Vargu, ar kam nors kiltų klausimas, kas bendro tarp Vilniuje vykstančio tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis‘14“ ir Suomijos ledo ritulio lygos. Tačiau bedro yra. Bendras ne tik siekis pristatyti žiūrovui kokybišką produkciją – vienu atveju vedančiuosius, ambicingų choreografų darbus ar avangardinius šiuolaikinio šokio spektaklius, kitu atveju – lyderiaujantį ledo ritulio žaidimą. Tačiau bendras yra ir siekis, kuo geriau pažinti tiek šiuolaikinį šokį, tiek ledo ritulį kaip reiškinį ir jo paveikumą šiandienos visuomenei. Abejose plotmėse pagrindiniu veikimo instrumentu yra žmogaus kūnas. Kiek ir kuo paveikus šiandienos žiūrovui žmogaus kūnas šiuolaikiniame šokio spektaklyje bei ledo ritulyje? Pirmuoju atveju tai itin domina festivalį, antruoju – Suomijos ledo ritulio lygą. Ieškoti atsakymų į šiuos klausimus abi organizacijos pakvietė akademiką, meno filosofą, estetiką, semiotiką, teatro teoretiką bei kritiką Maxą Ryynäneną (Suomija).
M. Ryynänenas festivalio „Naujasis Baltijos šokis‘14“ metu vykstančio kritinio rašymo projekte „Šokis žodžiu – ne[w]kritika“ š.m. gegužės 10 d. Menų spaustuvės Stiklinėje salėje skaitė atvirą paskaitą „Sviedžiant kūną kovon. Kūnas kaip instrumentas menuose“. Kaip buvo užsiminta, jis estetikos ir meno teorijos vaidmenį nagrinėja ne vien tik mene, bet ir tokiose srityse kaip sportas, kičas, terorizmas. Būtent M. Ryynäneno tyrimas apie ledo ritulį ir sudomino Suomijos ledo ritulio lygą. Ši jį taip pat kvietė skaityti paskaitą, siekiant geriau perprasti, kas yra ledo ritulys, kokia jo įtaka šiandieną. Pakalbinau Vilniuje viešėjusį teoretiką apie estetiką šiuolaikiniame šokyje, pasidomėjau jo pagrindinėmis įžvalgomis apie ledo ritulį ir paklausiau, ką jis mano apie terorizmo reiškinį.
– Kas yra estetika kalbant apie kūno meną (Body Art – red. past.) ir ypatingai apie šokį?
Maxas Ryynänenas: Manau, kūno mene vis didesnį vaidmenį įgauna nuosaikumas ir sveikata, skirtingai nuo to, kas buvo anksčiau. Kažkada buvo ieškoma (kūno) galimybių ribų, šiuo metu atsigręžiama į kūno esmės, kūno pagrindų paieškas. Tokį atsakymą man sufleruoja manoji intuicija. Tikiu, jog šia prasme šokis yra išskirtinis menas. Jau ilgesnį laiką šokėjai skatinami rūpintis savo kūnais, tokiu būdu šokyje atsigręžiama į sveikatą. Galbūt tai gali paskatinti sekančią tarpdisciplininę estetikos bangą.
– Ar kinta estetikos samprata šokyje? Kaip ji (pa)kito iki šios dienos?
M.R.: Estetikos samprata buvo siejama su forma, o baletas buvo puiki medžiaga klasikinei meno teorijai. Šiandienos mene laisva raiška su savo nesuskaičiuojamomis metodikomis estetiką padarė lygia su etika ir kitomis kritinio mąstymo formomis. Galbūt greitu metu šokio festivaliai sulauks pranešėjų politologų, o ne dėstančiųjų apie estetiką. Dalinai tokių apraiškų jau yra šiuolaikiniame vizualiame mene. Ne visuomet menininkams naudingais partneriais yra meno filosofai.
– Ar galime kalbėti apie demokratiją (naudoti šią sampratą) kūno mene, ypač šokyje, ir kuria prasme? Kaip jūs suprantate demokratijos arba diktatūros, autoritarijos sampratą kūno mene?
M.R.: Tai kompleksinė problema. Sakyčiau, kūno menas gali prisidėti prie demokratijos plėtojimo, tačiau labai mažu masteliu – skatinant apmąstymus ir (pa)rodant naujus veikimo modelius. Jei kūno menu susidomi populistai – šiandien daug politikos meno yra labai supaprastinta iki balta-juoda – tai tampa geltonosios spaudos forma, todėl politinis menas praranda savo poveikį. Jei lieki nežinioje, tikiu, jog verta forsuoti link naujų trajektorijų.
– Ar yra ryšys tarp demokratijos, diktatūros ar autokratijos sampratų ir kūno meno, šokio estetikos?
M.R.: Atsakysiu Michelio Foucault maniera: kūno diktatūra praktikuojama mokyklose, armijose ir buržuazijos kultūroje, kur kūnas turi būti disciplinuotas, reikalaujama laikytis apibrėžtų bei riboto elgesio taisyklių. Svarbu tai suprasti filosofiškai. Atveriant naujas trajektorijas kūno gyvenimui mene, galima numanyti, kaip mes galėtumėme sugyventi su savo kūnais ateityje. Emancipacija prasideda nuo mažų dalykų, pradedant nuo to, kaip mes atsisėdame.
– Ką jūs galvojate apie ekstremalių, radikalių raiškos būdų aukštinimą kūno mene ir šokyje?
M.R.: Manau, esame apsėsti ribomis bei pertekliumi. Atsivertus knygą apie kūno meną, skaitome istorijas apie menininkus, kurie savaites praleido vonioje. Bet tai neturi nieko bendra su tuo, kaip kasdieną yra naudojamas kūnas menuose. Istorija ir teorija – tai radikalios raiškos interesų sritys. Kartografuojant ribas ir brėžiant gaires istorija ir teorija deformuoja mūsų viziją apie kūno meną ir keičia mūsų sampratą apie tai, kaip menuose naudojamas kūnas.
– Ar tokiuose performansuose yra estetikos? Kokia ji?
M.R.: Manau, daugelį žmonių „užkabina“ nusižengimų kultūra. Matant žmones, kurie laužo ribas (standartus), galima susitapatinti su tokiu veiksmu. Veidrodinio atspindžio būdu žmones užlieja laisvės gūsis. Performatyvūs darbai – tai intelektinės sėkmės priežastis.
– Kraštutinumas kūno mene – tai būdas išreikšti savo politines idėjas? Manote, kad tai vienintelis būdas reikšti savas politines idėjas? O gal tai tiesiog geriausias būdas būti išgirstu ir pamatytu?
M.R.: Galbūt tokia raiška meno pasaulyje turi populistinės logikos, bet rašantys apie meną šiuos darbus pamini geruoju arba bloguoju. Bet kokiu atveju, renkantis kraštutinumus patenkama „ant scenos“ ir gaunamas „vaidmuo“. Sunku pasakyti, ar šis suvokimas gali nukreipti dėmesį kita linkme, pvz. link nuosaikumo.
– Jūsų naujausia interesų sritis – estetikos ir meno teorijos vaidmuo naujose plotmėse, tokiose kaip sportas, kičas, terorizmas. Esate parašęs knygą „Ledo ritulio estetika“. Kokios jūsų pagrindinės idėjos apie estetiką ledo ritulyje?
M.R.: Tikiu, kad estetika gali suteikti naujų perspektyvų daugeliui sričių. Mano pagrindinis teiginys knygoje apie ledo ritulį – žmonės ledo ritulį žiūri dėl estetinių priežasčių. Apie tai rašau 140-yje puslapių. Ir, manau, man pavyko puikiai – Suomijos ledo ritulio lyga pakvietė mane skaityti paskaitą. Knygoje kalbu ne vien apie harmoniją tarp ledo ritulio komandos žaidėjų ir ne vien apie gražius įvarčius, bet ir apie muziką, šviesas ir kt.
– Ar yra kas nors bendro tarp ledo ritulio ir šokio estetikos?
M.R.: Žinoma! Pažiūrėkite, kaip ledo ritulio žaidėjai švenčia įvarčius. Kartais matome, jog ledo ritulininkai turi tam tikrą judėjimo modelį, o kartais – tai netgi akivaizdu – jie juda pagal iš anksto suplanuotą modelį, pagal kurį ir treniravosi.
– Ar terorizmo koncepcija kūno mene turi išskirtinę vietą?
M.R.: Daug kūno meno kūrinių buvo sukurta remiantis terorizmo koncepcija, tačiau terorizmo estetika, manau, turi labai mažai ką bendro su kūnu.
– Teroro akto mirties idėja – palikti gražius prisiminimus bendruomenei, už kurios pažiūras, gyvenimo būdą, idėjas teroristas nusižudė. O kaip dėl bendruomenės, kurios nariai buvo nužudyti teroro akto pasekoje? Dėl pasirinktos priemonės, kuriuo teroristas propoguoja savo bendruomenės ar grupės gyvenimo būdą, pažiūras? Juk teroristas propaguoja savo politines idėjas įbaugindamas kitus teroro aktu. Taigi klausiu apie ryšį tarp estetikos ir terorizmo, turiu omeny terorizmą kaip politinį veiksmą. Ar mes galime kalbėti apie tokį ryšį? Gal būt galime kalbėti apie tai prevencijos tikslais?
M.R.: Aš, greičiausia, matau štai kaip. Rugsėjo 11 d. žiūrėjosi gerai televizoriaus ekrane, tačiau estetika iš tiesų prieštaravo etikai. Turi priimti faktą, kad ten žuvo žmonės. Manau, regai šis iššūkis buvo įdomus, tačiau iššūkis mūsų etikos pajautai – milžiniškas. Turime daugiau galvoti apie tokius tikrovės sukurtus momentus, nes jie skatina išnykimo jausmą. O tai visuomet yra gera pradžia filosofavimui.
Ačiū už pokalbį.
Nuotrauka iš asmeninio M. Ryynäneno archyno
***
Maxas Ryynänenas yra Suomijos Aalto universiteto Menų dizaino ir architektūros fakulteto lektorius. Akademiniai interesai – estetika (Helsinkio universitete M. Ryynänenas apsigynė daktaro disertaciją estetikos srityje), meno filosofija, semiotika, teatro teorija. M. Ryynänenas rašo analitinius straipsnius apie šiuolaikinį meną ir jo institucionalizavimo problemas moksliniuose žurnaluose (Contemporary Aesthetics, Nordic Journal of Aesthetics ir kt.). Monografijų, knygų autorius. Taip pat rašo teorines esė, analitinius, kritinius straipsnius meno žurnalams (Art Pulse, Flash Art ir kt.). Skaito pranešimus kritikos tema įvairiuose edukaciniuose projektuose (FIT, Space, Kedja), vykstančiuose meno festivalių metu (Riga Homo Alibi, Riga Homo Novus, Ljubljana Exodos, Rezekne).