Cirkas – tai sapnas

Tai prasidėjo rugsėjo dvyliktosios vakarą prie pagrindinių durų. Tarsi scena iš siaubo filmo, nostalgija nuspalvintos mistinės dramos arba… sapno. Tikrai, tai buvo panašiausia į sapną. Menų spaustuvės pastato prieangyje įkurdintą koridoriaus projekciją protarpiais drumstė šiltas rugsėjo vėjas ir vidun plūstančių žmonių figūros. Labai simboliška, pamaniau, jog peržengdama koridorių arba, archetipiškai kalbant, tunelį – ribą tarp fizinio ir dvasinio, tamsaus ir šviesaus, aiškaus ir migloto – pradedu savo asmeninę kelionę po „Naujojo cirko savaitgalį’14“ (prie festivalio prisijungiau viena diena vėliau), o konkrečiau – po šią siurrealistinę atmosferą kuriančios prancūzų šiuolaikinio cirko trupės „Les Choses de Rien“ premjerą „Mouvinsitu“.

Gerai žinoma Menų spaustuvės fojė rodėsi neatpažįstama. Prietemoje ant sienos, dėžėje, net paveikslo rėmuose ar į krūvą suverstų senų televizorių ekranuose mirguliavo labai skirtingos vaizdo projekcijos. Judančių vaizdų herojai – idėjos autoriai ir atlikėjai Borisas Gibé ir Florentas Hamonas – išmoningai kūrė absurdiško ir drauge labai poetiško pasaulio reginį, kuriame sudrumsčiami net visiškai neabejotini realybės dėsniai. Neabejotini? Tik ne čia. Kiaurai pereiti sieną, iškristi pro langą ir elegantiškai išsiropšti iš šulinio tokiomis aplinkybėmis rodėsi labai įmanoma, o po kelių akimirkų geriau apšilus pasąmonei – net įprasta. Ir būtent čia, prieš pasirodymo pradžią stebint dėžėje įkurdintą vienišo kambario maketą su po jį klajojančių figūrų hologramomis ar rymant prie savo begalybe hipnotizuojančio judančio paveikslo paveiksle, persmelkė labai stiprus jausmas, kad visa tai išgyventa jau anksčiau, netgi daugybę kartų.

Kadangi jaučiu pareigą mane užklupusį pojūtį paaiškinti išsamiau, privalau trumpam sustoti prie labai asmeniškos smulkmenos. Veikiausiai daugelis savo atmintyje saugome po vieną ar kelis naktį mus aplankiusius sapnų vaizdinius. Aš savo skrynelėje sukaupusi dešimtis tokių, o kai kurie dėl savo ypatingos estetikos, atmosferos ar turinio neapleidžia manęs jau daugelį metų. Kiek kartų juokais ar visai rimtai esu užsiminusi, jog nuolatos mene (pa)sąmoningai ieškau autentiškos sapno patirties – panirimo į buvimo čia ir dabar procesą, be logikos diktuojamo klasifikavimo į realu ir absurdiška, be apibrėžto laiko ir erdvės pojūčio. Ir kiek kartų esu skundųsis, jog pastaruoju metu nebemoku nė sekundei išjungti mūsuose taip garbinamo ir, prisipažinsiu, mano ne mažiau įnirtingai propaguojamo kritinio mąstymo, nuolatinės analizės ir buitinių minčių srauto mišrainės.

Taigi, laukiant „Les Choses de Rien“ artistų pasirodymo Menų spaustuvės fojė, iš visų pusių apsuptai minėtos instaliacijos, įprastas minčių konvulsijas pertaukė netikėtas sutapimas. Prieš gerus metus susapnuotas sapnas staiga pasirodė tiesiai prieš mano akis. Ne, aš nebuvau užvalgiusi haliucinogeninių grybų, nevartoju psichotropinių vaistų ir tikrai žinau, kad tąkart neužmigau nė akimirkai. Atmetu ir kokios nors paslaptingos jėgos apsireiškimo galimybę, nes sapno atsikartojimą išvydau sklandant ne kažkur ore, bet čia pat sukrautų ir visiems vienodai rodančių televizorių ekranuose. Kažkada susapnuotą savo varginantį šliaužimą apleistos laiptinės sienomis, kol tuo tarpu kiti sapno dalyviai šalimais paprasčiausiai lipo laiptais, pamačiau ir B. Gibé ir F. Hamoną vaizdo medžiagoje. Savo akrobatiniais gebėjimais laužydami stebėtojo suvokiamą laiptinės filmavimo perspektyvą, menininkai kūrė tarp realybės ir fikcijos laviruojančią kontraversišką iliuziją. Jau rodėsi, jog iš viršaus matau, kaip žmogus sliuoga laiptais aukštyn, kai staiga iš visiškai kitos perspektyvos pasirodo ant palangės sėdinti figūra… Ir taip be galo! Štai po tokio atsitiktinumo, visiškai dekonstruotu vizualiniu ir, svarbiausia, jutiminiu pasaulio suvokimu, pametusi bet kokius atspirties taškus ir kritines mintis, apsėsta tik sapnuose patiriamo nieko ir visko, į Juodąją Menų spaustuvės salę įžengiau laukti, ką mano nukautuotai sąmonei toliau iškrės prancūzai.

Teatro uždangai prasiskleidus tam, kad būtų sukeltas didesnis efektas, spingsinti lempa bei juodos horizontalios uždangos buvo kilnojamos aukštyn žemyn – įsivyravo prieš premjerą teatre įprastai daromos spektaklio techninės perbėgos jausmas. Užkulisinę patirtį taip pat pagilino tarsi iš radijo imtuvo sklindantis malonus laidų vedėją primenantis prancūziškas balsas ir sceninės įrangos girgždesys. Atsipaipaliojęs kritinis mąstymas netgi buvo bepradedantis manyti, jog čia tokia kelionės į savo pasąmonę metafora (esu skaičiusi, jog gilios meditacijos metu žmonės regi šviesos blyksius ir girdi durų girgždėjimą), bet šiuos vidinius samprotavimus nutraukė scenoje pasirodę artistai – prieš akimirką vaizdo medžiagoje matyti tie patys B. Gibé ir F. Hamonas.

Du kostiumuoti vyrai vienas kitą statmenai apglėbę per juosmenį sukosi po sceną tarsi gerai nutekinti straigteliai – sklandžiai, ritmingai. Beveidžių miesto mechanizmų įspūdį pagilino netrukus į juos pradėti pūsti laikraščiai, krūvos laikraščių. Kol tiesiogine šių žodžių prasme neaprėpiamo žinių srauto blaškomos figūros išraiškingai ir melodramatiškai priešinosi jiems negailestingam milžiniško gyvenimo tempo vėjui, jau buvau bepradedanti pamiršti, jog esu ne kokiame nors šiuolaikinio šokio festivalyje, bet „Naujojo cirko savaitgalyje“. Kur žadėtasis cirkas? – susirūpinau nekantriai muistydamasi kėdėje. Man tyliai kvestionuojant naujojo cirko terminą, šie du miesto veikėjai krito nelygioje kovoje su neapglėbiamu kiekiu pasaulio naujienų. Dramatiška muzika, užtemdytos šviesos ir scenos gale ant baltos dekoracijos sruvenantys du siauri kraujo upeliai. Tai viskas – per keliolika pasirodymo minučių ėmė ir taip paprastai pražuvo?

Ir tada prasidėjo cirkas… Ne, ne tas įprastas, o naujasis. Scenoje gyvi ir visai laimingi vėl pasirodė B. Gibé ir F. Hamonas. Dar kiek pasisukinėję, jie staiga pareiškė, jog dėl „techninių kliūčių“ reikia sustabdyti pasirodymą, laužyta anglų kalba papasakojo visus žiūrovų priešakyje laukusius specialiuosius efektus ir pasisiūlė paaiškinti matytos dalies reikšmes, daugiausia dėmesio skirdami analinio sekso imitavimo scenai (atkreipčiau dėmesį į ypatingai poetišką ir subtilų jos atlikimą skrajojančių laikraščių fone), kurią, sakėsi, ketino būtinai pakartoti nuogi, jei ne šios lemtingai susiklosčiusios techninės aplinkybės. Vėliau sekė visa sėkmingo pasirodymo klasika: ironiškai inscenizuota tarpusavio smurto scena, dirbtinis kraujas iš nužudytojo burnos, savotiškas Whitney Houston hito „I Will Always Love You“ perdainavimas, įprastus kostiumus pakeitę popieriniai, o galiausiai – Adomo kostiumai, tada jaudinanti nuogalių tarpusavio simpatijos užuomazga ir veiksmą lyriškai užbaigianti pati savaime po visą sceną išsidraikiusias šiukšles šluojanti šluota, besilaikanti tik ant milžiniško helio baliono.

Tarp tragedijos ir džiaugsmo, banalybės ir netikėtumo įspraustas mano racionalus protas labai greitai atsisakė iš viso ką nors aiškintis ir bandyti suprasti. Elemtariąsias realybės suvokimo ribas efektyviai griaunantis groteskas, nuolatiniai alogiškumai, paradoksai ir juos lydintis ypatingas dėmesys vizualinei scenos estetikai greitai privedė prie sapnuose aplankančio nerišlumo ir leido be ypatingų vidinių prieštarų panirti į pamišusią veiksmo poetiką.

Tik prašau manęs neklausti, ar pasirodymas „Mouvinsitu“ buvo geras ar blogas, nes aš negaliu taip paprastai atsakyti. Kaip ir negaliu vienareikšmiškai įvertinti, ar pastarosios nakties sapnas man patiko, ar ne. Bet mokslininkai jau senokai tvirtina, kad jei žmogus negalėtų sapnuoti, per kelias savaites išprotėtų. Taigi, saldžių sapnų!

Dmitrijaus Matvejevo ir Menų spaustuvės archyvo nuotraukos

Skaityti daugiau