Socialinis kūnas agresijos tinkle

Šiemet Naujojo Baltijos šokio festivalį atidarė dar 1987 m. sukurtas ir pasaulinę šlovę pelnęs belgų choreografo ir filmų kūrėjo Wimo Vandekeybuso grynojo šokio spektaklis „What the Body does not Remember”.

Šis sudėtingas kūrinys žiūrovus labiausiai sužavėjo savo energija, šokėjų gyvybingumu bei humoru. Kita vertus, spektaklis pakankamai prailgo, savo koncepcinėmis užmačiomis nepasiekė daugumos žiūrovų ir neįtikino savo aktualumu šiandienai.

Spektaklio „What the Body does not Remember” anotacija yra labiau gluminanti, nei padedanti suvokti spektaklių prasmę. Joje teigiama, kad choreografo atspirties taškais tapo „įtemptos akimirkos, kai neturi pasirinkimo, kai kiti dalykai, tokie kaip įsimylėjimas, nusprendžia už tave, arba sekundė iki nelaimingo atsitikimo, kuris turi įvykti.” Gramatinės logikos šiame sakinyje nedaug, o ieškant pavyzdžių iš realaus gyvenimo, kuomet būtų pasisekę užfiksuoti tokią akimirką, jų galime ir nesurasti.

Choreografinis W. Vandekeybuso pasaulis yra pilnas prieštaravimų, konfliktų ir sprogimų. Įtampos ir priešpriešų įspūdis kuriamas kompozicijos, muzikos bei šviesų pagalba: scenos erdvėje nuolat kontrastuoja horizontalės – vertikalės, aukštai – žemai, aktyvu – pasyvu, vyras – moteris, tvarka – chaosas, intelektas – instinktas ir pan. Tokioje aplinkoje atsidūręs kūnas privalo vadovautis instinktais bei refleksais, stebėti savyje augantį adrenalino kiekį ir tiesiog laukti, kol įtampa neišvengiamai prasiverš. Ne veltui kai kurie kritikai šį darbą vadino „adrenalino choreografija“.

[image=766833 link=no_link]

W. Vandekeybusas savo kūryboje domisi sudėtingu kūno ir dvasios santykiu socialiniame kontekste, todėl jo šokio žodynas kalba apie visuomenę, kurioje kasdien funkcionuoja kūnai. Viena iš galimų „What the Body does not Remember” spektaklio interpretacijų yra tokia, kad jis kalba apie kūną ribinėse situacijose, kuriose pastarasis pamiršta vadovautis natūraliais instinktais bei pats yra pamirštamas. Choreografas akcentuoja instinktyvaus judėjimo būtinybę parodydamas, kad kūnui susidūrus su tiesioginiu grėsmės šaltiniu, fiziologiniai instinktai gali nebesuveikti. Pavyzdžiui, scena, kurioje šokėjas meta plytą aukštyn virš galvos ir lieka stovėti tarsi įbestas, kol kažkuris kitas šokėjas šį pastumia ar patraukia į šoną ir pagauna ant galvos besileidžiančią plytą, perteikia realaus pavojaus situaciją ir neveikiančius natūralius instinktus. W. Vandekeybusas scenoje rodo kūną, kuris, esant didelės rizikos sąlygomis, privalo išsilaisvinti iš kultūrinio identiteto, kad prisimintų įgimtus instinktus.

[image=420472 link=no_link]

Belgų choreografas nepriekaištingai organizuoja laiko ir erdvės struktūrą, sunkiai prikraudamas ją įtampos ir rizikos. Dramaturginė konstrukcija taip pat yra labai matematiškai išspręsta: pirmojoje spektaklio dalyje sutinkama daug judesio, dinamiškų pokyčių, instinktyvių reakcijų, antrojoje – veiksmas ženkliai sulėtėja, judesių junginiuose gausėja kultūrinių nuorodų, trečiojoje – vėl atsiranda intensyvus ritmas ir dinamika. Įdomu tai, kad šis spektaklis publikai sukelia fizinį poveikį. Pirmojoje dalyje net ir kėdėje sėdinčio žiūrovo kūnas įsitempia, junta grėsmingą atmosferą ir instinktyviai į ją reaguoja.

Antrojoje dalyje žiūrovo kūnas atsipalaiduoja, koncentruojasi į šmaikščius žaidimus ir šypseną keliančius judesių junginius bei visiškai pamiršta įtampą. Trečiojoje dalyje, smogus dar vienai įtampos bangai, žiūrovo kūnas jau kur kas ramiau priima vaizduojamą situaciją.

[image=493391 link=no_link]

Nors spektaklis buvo išpildytas nepriekaištingai, o judesių virtuoziškumas ir tarpusavio koordinacijos precizika vertė aikčioti, spektaklis „What the Body does not Remember” neįtikino savo idėjos šiuolaikiškumu. Mano patirtis rodo, kad kuo didesnė įtampa ir ritmas tvyro mieste, tuo aštriau veikia instinktai ir refleksai. Nežinau, kokiomis nuotaikomis gyveno praeito amžiaus devinto dešimtmečio belgų visuomenė, tačiau šiandienos kultūra nėra pajėgi užgožti fiziologinių organizmo principų.

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Skaityti daugiau