Festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programoje buvo pristatyti du Izraelio choreografės Dafi Altabeb vadovaujamos šokio trupės tokiu pačiu pavadinimu darbai. Tai 2012 m. sukurtas „Niekada mažiau“ (šokėjai – Olivia Court Mesa ir Yochai‘jus Gintonas) bei būsimo darbo „Ne-priklausomas“ (šoka anksčiau minėtas duetas bei Alonas Karnielis) eskizas.
Spektaklio recenzija galėtų būti labai lakoniška – tiesiog gražu.
Na, tiesiog gražu, o spektaklių tema yra glaudūs dviejų arba trijų žmonių santykiai. Tiksliau pasakius, spektaklio naratyvas buvo tam tikras emocinis dviejų-trijų artimų žmonių peizažas, kuriame vienas po kito sekė natūraliai organiškas bendradarbiavimas, aistringų arba draugiškai šiltų apsikabinimų momentai, švelnūs kivirčai, flirtas ir šaudymas akimis, „vyriško“ agresyvumo užuominos, žaismingas vaikymasis, subtilios provokacijos, gilus alsavimas, šypsenos ir nuovargis, aukos vaidmenį atliekanti moteris bei jautrūs prisilietimai. Kaip ir viskas aišku.
[image=227215 link=no_link]Kaip ir viskas aišku, bet spektakliams trūko kažko esminio. Gal kitokios muzikos? Pavyzdžiui, kodėl garso takelio kūrėjas Niko Hafkenscheidas pirmajam spektakliui sulipdė būtent populiariosios muzikos kultūros takelius? Juose skambantys žodžiai tapo „siužetinėmis“ linijomis, arba, dar tiksliau, kūrėjais ir naratoriais, o antrajame spektaklyje dainas su tekstais pakeitė visiems gerai pažįstami tango ritmai, savaime atnešantys platų, ne judėjų, bet ispaniškoms kultūroms būdingą kontekstą ir tokiu būdu spektakliui primetantys nebūtinai reikalingas papildomas suvokimo ribas. Nejaugi tik tokia muzika leidžia suprasti patiems šokėjams, apie ką jie šoka?
Kaip ir viskas aišku, bet kažko esminio spektakliui pritrūko. Gal kostiumų? Kodėl duete „Niekada mažiau“ vyras buvo pilnai apsirengęs, o mergina tik su sportiniais marškinėliais ir purpurinėmis apatinėmis kelnaitėmis? Net neabejoju, kad kostiumus kūrusiam Ronui Glaitui tikrai nepritrūko medžiagos, nes jei būtų pritrūkę, tai šokėja O. Court Mesa galėjo išsitraukti ką nors iš savo spintos, juolab, kad po spektaklio vykusiuose pokalbiuose choreografė tvirtino mėgstanti savo spektakliuose matyti stiprias ir gražias moteris ir dėl to neretai susilaukianti klausimų ar kartais nesanti feministė bei tikinusi, kad homoerotinių poteksčių jos spektakliuose nėra, nes net besibučiuojančių moterų jos spektaklyje yra pasitaikę todėl, kad tuo metu tai atrodė visiškai natūralu. Tikriausiai Olivia prieš pat spektaklį sulaistė savo sijoną kava.
Kaip ir viskas aišku, bet kažko esminio spektakliui pritrūko. Gal scenografijos? Kodėl scena buvo visiškai plika, o grindinys, uždengtas balta danga? Ji labai gerai atspindėjo šviesos spindulius, nors išskirtinio šviesų dizaino net nebuvo, o sienos paliktos originalios, kokios paprastai būna „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje. Į sceną nebuvo atsineštas net mažiausiais prie šokėjo pado prilipęs šapelis, dulkių gniutulėlis ar paprasčiausias plaukas, nebent įskaičiuosime prakaito lašus, kurie susikaupę krito nuo šokėjų kūnų ant nežinomų paviršių. Matyt, emocijų buvo tiek daug, kad vietos objektams tiesiog nebeliko.
[image=986776 link=no_link]Kaip ir viskas aišku, bet kažko esminio spektakliui pritrūko. Gal santūrumo? Kodėl spektaklyje tiek daug estetizuotų ir hiperbolizuotų psichofizinių impulsų demonstravimo, ypač kalbant apie merginos spazminius trūkčiojimus, kuriais prasidėjo ir pasibaigė pirmasis spektaklis? Prisiminkime tolimųjų rytų šalyse paaugliams kuriamus animacinius komiksus bei jais paremtus daugiaserijinius filmus, kuriuose būtent toks kūno virpėjimas dažniausiai atstoja bet kokius meilės įrodymus, prisipažinimus, ilgas amerikiečių kultūrai būdingas patosiškas prakalbas, grožio etalono vaikymąsi, tėvų ir artimųjų spaudimą bei lūkesčius. Toks kūno virpėjimas padeda deklaruoti amžiną ir neblėstančią meilę iki mirties, nors abu įsimylėjėliai galbūt net neturi gyvenimiškos patirties, leidžiančios atskirti trumpalaikių impulsų diktuojamą geismą ir įsimylėjimą nuo gilesnių, paprastai su branda siejamų ir daug labiau racionaliu mąstymu paremtų jausmų. Taigi išeitų, kad spektaklis „Niekada mažiau“ skirtas žmonėms, kurių emocinis brandumas tesiekia paauglystę. Tikriausiai choreografė laisvai interpretavo geštalto teoriją.
Kaip ir viskas aišku, o ieškoti kažko giliau neverta. Choreografės žodžiais: „What is nice is being with a man that is totally different from you“.
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos