Moterų emancipacija – kiek ji aktuali šiandien? Ar tai viso labo akademiniuose kabinetuose didžiausio dėmesio tarp siekiančiųjų perprasti šių dienų visuomenės sanklodos priežąstis sulaukiantis istorinis terminas? Deja, tenka pripažinti, šis terminas dar neužtarnavo garbingos poilsio vietos istorijos lentynose. Juk ir Europos Sąjunga politiniu lygmeniu šiuo metu propaguoja pozityviąją diskriminaciją, kitaip – kvotas moterims didelių verslo bedrovių valdybose (siekiama įtvirtinti Direktyvą, kuri numato, kad moterys iki 2020 m. turėtų užimti bent jau apie 40 procentų didžiųjų įmonių valdybos narių). O juk tai katu ir pripažinimas, kad moterų emancipacija vis dar ne XIX a. aktualija. Ir XXI a. tenka ieškoti priemonių, kurios užtikrintų moterų lygybę valdymo srityje. Teko girdėti ir tokį argumentą už kvotas, beje, lietuviškojoje aplinkoje – moterys valdybose sumažintų ir seksualinio priekabiavimo atvejus darbovietėse. Šiandieną tokie atvejai, nors ir gresia atleidimu dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, bet yra dažni ir priklauso vadinamai „pilkajai zonai“ (kaip ir kolektyvo pašaipos, užgauliojimas, ujimas, vadinamas mobingas). Kitu atveju moteris, siekianti profesinių aukštumų, susidūrusi su kolegų seksistiniais juokeliais ar net fizinių priekabiavimu, vargu ar išdrįs apie tai prabilti. Tylėjimas vis dar laikomas „protingesniu“ sprendimu, t.y. sukeliančiu tiesiog mažiau vargo, nes nebus persekiojimo to, kuris save gins, pajuokų, o ir neteks atsidurti aukos pozicijoje pagal visuomenėje tebevyraujančias sampratas, kas irgi užgauna ambicijas, ir tuomet tiesiog parankiau tylėti ar atsitraukti nuo siekiamybės. Gal kitą kartą lengviau pasiduoti tokio žmogaus spaudimui, kuris savo elgesiu siunčia nedviprasmišką žinutę, jog jis esąs pranašesnis, t.y. demonstruoja savo galią.
Kita vertus, nemaža dalis oponuojančiųjų kvotoms teigia, kad tai paskutinė priemonė balansuojant lyčių pozicijas ir įmonių valdyme, ir aukščiausiame politikos lygmenyje. Moteris užims aukštą, bet galbūt žeminantį postą ne kvalifikacijos, asmeninių savybių, gabumų ar talento dėka, o vien tik dėl įstatyme numatyto procento įgyvendinimo. O seksualumas, nors ir neatskiriama žmogaus savasties dalis, bet jokio sąryšio su kvotų svarstymais neturi. Ir tuoj pat pasigirsta pasakojimai ir iš pasisakančiųjų už kvotas, ir iš oponuojančiųjų gretų, kad Lietuvoje moteris, užimanti tokią pat poziciją kaip ir vyras, jos siekiant įdėjo daug daugiau pastangų nei kolegos vyrai, kantriai įrodinėjo savo gebėjimus ir, žinoma, nepaliko šeimos be meilės ir rūpesčio. Tai sulauks pasmerkimo, todėl verčiau visai atsisakyti šios pozicijos, kol galiausiai „prilips“ įvertinimas – ji esą ne moteris, bet pusiau vyras. Deja, tvirtos moters įvertinimas sulaukia dar vienos seksistinės replikos „boba su kiaušiniais“.
[image=405752 link=no_link]Lyčių galių žaidimus, kai seksualumas naudojamas kaip ginklas, nagrinėja velsietė, nepriklausoma choreografė Deborah Light. Nagrinėja be skrupulų ir iliuzijų, nes pasaulį ji mato tokį, koks jis yra – tai pasaulis, kuriame išlieka gebantys geriausiai prisitaikyti prie pokyčių. Šios choreografės šokio spektaklis „Ieškojimų kabinetas“, rodytas „Naujojo Baltijos šokio‘14“ metu š.m. gegužės 11 d. vakarą Menų spaustuvėje, pasakoja Didžiosios Britanijos XIX a. mokslininkės Mary Anning istoriją. Ji metė iššūkį ir griovė to meto visuomenės sampratas ne tik apie moters vaidmenį (Didžiosios Britanijos mokslininkų tarpe vyravo anglikonai vyrai, todėl M.Anning siekė lygiaverčio pripažinimo), bet ir savo pasiekimais drebino socialinių sluoksnių sustabarėjimą. M.Anning gimė neturtingoje, sektantų šeimoje, dėl to šeima buvo diskriminuojama. Šeima vertėsi fosilijų pardavimu. Fosilijų kolekcionavimas ano meto pasiturinčio viduriniojo visuomenės sluoksnio tarpe buvo labai madingas užsiėmimas. Nepaisant paklausos, pardavimai geresnio gyvenimo šeimai nesukūrė. Tačiau M.Anning guvus protas jai suteikė ilgainiui pripažinimą mokslininkų gretose, pasikartosiu – ten, kur vyravo vyriškoji lytis.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad apie istoriją kalbėti parankiau ir saugiau nei apie šių dienų aktualijas, tiesa? Juk amžininkai jau mirę, todėl ir aistros nurimusios, kaip žinia, mirusysis emocijų nebeturi; istorikai patvirtino vieną ar kitą faktą, įvertino šių dienų kontekste ir istorinė tiesa galų gale pasiekta – M.Anning atveju, mokslininkė 2010 m. Didžiosios Britanijos Karališkosios draugijos buvo įtraukta į įtakingiausių Didžiosios Britanijos moterų istorijos mokslo sąrašą. Choreografei pasirinkus istorinės asmenybės gyvenimo istoriją kaip įrankį nagrinėti lyčių galinėjimąsi, žiūrovas yra tiesiog priverstas konstatuoti: „tai jau praeitis, jau buvo“; „palaikau moters talentą ir tikrai esu prieš moters gniuždymą ir ribojimą“; „tai XIX a. moters išgyvenimai siekiant pripažinimo, o šiandieną jau nebereikia jokio forsavimo ar papildomų priemonių moters visaverčiame dalyvavime įvairiose srityse“. Beje, Didžioji Britanija yra tarp tų valstybių, kurios pasisako prieš galimybę XXI a. Europos Sąjungos klube naudoti kvotas moterims. Tačiau kartu būtent dėl istorinės temos pasirinkimo, situacijos, buvusios prieš daugiau nei 160 metų, nagrinėjimo šiandienos aktualijomis gyvenantis žmogus verčiamas apmąstyti, ar iš tiesų šių dienų visuomenėje moteris nesigalinėja, ar jai tikrai neužkraunama kova ir ar ji neįrodinėja savo lygiavertiškumo. Ir jei šioje kovoje papildomų, „nuleidžiamomis iš viršaus“ vadinamų priemonių nebereikia, tai ką moteriai daryti su vyrų manipuliacijomis josios seksualumo atžvilgiu? Atsakyti tuo pačiu – galinėtis seksualumą naudojant kaip ginklą? Belieka taip ir elgtis. Taip, kaip spektaklio šokėjai, spektaklyje įkūnijantys XIX a. vyrus, atidžiai tyrinėja moterį, taip tyrinėja ir XXI a. vyrai – vyrų atida nesumenko. Taigi, taip, kaip anų laikų Moteris – šokėjos Gotautės Kalmatavičiutės personažas – spinduliuoja erotika, taip ir šiandien darbo kabinetuose pažindinantis ir bendraujant, tyrinėjant kolegių gebėjimus, moterims ieškant savosios pozicijos, ją keičiant lyčių galių žaidimuose, atsiriboti nuo seksualumo neįmanoma. Klausimas tik, kas šį ginklą išnaudoja geriau.
[image=153452 link=no_link]Daugiau nei pusę valandos trukusiame spektaklyje „Ieškojimų kabinetas“ šoka Kauno „Auros“ šiuolaikinio šokio teatro šokėjai – Andrius Stakelė, Marius Pinigis, Solveiga Vasiliauskaitė ir Gotautė Kalmatavičiūtė. Spektaklio choreografija grindžiama judesiais, kai kūnas smulkiai trūkčioja. Šie judesiai tarsi perteikia M.Anning siekį nutraukti ją varžančias XIX a. visuomenės struktūras. Visuomenės ribotumą, griežtus susiskirstymus, kas ką gali, išreiškia ir scenoje nubraižytas kvadratas – vyrų dominavimo erdvė. Vietomis šokėjai perteikia tiesiog to meto lyčių saveiką, patiriamus moters varžymus bei jos kovą nugalint primestus ribojimus, o vietomis jie tarsi patys pavirsta fosilijomis – atvaizduoja iškastinių gyvūnų, augalų mikro ir makro liekanų judejimą. Iškasenos, kurios sufleruoja koks pasaulis buvo prieš keliasdešimt milijonų metų. Vyrų tapatinimas su fosilijomis tarsi sufleruoja choreografės sarkazmą, nukreiptą į vyriškosios lyties dominavimą. Žiūrovus provokuoja erotiškas Moters – G. Kalmatavičiūtės personažas, – juk seksualumas yra įgimta žmogaus tapatybės dalis, tačiau tai nereiškia, kad moteris tik tiek ir teverta. Galbūt jos vertę apibrėžia savojo seksualumo išnaudojimas tam, kad būtų pasiekti savi tikslai ir įgyvendintos savos užmačios?
Smulkaus trūkčiojimo judesius choreografei pavyko sukurti, kaip šokėjams atrodė, labai ilgai trunkančio trenažo metu: kasdieną valandų valandas kiekvienas labai lėtai atliko tam tikrus judesius. Šokėjai buvo prašomi įsiklausyti į savo pojūčius. Judesiai formuojami jutiminiu pagrindu, kiekvienas šokėjas turi savo atskiras taisykles, kaip judėti. Choreografija tarsi išgrynino ir pačio spektaklio atlikėjų kolektyvo lyčių galias – žiūrint spektaklį „Ieškojimų kabinetas“ į akis krenta „Auros“ vyrų šokėjų proveržis, pralenkiantis moteris ir šokiu, ir vaidyba. Spektaklyje vyrai šokėjai artistiškesni, labiau atidirbę judesius, įsigyvenę į personažą. Ir nors S. Vasiliauskaitės Moters personažas kažkuria prasme yra nišinis, įnešantis rimties, kažkiek atsiribojantis nuo moteriškumo ir dominuojantis kaip atsvara G. Kalmatavičitės Moters personažui, signalizuojančiam apie moteriškumą, erotiką, visgi abiems atlikėjoms vietomis tarsi pritrūksta koncentracijos ties tuo, ką jos daro scenoje. Matomas tam tikras moterų atsainumas, lyginant su atlikėjais vyrais. Tenka konstatuoti, kad idėjiškai provokatyviame lyčių galių žaidime spektaklyje „Ieškojimų kabinetas“ moterys triumfuoja. Pavyksta nugalėti ir pakeisti vyrų atgyventas nuostatas, kad moteris negali būti lygiaverčia kolege, ir šitaip žiūrovas bent jau šiek tiek verčiamas pasišaipyti iš tokių įsitikinimų. Tačiau spektaklio atlikime lyčių galių žaidime „Ieškojimų kabinetas“ š.m. gegužės 11 d. dominavo vyrai – šokėjai buvo įdomesni, išraiškingesni. Šioje vietoje sutinku, kvotomis šio disbalanso neišspręsi.
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos