiuolaikinio šokio centro Londone choreografijos magistro diplomą, todėl statikos ir dinamikos problemos kūrėjai neturėtų pakišti kojos. Tačiau pakiša. Antroji mintis sukasi apie lyną kaip objektą, kurio neįmanoma pilnai suvaldyti. Čia galima tuoj pat užginčyti teigiant, jog ir šokio spektakliuose yra naudojami objektai, o šokio dinamika nuo to nenukenčia. Taip, tačiau čia ir glūdi esminis skirtumas, nes šokyje į pirmą planą visuomet iškeliamas kūnas, o cirke objektai užima vedančiųjų pozicijas arba ir objektai, ir kūnai yra vienodai svarbūs.
Savirefleksija
Kitas cirko festivalio „Subcase“ spektaklis, naudojęs vaizdo projekcijas, yra 2009 m. įkurtos cirko trupės „Magmanus“ pasirodymas „Sukibę“. Trupės nariai – aukštas, augalogas lyg tikras vikingas Magnusas Bjøru‘as ir smulkus, žemas Manu‘as Tigeris – vien savo pabrėžtinai didžiuliais fiziniais skirtumais sukuria komizmo aureolę ir duetui teikia papildomų žiūrovų simpatijos taškų. Festivalio metu rodytas spektaklis „Sukibę“ įprastinėje pasirodymo versijoje iš tiesų neturi jokios vaizdo projekcijos, tačiau, vienam atlikėjui suskaudus kulkšniuką, dalis anksčiau nufilmuotų spektaklio scenų festivalio metu buvo rodomos vaizdo projekcijos pagalba. Iš pirmo žvilgsnio atrodęs desperatiškas sprendimas iš tiesų pasiteisino su kaupu. Spektaklio ištrauką, kurios metu atliekami triukai ant nedidelio sūpuoklinio tramplino, medinių dėžių ir dėželių kūrėjai parodė ne įprastu tempu, o greitindami ir lėtindami vaizdo takelį. Šis paprastas sprendimas („Magmanus“ trupės narių ir projekto „Išpakuok menus“ (Unpack the arts) vadovo Yohanno Flocho bendrai rastas sprendimas) pasirodė toks radikaliai tikslus, jog netgi ir rodant spektaklį įprastine vaizdų seka, būtų prarasta daug žavesio ir subtilių, juoką keliančių detalių.
Mąstant apie galimą gilesnę tokios scenos potekstę „Magmanus“ trupės sprendimą galima būtų lyginti su itin dažnai šokio spektakliuose sutinkamu metodu, kai dvejinamas virtualus ir realus vaizdas, t.y. kai vaizdo projekcijose rodoma tas pats, kas ir scenoje. Tiesa, cirko atlikėjai, vaizdą projektuojant ant didžiulio ekrano rampos šviesoje, yra vos girdimi/matomi scenos gilumoje, todėl čia nufilmuoto vaizdo projekcija figūruoja kaip dokumentinė, tačiau ją greitinant ar lėtinant kyla fiktyvaus vaizdo įspūdis.
Tokį projekcijos panaudojimą cirko pasirodyme „Sukibę“ galima būtų lyginti su amerikiečių postmodernaus šokio legendos Lucindos Childs 2009 m. atstatytu 1979-ųjų m. kūriniu „Šokis“ (Dance). Spektaklyje rodomas 1979-ųjų m. nufilmuotas šokis, o tuo pat metu scenoje atliekami virtualiam vaizdui identiški judesių junginiai. Abi medijos čia jungiamos taip, jog nė viena nėra privilegijuojama. Visgi virtualus originalo vaizdas konceptualaus menininko Solio Le Witto išdidinamas tiek, kad scenoje esantys šokėjai atrodo lyg mažutės besisukančios figūrėlės. Įdomu tai, jog išdidinama virtuali praeitis, prieš kurią reali dabartis tarsi sumenksta. Trisdešimties metų skirtumas, rodomas virtualių ir realių šokėjų priešprieša, tarsi pirštu baksteli į savirefleksijos funkciją, būdingą šokio istoriją gvildenantiems spektakliams.
Apie kokią savirefleksiją būtų galima kalbėti trupės „Magmanus“ spektaklyje „Sukibę“? Tuo metu, kai dėl sveikatos priežasčių buvo pasirinkta rodyti nufilmuotą pasirodymo ištrauką, kūrėjai jau atsidūrė ties savirefleksijos slenksčiu. Nors nufilmuota vaizdo medžiaga čia rodoma pavieniui, t.y. nedubliuojant jos su realiu vaizdu scenoje, visgi realūs dueto triukai prieš vaizdo projekciją ir po jos tarsi įrėmina virtualų vaizdą, sukeldami žaidimo įspūdį. Pačią vaizdo projekciją taip pat galima būtų laikyti cirko triuku. Sumaniai greitinamas ir lėtinamas vaizdo takelis primena pagreičio didinimą ar mažinimą žongliruojant. Todėl savirefleksija čia atsiranda pati savaime, praeitį apjuosdama žiedine dabarties kompozicija.
***
Tai kas gi naujo šiuolaikiniame cirke? Kūnai, objektai ir triukai, nors ir pakitę savo forma, rodosi, išlieka tie patys savo esenciniu pavidalu. Vaizdo projekcijos, kūnų ir objektų pozicionavimas scenoje, statikos ir dinamikos bei savirefleksijos funkcijos, rodosi, atneša naujų spalvų į ir taip spalvingą cirko „areną“. Vaizdo projekcijos, vienur kuriančios animacinio filmuko nuotaiką („Kitur“), kitur išryškinančios praeities atspindį dabartyje („Sukibę“), šiuolaikinio cirko stilistines ypatybes tik praplečia, tuo praplėsdamos ir patį meno žanro konceptualumą. Šiuolaikinis cirkas išvystęs nemažą naujovių pagreitį per penkiasdešimt vystymosi metų pasiekė tą patį, ką šokis – per šimtą. Todėl nenuostabu, kad žiūrovai ir teoretikai nespėja žengti koja kojon su cirko menu, nes šis vieną po kito žeria naujoves – turinio ar formos prasme – it žonglieriaus kamuoliukus.
***
Straipsnis sukurtas projekto „Unpack the arts“ užsakymu. „Unpack the arts“ projektas remiamas Europos Komisijos programos „Kultūra“.