Pri(si)minti

[image=636496 link=no_link]

Vadinamasis psichoanalizės tėvas Sigmundas Freudas jau daugiau nei prieš šimtą metų atskleidė, kad žmogus nėra vientisas subjektas. Čia galime prisiminti libido, ego, super ego, galų gale patį pasąmonės principą. Žmogaus dalumas lemia psichinę būseną, tam tikras fobijas. Kiek vėliau tėvo mokiniai suformuluoja kolektyvinės pasąmonės būtį, kurioje viskas esą lemiama tam tikro kodo. Šis įgalina žmones egzistuoti visuomenėje, būti tinkamais jos nariais suvaldant geismą, neperžengiant nustatytų ribų; kodas priverčia laikytis nuolatinių tabu. Rodos, savianalizės, savęs kaip visuomenės konstrukto paieškos, imasi choreografė Lora Juodkaitė šokio spektaklyje „Atmintis“. Jau vien pavadinimas sufleruoja du svarbius aspektus: asmenines refleksijas kaip savo pačios atminties atributus bei visuotinumą. Nes atmintis iš tiesų niekada negali būti visiškai subjektyvi, atskirta nuo žmogų supančios aplinkos, jau vien dėl to, kad žmogus, nori to ar ne, yra sociali būtybė.

[image=788892 link=no_link]

Šių dienų visuomenė kaustoma daugybės tabu, kuriuos daugiausia kuria socialiniai principai, egzistencija sociume, o ne jo paribyje. Socialinę tvarką, paklusimą įskiepytiems tabu, valdo nuo gimimo į žmogaus pasąmonę „įrašyti“ kodai, kurie vadinamosiomis normaliomis sąlygomis nėra kvestionuojami: negalima žudyti, reikia gerbti vyresniuosius, mylėti tėvus ir t.t., ir pan. Visgi, visi minėtieji aspektai nėra kažkokia mistiška įgimta duotybė, tačiau susiklostęs socialinis konstruktas. Šokio spektaklyje L. Juodkaitė apsiima demaskuoti save kaip asmenybę ir tuo pačiu inspiruoti visuotinas atminties paieškas. Pirmiausia, identifikuodama ir pabrėždama save, tarsi raitydama autografą, šokėja atskleidžia asmenines sukimosi galimybes. Neskubėkime šypsotis, L. Juodkaitė išties sukosi tiek daug ir taip ilgai, jog net ir žiūrinčiam gali imti svaigti galva. Beje, vėliau diskusijoje išgirdome, jog menininkė, vos pradėjusi vaikščioti, drauge ėmė ir suktis, tad neabejotinai šį savo sugebėjimą ištobulino gyvenimo ir kūrybos eigoje. Visgi, sukimasis ratu pats savaime gali būti ne tik iliustratyvus šokio elementas, jis taip pat gali inspiruoti pasvarstymus apie laiko cikliškumą, pasikartojimus arba, kaip XX a. pr. psichoanalizės seanse, tapti hipnozės priemone vien tam, kad prisimintum, „išknaisiotum“ bei atrastum savo užmaršties užkaboriuose paslėptus gyvenimo momentus.

[image=936757 link=no_link]

Simboliškai pasąmonės ribas žymi keli, lipnia juosta scenoje nužymėti kvadratai, o mažajame dar ir pabertas juodžemis (scenografė Elvita Brazdylytė) – perkeltinė pradžia ir pabaiga (iš dulkės į dulkę) bei lietuviškai publikai sugestijuojama aliuzija į tautiškumą (ne, nebūtinai artojų karta siekianti išsaugoti agrokultūrą, kaip tą deklaravo kitos kūrėjos Vilmos Pitrinaitės šokio spektaklis, tačiau, kodėl gi ne ta modernistinė Balio Sruogos tauta, beieškanti savo prado apibrėžties). Grįžimas į save, atminties demaskavimas nėra lengvai pasiekiamas. Gal todėl fone nuolat aidi daužomi akmenys (kompozitorius Tomas Kutavičius), o šokėja nuoga ir prieš save, ir prieš publiką desperatiškai mėgina įveikti kvadratų ribas, kol galų gale pasiekia sunkiausiai atkapstomą pasąmonės erdvę. Slysdama, pati save įkalindama nuo scenos nuklijuota lipnia juosta ir ją sukdama aplink kūną, knaisiodamasi, rausdama, kartas nuo karto, rodos, prarasdama viltį ir veidu krisdama į žemę, menininkė galų gale pasiekia tikslą – juodžemis praraustas, gali imti ir atrasti tuos atminties momentus, kurie buvo tapę užmarštimi. Bet koks paradoksas ištinka tuomet, kai jau nekantriai nagais rausiant žemes ir pasiekus žadėtąją aukso skrynią, teišvysti savo paties atvaizdą. Tik po tiekos alinančių paieškų imi ir atrandi save. Prieš tai geisdamas atradimo per Kito geismo suvokimą (Jacques‘as Lacanas pasakytų: „Žmogaus geismas visuomet yra kito geismas: tuo norima pasakyti, jog ne tik geidžiama KITO, bet geidžiama taip, kaip to norėtų KITAS“), galų gale įveikęs visus trukdžius imi ir akis į akį susitinki su labiausiai trikdančiu aspektu – savimi ir dar pakastu po žeme. Panašiai kaip mano vaikystės žaidimuose, kuomet mergaitės po stikliuku slėpdavo gėlytes, vadino tai sekretais ir užkasusios, po to pačios ir knaisiodavosi, kad vėl atkastų, ir pamatytų sukurtą (tuo metu atrodydavo) grožį. O čia atkasęs pamatai, jog po stiklu pakišai ne trokštamas atminties gėlytes, o save. Tačiau, gal tas pamatymas ir išlaisvina, suskaldo stiklą ir akmenys, galų gale kaip Damoklo kardas skambėję virš galvos, nutyla.

[image=920686 link=no_link]

Visgi, atrandi save tik tai išsiknaisiojęs ir peržengęs visas ribas, kurias sukuria sociumas (Kiti). Negali egzistuoti kaip savipakankama asmenybė, juk ir susidūrimas su savimi akis į akį tetrunka tik akimirką, o ir ta intymi akimirka ištinka stebint gausiai publikai. Tad meno kūriniai prabyla apie žmogaus atminties bei pasąmonės sterilumo neįmanomumą bei tam įtakos turinčią laiko tėkmę. Asmenybė gali susidėti iš daugelio Aš: savojo Aš abejojimo, svetimo Aš įkurdinimo savojo vieton, taigi, iš Aš susidvejinimo, Aš susiskaidymo, Aš sukeitimo vietomis, o galiausiai ir nuolatinio to paties kartojimosi, tų pačių veido bruožų, charakterių, likimų, nusikalstamų darbų, judesių. Visa tai skaudžiai atkartojusi scenoje L. Juodkaitė išsprendžia susitikimo momentu, o mes tegalime būti šio susitikimo liudininkais, tarsi vojeristai, stebintys asmeninį gyvenimą pro rakto skylutę.

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Skaityti daugiau