Jeigu būčiau šokėja ir turėčiau galimybę pastatyti spektaklį, kad ir visai trumputį, vos 5min., kurį parodytų didžiausioje Lietuvos scenoje – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT), ne juokais susirūpinčiau ir dar labai gerai pagalvočiau ar toks iššūkis tikrai man. Dėka šio teatro baleto meno vadovo Krzysztofo Pastoro iniciatyvos, Lietuvos kultūros tarybos finansavimo ir šokėjų, kurie nori kurti, ne tik atlikti, tokia unikali galimybė, pavadinta „Kūrybinis impulsas“, baleto šokėjams pasitaiko jau trečią kartą. Deja, skaičiaus 3 magija nė kiek neįtakojo šiųmetinių choreografinių darbų. Netgi atvirkščiai – didžioji dalis iš aštuonių liepos 2-osios vakarą parodytų miniatiūrų buvo paprasčiausia grafomanija. Visiems, išskyrus gimines ir artimuosius, kurie masiškai užpildė neišpirktas sėdimas vietas ir puolė stotis net nespėjus susiskleisti uždangai, taip visiškai devalvuodami šio reikšmingo judesio vertę.
Pasak rašytojo Milano Kunderos grafomanija – tai nepagrįstas savęs laikymas rašytoju. Tuo tarpu žodynai aiškina, kad tai liguistas potraukis daug rašyti, kurti tuščius, nenaudingus dalykus. Prieiti išvados, kad „Kūrybinis impulsas III“ yra grafomanų skaitiniai, buvo sunku ir liūdna. Tuo labiau, kad pastaruoju metu šokio, ypač šiuolaikinio šokio bendruomenė buvo pajutusi gaivesnį vėją ir viltingą naujų vardų bei reiškinių dvelktelėjimą. Deja, LNOBT uždanga, matyt, per stora ir baleto šokėjų nė kiek nepertraukia svetimos įtakos, naujausios tendencijos, aktualios temos ir kitokie reiškiniai. Stebint dvi šio šventinio vakaro dalis, kurių abi netruko ilgiau nei po pusvalandį, piršosi išvada, kad retas kuris iš pradedančiųjų choreografų apskritai yra skaitęs ką nors daugiau nei tris pagrindines pasakas: Pelenę, Miegančiąją gražuolę ir Spragtuką. Šitoks temų seklumas, dramatizmo nebuvimas, personažų banalumas, nuspėjamumas, lėkštumas, infantilumas, veiksmo nevystymas, beprasmiškumas, atsikartojimas, vidinio vyksmo ignoravimas labai nuliūdino. Sunku suvokti kuo gyvena, dėl ko kankinasi, už ką ant pasaulio ir savęs pyksta, ko nekenčia, ką su savo artimaisiais šnekasi, kuo ramina savo širdį ir sielą ne tik antrą, bet ir trečią dešimtį skaičiuojantys šokėjai. Nes scenoje nesimatė nieko daugiau – tik gulbės ir princai. Kodėl? Kodėl XXI a. Lietuvoje, kurioje yra absoliuti žodžio, informacijos, religijos, lytinės orientacijos ir dar galas žino ko laisvė, didžiojoje baleto salėje iš ir dėl meilės vis dar neva kaunamasi plunksnomis? Abejočiau net ir dėl šito, nes daugumoje miniatiūrų tesimatė tik tų plunksnų kedenimas, uodegų vizginimas ir kojyčių kraipymas. Niekam nieko neskaudėjo, niekas dėl nieko nemirė ir neatgimė, neišplėšė iš krūtinės širdies ir nepasirašė savo krauju. Tai kam tada ši tuščių saldainių popierėlių sauja?
Dėl tokio šokėjų-choreografų apsnūdimo ir apatijos norėčiau mestelti akmenuką ir į šio projekto organizatorių daržą. Taip, suteikti priežastį, priemones ir laisvę baleto šokėjams išmėginti save naujame amplua – choreografo, dailininko, apšvietėjo, vadybininko – iš tiesų skatintinas dalykas. Tačiau tik ant popieriaus. Praktikoje niekas negimsta iš tuštumos. Norint, kad vaikas turėtų lakią vaizduotę, svajotų, kurtų, norėtų, visų pirma reikia jam parodyti, koks yra platus ir įdomus pasaulis, skaityti pasakas, duoti pačiupinėti skirtingus instrumentus, priemones, parodyti, kiek veikia vienas ar kitas dalykas, kad jis susipažintų, pasirinktų ir tik tada pats imtų kurti. Noriu pasakyti, kad šiame projekte visiškai pamirštas edukacinis šokėjų, kuriuos norima laikyti potencialiais choreografais, stiprinimas. Taip, sutinku, jie patys galėtų daugiau skaityti, galėtų žiūrėti daugiau šiuolaikinio šokio spektaklių, bet jeigu jau projekto idėja yra tokia ypač socialiai atsakinga (baleto šokėjai išeina į pensiją sulaukę vos ketvirtos dešimties ir turi susikurti naują profesiją, naują gyvenimą, naują savęs realizavimo būdą), jos vykdytojai galėtų į tai atkreipti didesnį dėmesį, prisiimti atsakomybę paskatinti, nukreipti teisinga reikme, suvesti su reikiamais žmonėmis. Pavyzdžiui, galėtų visus metus vykti praktiniai užsiėmimai, dirbtuvės, mokymai, kuriuos vestų skirtingų sričių kūrėjai. Visų pirma vertėtų choreografus-bandytojus suvesti su jaunaisiais mūsų šalies kompozitoriais. Daugumos spektaklių muzika minėtą vakarą buvo nuobodi iki negalėjimo, be to – užsienietiška ir nekokybiškai įrašyta, negyva. Tuo tarpu tokie kompocitoriai kaip Rūta Ivaškevičiūtė, Mylokas Natalevičius, Andrius Navickas, Rūta Mačiliūnaitė ir daugybė kitų jau turi pakankamai daug ir įvairios patirties kurti muziką dramos ir šokio spektakliams, miuziklams, operoms. Visų antra – reikėtų supažindinti juos su jaunaisiais šokio ir teatro kritikais, kurie įneštų vieną kitą metaforą, truputį perkeltinės prasmės, aliuzijų, papildomų kontekstų, humoro, citatų, vyksmo ir veiksmo. Jau kelinti metai vyksta projektas „Kritikai vs choreografai“, kurio dėka gimsta labai prasmingų ir ilgiau scenoje išliekančių kūrinių, o vienkartinės „Kūrybinio impulso“ miniatiūros beveik neišlieka. Galima būtų kasmet pasirinkti konkrečią temą, kurią kiekvienas projekto dalyvis turėtų skirtingai interpretuoti. Taip debiutuojantys kūrėjai jau turėtų stipresnį pagrindą, nuo kurio galėtų atsispirti – ne tik nuo jo bandyme sutikusių šokti draugų-šokėjų skaičiaus.
Dažnai tobulėti padeda ir mokymasis iš savų klaidų bei pagyrimų. Taigi, norisi iš arčiau pažvelgti, kaip visgi atrodė tas „Kūrybinis impulsas III“.
Du pasirodymai iš aštuonių buvo beveik tokie patys. Abiejuose šaunus jaunuolis dorojosi su trimis identiškomis moteriškėmis. Kalbu apie Davido Isaaco Evanso „Violetinę Rapsodiją“ ir Kipro Chlebinsko „Pario teismą“. Didesnio skirtumo tarp šių kūrinių nepajaučiau nei tematine, nei emocine, nei išpildymo prasme.
Pradžiugino tai, kad buvo keletas mėginimų nerti į šokio teatrą. Živilė Baikštytė sukūrė barokinio tingulio paveikslėlį „Pomeriggio“, kuriame trys poros – tarsi porcelianinės statulėlės ant senovinio sekretero – tai pleveno po erdvę, tai apie kažką kalbėjosi, tai santykiavo, tai maivėsi ir mėgino mėgautis obuoliais. Bet iš tiesų nuobodžiavo. Visgi norisi pagirti už organiškumą ir estetiką – išlaikyta puiki dermė tarp barokinės muzikos, piemenaičių suknelių, žalio apskrito kilimo, obuolių ir iš užkulisų aukštybių nusileidusių virvinių sūpynių. Labai tapybiška, labai epochiška. Tik tų „Skrajojančio Olando“ kopėčių pačioje pabaigoje nebereikėjo. Antroji teatrą sužaidė Urtė Bareišytė miniatiūroje įdomiausiu tą vakarą pavadinimu „Panaktinis ir skalbėja“. Labiausiai pradžiugino vaizdo projekcija su baltais vėjyje besiplaikstančiais skalbiniais ir šiapus ekrano tą vaizdą pratęsiančios šešios mergaitės ilgais naktiniais baltiniais. Nebuvo labai aišku, kas ir kodėl išeina ir pareina, nesisekė susitapatinti su personažais. Bet skalbyklinis baltumas kūrė aliuziją į sapnus, į vaikystės prisiminimus, į matytas pasakų iliustracijas.
Editos Stundytės miniatiūra „Vogue“ išsiskyrė „pajungtais“ pajėgumais – vienuolika šokėjų, vienuolika suknelių, vienuolika aukštakulnių batelių ir vienuolika puantų porų, labai profesionalus, reklaminio lygio vaizdo klipas, išsiskirianti savo minimalizmu ir lediniu šalčiu dvelkianti klubinė muzika bei spalvų diskoteka. Matyt todėl ją ir rodė paskutinę, kad lyg fejerverkas iššauktų publikos džiaugsmą ir ovacijas. Tačiau išskyrus vizualinę (deja, ne draminę) paralelę tarp manekenės aukštakulnių ir balerinos puantų, šiame spektaklyje nebuvo nieko daugiau. Net šokio. Žiūrėti tikrą „Fashion TV“ yra žymiai įdomiau, nes ten bent jau suknelės ne vienodos.
Šiemet buvo palyginti mažai duetų – vos du. Vaidos Šniurevičiūtės „Kova dviems“ balansavo tarp visiško buitiškumo (pantomima atlikto vaizdelio „indų plovimas dviese rytą vakare“) ir gana įprasto santykių aiškinimosi tarp Jo ir Jos. Kažkuo pasirodė visai miela, kad Ji buvo apvilkta tik Jo marškiniais ir kelnaitėmis, o Jis buvo paliktas nuogas iki pusės, tik su kelnėmis. Klasika, bet daug dažnesnė šiuolaikiniame šokyje, nei balete. Antrasis duetas – labiausiai lauktas ir atidžiausiai stebėtas – Martyno Rimeikio „Adagio styginiams, op.11“. Būtent šis šokėjas ir choreografas yra didžiausias pirmojo „Kūrybinio impulso“ atradimas, šiemet pristatęs jau trečią choreografinį bandymą. Ankstesnės jo miniatiūros „Belaukiant Godo“ ir „Kelionė“ buvo parodytos ir tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ 2013 m. ir 2014 m. Miniatiūra „Belaukiant Godo“ šiemet važiuos į Diuseldorfe vyksiančią tarptautinę šokio mugę, o 2015m. M.Rimeikiui patikėta sukurti vieną iš trijų vienaveiksmių baleto premjerų LNOBT repertuarui. Nenuostabu, kad ir šiemet iš šio kūrėjo buvo tikimasi naujo perliuko. Jo duetas, kuriame šoka Rūta Juodzevičiūtė ir Ernestas Barčaitis, buvo labai švelnus, organiškas, nostalgiškas. Jame jautėsi istorija, buvo malonu sekti vidinį vyksmą ir švelnų veikėjų emocinį kismą. Šiame popierėlyje jau buvo ir saldainis. Tačiau ne toks skanus, kokio norėjosi. Ir čia vėl įžvelgčiau du svarbiausius niuansus, į kuriuos įsiklausęs choreografas galėtų stipriai ūgtelėti. Visų pirma – muzikos pasirinkimas. Šiemetinis Samuelis Barberis savo emocija ir tempu buvo per daug panašus į pernykščiame spektaklyje „Kelionė“ naudotą Maxą Richterį. Tuo tarpu dalį pirmaisiais metais parodyto debiuto „Belaukiant Godo“ sėkmės neabejotinai lėmė Giedriaus Puskunigio muzika. Antras niuansas – šokio kritiko, savotiško dramaturgo, scenaristo poreikis. M.Rimeikis kaip choreografas mėgina giliau nerti į žmogiškųjų santykių rūką, ieškoti įpročio atsiradimo akimirkos ir jo sulaužymo mechanizmo, apčiuopti žmogaus buvimo su savimi, su kitu būdą, tarsi per atstumą žvelgti į save kaip į jau įvykusią istoriją, atsiminimą, nebuvimą. Ir tai žavi, nes tikra, nes kutena ir primena tai, dėl ko kartais skauda. Todėl norisi palinkėti nesustoti, neužsilikti atrastoje, prisijaukintoje, pažįstamoje (todėl jau pradedančioje kartotis) teritorijoje , kaskart nubraukti viską, kas išmėginta ir kurti iš naujo taip, kaip dar niekada nebuvo ir nebebus sukurta. Tai sunkus kelias, bet panašu, kad šis choreografas, žengdamas į didžiąją sceną, ruošiasi tam ne paskutinę naktį. Linkiu rasti naujų įkvėpimo šaltinių ir kūrybinių partnerių.
Ir pagaliau paskutinė dar neaptarta šių metų premjera – vienintelis solinis kūrinys ir dar vienas choreografės Editos Stundytės bandymas – „Skardis“. Būtent ši Anastasijos Čumakovos atliekama šokio miniatiūra šiais metais buvo smagiausia, išraiškingiausia ir stipriausia. Atmetus kai kurias technines detales (kaip pvz. pradžios kostiumas – raudonos pliušinės šlepetės, balta miego kepuraitė ir mergaitiška suknelė platėjančiomis rankovėmis, kurio teatrališkumas buvo per mažai apžaistas ir per daug kontrastuojantis su likusia šokio idėja, bereikalingai komiškas), būtent čia buvo daugiausia grynojo šokio, bent kiek gaivesnės plastikos, stipresnės energetikos, vidinės dramos. Buvo judama ne visoje scenos erdvėje, bet siaurame ruože – savotiškoje mizanscenoje – priešais uždangą, ant kurios projektuojama krintančių akmenų ar smėlio grumstų projekcija. Miniatiūra turėjo aiškią pradžią, vystymą ir netikėtą, šyptelti privertusią pabaigą (šokėja be garso strykteli ir išnyksta orkestro „duobėje“). Pamačius du tokius skirtingus spektaklius („Vogue“ ir „Skardis“) choreografei norisi palinkėti toliau ryžtingai keliauti į tikrąjį grynąjį šokį, nagrinėti sudėtingesnes vidinio pasaulio temas, o taikomojo pobūdžio „madų šou“ stilistikos kūrinius siūlyti kiek kitokiai erdvei ir kitokiai auditorijai, tai, kuri pasiruošusi sumokėti didesnius pinigus – dizaineriams, televizijos prodiuseriams, drabužių butikų savininkams ar reprezentacinių vakarėlių organizatoriams.
Toks tad buvo šiųmetinis „Kūrybinis impulsas III“. Norisi tikėti, kad jo iniciatoriai, kūrėjai ir atlikėjai gerai permąstys šio projekto tikslus ir priemones, pasitikrins savo motyvaciją ir imsis rimtų permainų, kad turėjęs tapti gaiviu ir įkvepiančiu reiškiniu kūrybinis impulsas netaptų tradiciniu naftalinu. Nekantriai lauksime naujienų.
Martyno Aleksos ir LNOBT archyvo nuotraukos