Pernai buvo minimas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio aštuoniasdešimtasis jubiliejus. Kiekvieną tautos herojų sukaktį beminint, nestebina gausus šią temą eskaluojančių ir, žinoma, tikslingai Kultūros ministerijos rėmimo fondo prioritetus išnaudojančių kultūros projektų derlius. Gerda Jord ir Miglė Anušauskaitė žurnale „Literatūra ir menas“ publikavo savaitinį komiksą „10 Litų“, Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ parodytas Remigijaus Sabulio dokumentinis filmas „LITUANICA paslaptis“; o kiek dar plačiai nenuskambėjusių, regioninės reikšmės renginių ir renginukų! Tačiau festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programoje pristatytas Manto Stabačinsko ir Mariaus Pinigio premjerinis spektaklis „ID: nr-688e“ kelia intrigą ir lengvą nuostabą – konkretūs praeities ir dabarties įvykiai Lietuvos šiuolaikinio šokio kontekste aktualizuojami itin retai, o dar rečiau – sėkmingai. Ironiška, bet visai gali būti, kad nenusisekęs tautos pilotų skrydis jaunai spektaklio komandai šįkart tapo naują kūrybinės minties perspektyvą atvėrusiu pakylimo taku.
Grįžkime prie jubiliejaus, „Lituanicos“, S. Dariaus ir S. Girėno „avarijos“. Nenuostabu, kad vienas šios istorijos atributų, lydintis dažną tautinio herojiškumo kupiną mitą, yra mirtis. Tik ar ne per daug paradoksalu, kad S. Dariaus ir S. Girėno atveju išties šloviname patį žūties momentą? Ne gedime, bet šloviname. Be abejo, herojizuojame drąsą, ryžtą, pasiaukojimą ir, svarbiausia, tautinę dvasią, bet už viso to slypi užkoduota nacionalizuotos mirties idėja. Taip tautos sąmonėje sukonstruotas mitas tampa dar viena mažos kompleksuotos šalies legenda. Dar vienu įspaudu šventoje Marijos žemėje. Tiksliau, dar viena (fiktyvia) priežastimi tikėti šviesesniu rytojumi piniginėje glamžant paskutinius 10 litų (ne svarų). O juk tie patys didvyriai ant banknoto gali būti ir „lūzeriai“, taip niekada ir nepasiekę finišo. Argi tokia mito dekonstrukcija nebūtų nuoširdesnė, įtikinamiau atliepianti nūdienos Lietuvos realijas ir mentalitetą? Ar gali būti, kad visgi po šia tautine legenda tvyrantis nesėkmės ir mirties tvaikas dar 1933 m. išbūrė esamos valstybės likimą?
Spektaklio pavadinime „ID:nr-688e“ užkoduoti skaičiai – legendinio lėktuvo registracijos numeris. Tačiau kūriniui prigijo ir kitas, neoficialus „D&G” vardas. Be abejo, tai gali būti Dariaus ir Girėno vardų inicialai, tačiau ne mažiau svarbi ir atpažįstama čia tampa ir garsiųjų dizainerių Dolce&Gabbana, šių dienų kultūrą, jos problematiką ir polemiką simbolizuojanti etiketė. Šios nuorodos tampa svarbios ir tiesiogiai referuojančios kūrinį, nagrinėjantį laike kintančią tautos ir žmogaus tapatybę. Panašia logika dėstomas ir spektaklio naratyvas. Pirmoje dalyje kuriamas Dariaus ir Girėno portretas, pasakojama tarsi mums jau žinoma istorijos versija. Antrojoje pristatomi šiuolaikiniai herojai – heteronormatyvų neatitinkantys vyrai, aptemptais stilingais drabužiais ir aukštakulniais.
