Nuolatos girdžiu sakant, jog efektyviausias būdas akimirksniu perprasti nepažįstamą žmogų – pažvelgti į jo batus. Ir iš tiesų pažįstu nemažai moterų, kurios teigia, niekada neprasidedančios su neprižiūrėtus ar, jų nuomone, neskoningus batus avinčiais vyrais. Avalynės pasirinkimą, kaip žmogaus psichologinį-socialinį portretą atskleidžantį indikatorių, tyrinėja netgi mokslininkai. Pavyzdžiui, Kanzaso universiteto tyrimo metu buvo nustatyta, jog ryškius ir spalvotus batus renkasi ekstravertai, nenaujus, bet tvarkingus dėvi itin sąžiningi asmenys, o atsargiau vertėtų bendrauti su aulinukų mėgėjais, mat jie turi polinkį į agresiją. Nedrįstu ir, tiesą sakant, šiame straipsnyje ne itin aktualu vertinti, kiek pateiktuose teiginiuose yra tiesos, tačiau neabejoju, jog bet kokie žmogaus gyvenimo pasirinkimai – sutuoktinis, maistas, išsilavinimas, taigi, ir batai – byloja ne tik apie jo individualumą, bet taip pat nurodo priklausomybę atitinkamoms sociumo lentynėlėms.
Būtent individą visuomenėje, o konkrečiau – socialinių standartų ir visuomenės lūkesčių rėmuose įspraustą žmogų analizuoja choreografas Vytis Jankauskas savo šokio spektaklyje „Aritmijos“. Iki baltų apatinių baltinių ir trumpikių išrengtų šokėjų Riikkos Ihalainen, Giedrės Kirkilytės, Dainiaus Biskio, Manto Černecko kūnai, jų taupiais judesiais užpildyta akinančiai balta scenos danga ir labai daug batų – tokiais esminiais elementais yra kuriamas šis vienas akivaizdžiausių mūsų žmonijos konfliktų, kuris, drįstu sakyti, dėl savo neišsprendžiamumo nuolatos masina ir tuo pačiu kelia nuobodulį. Beveik kaip šis šokio spektaklis…
[image=299529 link=no_link]Ar mes pasirenkame socialinius vaidmenis ar jie mums primetami? Ar įmanoma pabėgti nuo savo socialinio tapatumo? Ar įmanoma pažinti tikrąjį, nuo visuomenės konstruktų išvalytą „aš“? Į šiuos itin abstrakčius klausimus V. Jankauskas drąsiai, netgi be užuolankų atsako spektaklio eigoje. Nuo savojo socialinio vaidmens nepabėgsi, jis, kaip tas prie vienos M. Černecko apautos pėdos pririštas batas, kiekviename žingsnyje makaluojasi pašonėje ir, atrodytų, vienintelė išeitis – abi kojas tvirtai apauti batraiščiais tarpusavyje susaistyta batų pora ir susitaikyti su varžomu žingsnių diapazonu. Žinoma, galima bandyti išsisukti nuo bet kokių visuomenės reikalavimų ir tysoti basam, kaip tą daro Riikka Ihalainen. Bet tokiu atveju, nori to ar ne, apavu už tave būtinai pasirūpins kiti. Taip pat gali būti, jog savuoju socialiniu vaidmeniu teks ankštai dalintis, galbūt netgi dėl jo gerokai pakovoti (M. Černecko ir G. Kirklytės duetas). Vis dėlto spektaklyje pabrėžta ir kita tendencija – polinkis taip susipainioti tarp savo skirtingų (o bendrai žvelgiant – labai panašių) socialinių tapatybių, kad net prarandama asmeninės laikysenos ašis ir pasiduodama aplinkos manipuliacijoms (G. Kirkilytės, D. Biskio ir M. Černecko trio).
Po sceną išdėliotų batų-tapatybių tinkle įsinarplioję ir be perstojo kartojantys tuos pačius ribotus judesius individai visgi pasiekia ir susitikimo su savimi akimirką. Scenos gale, atsiriboję nuo batų ir nusisukę į sieną, jie stovi ir regi savuosius šešėlius – tamsius, neįžvelgiamus. Kas aš esu akistatoje tik su savimi? – vienintelis klausimas, į kurį nedrįstama ieškoti vienareikšmiško atsakymo, matyt todėl, kad socialiniai vaidmenys vienaip ar kitaip prasiskverbia ir iki mūsų asmenybės branduolio, tampa neatsiejama savasties dalimi. Mums gyvybiškai reikia vieniems kitų ir buvimo visuomenėje, kad galėtume pilnavertiškai funkcionuoti, pažinti pasaulį, užmegzti tarpusavio ryšius… Tik žiūrovams batų naštos gniuždomas Riikkos Ihalainen kūnas primena, jog pasyviausiems, savirefleksijos ir savojo identiteto paieškų stokojantiems visuomenės nariams gali tekti sumokėti didžiulę kainą – mūsų pečius kėsinasi užgriūti milžiniška, visuomenės mums negailestingai užkrauta skirtingų socialinių vaidmenų, daugialypių tapatybių, lūkesčių ir elgesio normų virtinė – negailestingai pargriaunanti ir prispaudžianti prie plikos žemės.
[image=188682 link=no_link]Taip, socialinių santykių problematika labai artima ir iki širdies gelmių pažįstama, nuolatos viešai eskaluojama ir vienaip ar kitaip tylomis gvildenama daugelio individų, tačiau, prisipažinsiu, ši tema „Aritmijose“ man palieka nuobodulio ar veikiau visiško abejingumo sceniniam vyksmui įspūdį. Galbūt kalta ypatingai akiai patraukli, tačiau steriliai, tarsi pačią mintį besikėsinanti išvalyti sceninė estetika? O gal persekiojantis pojūtis, jog šokėjai jaučiasi suvaržyti ir mieliau iš tiesų šoktų nei atliktų konkrečiai apibrėžtus santūrius judesius? Vis dėlto manau, kad labiausiai mane glumina faktas, jog choreografas, pasirinkdamas itin socialią, taigi gyvą, nuolatos alsuojančią temą, ją skleidžia intravertiškomis, netgi autistiškomis raiškos priemonėmis.
Bet ką aš čia kalbu… Batai, labai daug batų! Per daug batų? Taip ir knieti lįsti savo apleiston batų dėžėn iš tiesų rimtai revizijai: naujai visus peržiūrėti, iki kito sezono kelias poras saugiai atidėti į dėžutes, kai ką vėl atgaivinti, gal padovanoti, šį tą būtinai išmesti… Oho, kiek daug batų aš turiu! O kiek porų turite jūs? Ar tikrai visos jums reikalingos?
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos