Šokis – kova

„Visi šokėjai privalo būti įsimylėję šokį, nes jame labai skauda“, – tokiu sakiniu trečiąją „Naujojo Baltijos šokio‘14“ pokalbių diskusiją užbaigė Bouba Landrille‘is Tchouda iš Kamerūno – vienas žinomiausių Prancūzijos hiphopo šokio meistrų, į festivalį atsivežęs savo trupę „Compagnie Malka“. Kompanija, pristačiusi spektaklį „La preuve par l‘autre“ (pranc. k.: „Įrodymai iš kitų“), kontrastavo su daugeliu kitų festivalio dalyvių, išsiskirdami savo kiek rimtesniu požiūriu į šokį, ginančiu savos tapatybės išlikimą.

[image=448217 link=no_link]

Žinoma, kūno kalba labai svarbi visiems festivalio dalyviams ir netgi gerbėjams ar organizatoriams. Tačiau bendrame šių metų festivalio kontekste jaučiamas ryškus humoro, ironijos, pozityvumo ir lengvumo paieškos poreikis. Žiūrovų kikenimai lydi jei ne kiekvieną, tai vos ne kas antrą spektaklį. Komiškų judesių, komentarų ir idėjų gausu ir scenoje, ir atsiliepimuose, ir diskusijose. Džiugu matyti tokį pokytį festivalio istorijoje, nes prieš tai ne kartą bumbėta ir niurzgėta – kiek tas šiuolaikinis šokis turįs tamsos, dramatiškumo ir šokėjus bei žiūrovus sekinančio užmojo. Šįmet darbai rodo didesnį atsipalaidavimą ir išankstinį žinojimą, kad niekas nepuls tavęs smerkti, o greičiau kaip tik palaikys paskatinimo žodžiais.

Tokį pokytį galėjo lemti gausus lietuvių kūrėjų darbų, sukurtų svečiose šalyse, pristatymas. Jauni ir entuziastingi choreografai (Vilma Pitrinaitė iš Belgijos, Ugnė Dievaitytė iš Ispanijos, Andrius Mulokas iš Olandijos ir Andrius Katinas iš Suomijos) gal ne tik daugiau gavę saulės, ne tik paragavę laisvės ir pasaulio, ne tik drąsesni ir nebijantys naujų iššūkių, bet ir su vidiniu pasididžiavimu bei atsakomybe galį pristatyti save savai šaliai, kurioje jie, pasirodo, yra laukiami ir reikalingi. Gal tai pavasarinis paukštis, čiulbantis, kad metas liautis bandyti įrodinėti, kad mes kažką galime? Metas tiesiog daryti ir džiaugtis, nes galime.

[image=452104 link=no_link]

Tačiau grįžkime prie minėto prancūzų trupės spektaklio. Čia išties buvo galima įžvelgti nemažai bandymų kažką svarbaus įrodyti ir parodyti. Nors, choreografo teigimu, hiphopo šokis šiandien jau yra visiškai pripažintas, visgi pati spektaklio koncepcija kelia klausimą – ką reiškia išlikti savimi, būnant su kitais? O stebint aršumo ir energijos kupinas choreografines kompozicijas, nori nenori imi užuosti stiprias asociacijas su dar 1970 m. Niujorke prasidėjusiu hip hopo kultūros judėjimu, kuris savo revoliucingumu ir konkurencingumu keitė visuomenę kultūriniuose, politiniuose bei socialiniuose sluoksniuose. Įžeisti kitą, bet ginti save, tapo savotišku žaidimu, besiskleidžiančiu įvairiausiomis formomis.

Spektaklio šokėjai, Lyli Gauthier, Jimas Krummenackeris, Alice‘a Pinto Maia, Sithy‘as Sitdhade‘as Rosas, Mede‘as Yetongonas, Jimmy‘is Zelou‘as, labai techniškai atlikdami hiphopą, house‘ą, lockingą, poppingą, breakdance‘ą, whackingą, funką ir keletą šiuolaikinio šokio stiliaus elementų atrodė kiek įsitempę. Ir nors kiekvienas daugiau šarmo turintis judesys sukeldavo nuostabos jausmą, bet choreografo minėta meilė ar kituose festivalio spektakliuose prabudusi pasimėgavimo banga žiūrovo nepasiekė. Šokio kombinacijos, paremtos itin griežtu judesių ir spektaklio struktūros tikslumu, bylojo apie kontrastingą šokio dualumą. Kuomet iš šono žiūrint regima kūno laisvė, lankstumas ir techniniai triukai viduje slepia didžiulį atsidavimą ir nuolatinę kovą su savo kūnu. Kovą, kuri priklauso kiekvienam asmeniškai, kovą, kuri yra reikalinga norint išlikti tarp kitų.

[image=252424 link=no_link]

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Skaityti daugiau