[image=300059 link=no_link]Turbūt neatsitiktinai scenoje matome tik vyrus. Šioje istorijoje, kaip ir daugelyje kitų, moterys lieka kažkur už kadro. Šiuo atveju, už Atlanto. Namie. Naiviai laukia sugrįžtant savo herojų. O vyras juk tam ir sutvertas – būti herojumi! Todėl net ir nesėkmingas S. Dariaus ir S. Girėno skrydis įrašomas istorijoje. Vyro kaip privilegijuoto herojaus ir vyro kaip pažeidžiamo, per didelę socialinės atsakomybės naštą nešančio žmogaus portretai sąmoningai sugretinami. Tą lemiamą kryčio momentą perteikia ir šokėjai, desperatiškai kreida ant scenos grindinio paliekantys jau nebe herojų, o paprastų žmonių istorijų ir patirčių nuotrupas. Tą patiriame ir mes, žiūrovai, atplėšę mums išdalintus vokus, skaitantys ir girdintys į vieną kolektyvinės atminties lydinį jungiamus praeities ir dabarties fragmentus: S. Dariaus ir S. Girėno istoriją pasakojančius monologus, jų realius laiškus, M. Pinigio kelionės į Berlyną dienoraščius, šiuolaikinių aferistų žinutes. Herojaus ir vyro sąvokos spektaklyje dekonstruojamos keliais lygmenimis. Moterų vis dar nėra, bet vaizduojami vyrai iliustruoja moterims nuolat primetamas priedermes – sūpuoja kūdikį, dėvi aukštakulnius. Nors kūno kalba ir sako ką kita, drebančios kojos išsiduoda, stovi netvirtai, neprisitaiko. Toks ir yra tas vaizduojamas šiuolaikinis vyras – pseudo herojus, simuliuojantis pasitikėjimą savimi, bet iš tikrųjų kupinas nerimo ir neužtikrintinumo dėl visko, ką sociumas jam primeta kaip naštą. Ne mažiau įdomi ir atsiverianti queer perspektyva, kelianti klausimą, ar spektaklyje vaizduojamų herojų lytis išvis turėtų būti svarbi.
[image=360378 link=no_link]Finalinė spektaklio scena įrėmina dar vieną, galbūt svarbiausią kūrinio mintį. Šviesos stačiakampis galinėje scenos sienoje nubrėžia banknoto kontūrus, dviejų vyrų biustų šešėliai užpildo jo turinį. Štai jums ir 10 Lt. Bet yra vienas „bet“ – šešėlį čia meta jau nebe Darius ir Girėnas, o naujieji herojai, vyrai su aukštakulniais. Šis kruopščiai apgalvotas finalo viražas tarsi atskleidžia kūrinį reziumuojančią idėją: herojai mirė, tegyvuoja (nauji) herojai!
Bandant atsakyti į klausimą, kodėl šis spektaklis yra vykęs ir sėkmingas, norisi manyti, jog, visų pirma, dėl komandinio darbo ir bendradarbiavimo tarp skirtingų, bet tarpusavyje susikalbančių (ar bent jau norinčių susikalbėti) ego. Sveikintina tendencija Lietuvoje tampa tai, kad šokio (ir ne tik) spektakliuose pradedama suvokti dramaturgijos svarba. „ID:nr-688e“ akivaizdus dramaturginis įsikišimas (dramaturgė Monika Jašinskaitė) – deramai sudėlioti prasminiai kirčiai, suvaldyta trukmė ir forma. Paprasčiau tariant, spektaklis neprailgsta. Tampa aiškus, sykiu lankstus intepretacijai. Dažnai šokio spektakliuose klaidingai į antrą arba, priešingai, į pirmą planą nustumiamas šviesų dizainas. Šiame kūrinyje (šviesų dailininkas Povilas Laurinaitis) veikia išvien, kaip dramaturgijos įrankis. Šviesos, kaip ir muzika (kompozitorius Davidas Kovacsovicsas), tikslingai kadruoja pasakojamos istorijos akcentus. Dar vienas svarbus dėmuo – laužydami nusistovėjusius lietuviškų šokio spektaklių stereotipus, choreografai-šokėjai į kūrybos procesą įsileidžia Prancūzijoje ir Belgijoje kuriančią režisierę-choreografę Vilmą Pitrinaitę. Ir būtent tai, kad iš pirmo žvilgsnio negalime įvardinti, kur čia kieno nuopelnas, bet jaučiame darną visumoje, tik įrodo komandinio darbo sėkmę.
