Šokio teatro „Dansema“ meno vadovė Birutė Banevičiūtė, pirmą kartą patekusi į švedų seminarus apie šokį vaikams, tik stebėjosi, kaip išvis įmanoma sukurti judesio spektaklį dvimečiams. Įsitraukusi į tokią kūrybą, ji patyrė permainų: teko atsisakyti kai kurių asmeninių meninių ambicijų.
Kalbantis apie mažųjų žiūrovų edukaciją, kiekviena Birutės pastaba kilo ne iš sausų teorijų, o praktikos, įgytos dirbant su vaikais Vilniaus Šiuolaikinės mokyklos centre, meninėje studijoje „Diemedis“, vėliau – ir su profesionalais kuriant šokio spektaklius vaikams. B. Banevičiūtė pirmoji šalyje apsigynė disertaciją apie šokio gebėjimų ugdymą ankstyvojoje paauglystėje, dėsto Lietuvos edukologijos universitete. „Man džiugu, kad ant muštro užaugę studentai dabar jau supranta, jog mokinys negali būti vien mokytojo meninių ambicijų tenkintojas, kad jis – irgi kuriantis žmogus“, – iš kitų Europos šalių atkeliavusį požiūrį atskleidžia choreografė.
– Kuo jus patraukė būtent šokis vaikams?
Birutė Banevičiūtė: Ši sritis labai sudomino galbūt dėl to, kad ji Lietuvoje buvo visiškai nauja. Torstenas Schenlaeris, Švedijos kultūros atašė, pirmą kartą pristatė savo šalies patirtį 2006 m. Tais pačiais metais jis lietuvių choreografus pakvietė į tarptautinį šiuolaikinio šokio „Salto“ festivalį vaikams ir jaunimui Malmėje. Ten vyko ir seminarai, pokalbiai. Man teko liūdnai pripažinti, kad šiuolaikinio šokio spektaklių vaikams Lietuvoje neturime. Pas mus visada buvo daug įvairių vaikų šokio kolektyvų, tačiau niekas nekūrė šokio spektaklių specialiai vaikams.
– Kuo šokis vaikams kitoks?
B.B.: Iš pradžių mūsų vis klausinėdavo, ar per spektaklį vaikams šoks vaikai. Daug kas keivai pažiūrėdavo sužinoję, kad šoks suaugę šokėjai. Šokti vaikams negali visiškai taip pat kaip suaugusiems. Technika – ta pati, bet choreografija skiriasi. Kai su šokėjais kūrėme spektaklius vaikams, siekdavome atkartoti kūdikiams ar mažamečiams pažįstamus judesius. Pastebėjau, kad po spektaklio atėję į sceną arba grįžę namo, mažieji žiūrovai bando taip pat kaip šokėjai spyruokliuoti, daryti kūlversčius, mėtyti pagalves į viršų.
Manau, kad ir spektakliams nebūtina griežta didaktika. Moralinis užtaisas turi būti, bet tiesmuki pamokymai gali pasirodyti neįtikinami. Vaikams reikia rodyti jų gyvenimą, tik pasitelkus kitokias išraiškos priemones. Mūsų spektakliai būna maždaug pusvalandžio trukmės. Po to leidžiame vaikams pakalbėti su šokėjais, pabūti scenoje, pačiupinėti daiktus. Taip jiems lengviau suvokti tai, ką matė spektaklio metu.
Svarbiausia – išraiškos formomis patraukti tos amžiaus grupės vaikus, kuriai spektaklis skirtas. „Dansemos“ pasirodymo metu visada daugiau stebėdavau ne savo šokėjus, o publiką. Po kiekvieno spektaklio aiškindavomės, kas žiūrovams buvo patrauklu, ką reikėtų keisti, jei vaikų dėmesys tuo metu dingo.
Visą interviu rasite čia: Media forumas.