[image=237242 link=no_link]Kitas ne mažiau svarbus momentas – spektaklio universalumas. Priklausomai nuo žiūros taško ir publikos segmento, šis spektaklis, kaip ir šiuolaikinė pop kultūra, gali būti žiūrimas ir vertinamas iš kelių skirtingų perspektyvų. Kaip „glamūriniai“ batuotų „Kazaky“ (pasaulyje plačiai išpopuliarėjusi dainuojančių ir su aukštakulniais šokančių vaikinų grupė iš Ukrainos) vaizdo klipai, t.y. kaip profesionali pramoga. Gražiai, greitai ir aiškiai pasakojama Lietuvos herojų istorija, paviršiniame suvokimo sluoksnyje viskas tvarkingai sudėliota į vietas. Žalgirio mūšis, Tadas Blinda, Darius ir Girėnas – lietuviai mėgsta tautos uodegą pakeliančius mitus, jų ekranizacijas bei istorijas. Toks gali būti ir „ID:nr-688e“. Unikalu, kad tuo pačiu šis kūrinys yra ir nepatogus, autoironiškas tautos identiteto pjūvis, atveriantis aktualių, tarpusavyje persipynusių problemų mazgą.
Šioje premjeroje užkoduota dar viena svarbi žinutė, it aureolė kabanti virš kūrinio – ilgamečiai „Auros“ šokio teatro veidai M. Stabačinskas ir M. Pinigis spektaklyje prisiima ne tik choreografų ir atlikėjų vaidmenis, bet ir skelbia nepriklausomybės nuo „Auros“ (ir viso dėl to iki šiol juos persekiojusio klišių šleifo) deklaraciją. Šis pareiškimas matomas ir spektaklyje, judesio, stilistikos, formos ir temos prasme visapusiškai nutolusiame nuo kiek apkerpėjusio „Auros“ uosto. Jauni, kone vienais stipriausių šiuolaikinio šokio atlikėjų vyrų Lietuvoje tituluojami kūrėjai pristatydami „ID:nr-688e“ pradeda naują etapą savo karjeroje – paskelbia, kad subrendo ir nori bandyti kalbėti savo kalba. Ir svarbiausia, turi ką pasakyti.
[image=939535 link=no_link]
Spektaklis dar šviežias, todėl yra ką šlifuoti ir tobulinti. Bet norisi pagirti komandą dėl darnios spektaklio visumos. Ir ypač dėl to, kad priminė lietuviams, jog šiuolaikinis šokis irgi gali būti aktualus, dalyvauti viešajame diskurse ir aiškiai, suprantamai kvestionuoti problemas. Šis darbas galėtų reprezentuoti Lietuvą užsienyje, pagaliau nebe kaip nevykusiai ir apsimestinai „drąsią šalį“ (nuoroda į pagrindinį „Lietuvos pristatymo pasaulyje strateginio marketingo koncepcijos“, patvirtintos 2008 m., teiginį), bet kaip tapatybės krizės ir kompleksų kamuojamą valstybę su nenuginčijamu, bet neišnaudojamu potencialu.
Kokių šių dienų herojų jubiliejus minėsime dar po aštuoniasdešimt metų? Ar turėsime kupiūrą, apsivilkusią violetiniu Drąsiaus Kedžio megztuku? Garbinsime Petrą Gražulį, apsaugojusį ir išvadavusį Lietuvą nuo Europoje masiškai plintančio „homoseksualizmo“ užkrato? Statysime paminklą sekso ekspertei, sugrąžinusiai tautai moralę? Jei jau šių dienų herojai tokie, Tina Turner teisi – „We don‘t need another hero“!
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos