„Kai mes būnam labai stiprūs – kas traukiasi atgal?
Labai linksmi – kas leipsta iš juoko? Kai mes būnam labai blogi – kas mums ką padarys?
Puoškitės, juokitės, šokite. Niekados negalėsiu išvysti Meilės pro langą“
Sezonas pragare. Nušvitimai / Arthur Rimbaud; iš prancūzų kalbos vertė Vertė Juozas Mečkauskas-Meškela. Vilnius, Andrena, Dictum, 2003
Rugsėjis. Naujas sezonas teatre. Ir vėl imame sukti ratus aplink sceną tarsi grifai virš savo pačių per vasarą įsilinksminusių sielų. Nes gyvenimas nėra nesibaigianti šventė. Per daug įsilinksminus būtinai įsipjauname pirštą ar įsitaisome mėlynę. Tada puošiamės ir einame pasižiūrėti kaip juokiasi ir šoka kiti. Scenoje. Kad saugiai ir tyliai savo sieloje susivestume sukauptos išminties balansą. Ir išeitume atgal į vėjuotas gatves su įžiebta žvake savo pačių galvose pasišviesti.
Štai kokių keistų minčių radosi, kai viską metusi penktadienio popietę „nusitrenkiau“ per visą Lietuvą iki Klaipėdos koncertų salės, kur rugsėjo 19d. atsidarė šiuolaikinės muzikos festivalio „Permainų muzika“ durys ir pasirodė šiuolaikinio šokio diptikas. Spektaklio choreografė Agnija Šeiko pasirinko atšviežinti prieš penkerius metus pagal Arthuro Rimbaud poeziją sukurtas „Paikos mergaitės maldas“, o prie jų prijungti visiškai naują, drauge su idėjos bendraautoriumi Artūru Šimoniu ir šokio kritike Ingrida Gerbutavičiūte, spektaklio dramaturge-konsultante, sukurtą šiuolaikinio šokio premjerą „Kambariai: istorijos be pabaigos“.
Retas malonumas žiūrėti gerą šiuolaikinį šokį su gera gyvai orkestro atliekama muzika. Kaip visad – tokią prabangą Lietuvos menininkai gali sau leisti tik festivalių metu. Gal dėl to ir tų festivalių Lietuvoje šitiek daug. Rugsėjo 19d. vakaro publika turėjo progą pasimėgauti sultinga, aistringa, dramatiška, istorijoms pasakoti puikiai tinkančia Giya‘os Kancheli ir Leonido Desiatnikovo muzika, kurią atliko Klaipėdos kamerinis orkestras, vadovaujamas Mindaugo Bačkaus. „Šokti scenoje pagal gyvą muziką gal ir sudėtingiau, bet nepalyginti įdomiau. Spektaklis įgauna daug naujų spalvų. Orkestras tarsi padeda lengviau kirsti „ketvirtąją“ scenos sieną su žiūrovais“, – taip darbą su orkestru apibūdino choreografė A.Šeiko Klaipėdos koncertų salės pateiktoje spektaklio anotacijoje. Minėta siena sąmoningai buvo ardoma net keletą kartų. Spektaklį „Kambariai: istorijos be pabaigos“ šokėjai Inga Kuznecova, Dovilė Binkauskaitė, Mantas Černeckis, Darius Berulis, Laura Geraščenko ir Aušra Krasauskaitė pradėjo įsimaišę tarp žiūrovų, prožektorių spindulio išplėšti iš savo kėdžių. O pabaigė muzikantai, vienas po kito išjungdami lempeles virš natų ir lėtai tamsoje apleisdami salę.
Kaip teigia spektaklio „Paikos mergaitės maldos“ kūrėjai, čia buvo remiamasi XIX a. pabaigos daile ir filosofija kaip lūžio mene ir socialiniame gyvenime tašku, modernizmo ir postmodernizmo, moterų laisvėjimo pradžia. Scenoje trys moterys šiugždančiomis violetinėmis suknelėmis ilgomis rankovėmis, uždaru kaklu po truputį išsilaisvina, išleidžia į paviršių demonus, slypinčius pačiuose sąmonės paribiuose. Trys čechoviškos seserys – Beata Molytė, Aušra Krasauskaitė ir Agnija Šeiko – iš elegantiško nuobodulio, vaikiškų kaprizų, aikštingos paaugliškos tuštybės ir laužančio rankas jaunatviško ilgesio išlukštena moters esybėje egzistuojančias priešpriešas – rūpestingo veido motiną ir tautos karžygę, vėjavaikę mergaitę ir pokylio karalienę, gatvės mergšę ir poteriaujančią senutę vienuolę. Taupiai ir elegantškai tarsi privačioje baleto pamokoje krutinamos plaštakos ilgainiui įsismagina ir ima desperatiškai kapoti orą vyrišku kardu. Iš po žemę siekiančių suknelės priedurų ima lįsti juodi gipiūro pasijoniai, grakščios nuogos kojos, kabaretiški klubų judesiai. Kambariuose uždaryta moteris išsiveržia į lauką, į siautulingas žiemos linksmybes, ir rogės čia staiga tampa veidrodžiu – savęs pačios refleksija, įsižiūrėjimu į moters atspindį istorijos lede. Ore tarsi nuskamba Friedricho Nietzsche‘s žodžiai: „Šį gyvenimą… turėsi gyventi dar kartą ir dar begalę kartų. Amžinas būties smėlio laikrodis bus apverčiamas be paliovos…“ ir siautulingas savo pačios kontūrų perbraižymas persikelia į vidų, į sielą, į maldą lėtai lupant obuolius ir pašnibždomis kalbantis su savimi. Puiki misterija, nuo pirmo iki paskutinio atodūsio išlaikiusi įtampą, vidinį ritmą, intrigą ir meistriškai atrakinusi gerokai aprūdijusias moterų pasąmonės duris. Tas pačias, kurias jau yra varsčiusi rašytoja Virginia Woolf, o mūsuose – rašytoja Giedra Radvilavičiūtė. Ačiū už metaforų taiklumą ir talpumą, už estetinę švarą (dailininkas A.Šimonis) ir už labai demoniškai rimboišką G.Kancheli muziką.
Tuo tarpu „Kambariai: istorijos be pabaigos“ pasitiko jau vėlesniu, XXI a. minimalizmu. Scenoje buvo įžiebta daugiau šviesos, šokėjai, vilkintys pastelinių spalvų rūbais, į sceną – repeticijų salę, šventei ruošiamą kambarį – susinešė skirtingų formų kėdes. Spektaklis prasidėjo ir jo atlikėjai ėmė lūkuriuoti: savo eilės, savo solo, savo gyvenimo. Tuose „didžiuosiuose lūkesčiuose“ buvo galima išskaityti nemažai sociumo primestų vaidmenų, kaukių, kurios luposi nuo šokėjų tarsi negyva, praėjusio sezono oda. Neapleido jausmas, kad visa tai – tik pasiruošimas tam tikrajam pokyliui, tikrajam benefisui, tikrajam skrydžiui. Tačiau kai antrojoje dalyje visos penkios spektaklio moterys įžengė į sceną avėdamos aukštakulniais, vilkėdamos juodomis vakarinėmis suknelėmis, o du kostiumuoti vyrai stumdė į pasienius kėdes, pagaliau turėjo prasidėti „šokiai“. Tik jie neprasidėjo. Moterys puolė ant kelių – nei tai maldai, nei tai orgijai. Laikas ištįso, tapo lipnus, klampus, judesiai apsunko, sulėtėjo. Kažkas nesiliovė grąžyti rankų, kažkam išsuko sąnarius, kažkas apčiuopė išsikraipiusius savo klubus. Prieš akis stingo nespėjusių laiku ar efektingai nuo gyvenimo scenos pasišalinti kūnų konvulsija. Desperatiškas, bet vis dar vilties kupinas žvilgsnis į paskutinį sceną apleidžiantį smuikininką. Žvilgsnis, laiku nesusidūręs su veidrodžiu, galinčiu grąžinti į save, tarsi munchiškas šauksmas išsižiojantis ir įstringantis. Įdomi tema, stipri energetika, gerai sukalta spektaklio struktūra. Kad festivaliui įrengtas, šviežiai ištapetuotas „kambarys“ taptų iš tiesų gyvenamu reikia laiko, kuris tarsi švitras apgludintų aštrius kampus. Ir daugiau žiūrovų, kurie į kūrėjų įrengtą „kambarį“ prineštų savų istorijų, savų tekstų, kurie apsigyventų tarp šokėjų judesių. Ir daugiau šokėjų prakaito, kad spektaklio prasminės jungtys tarsi naujai pirktų batų siūlės greičiau prasinešiotų, suminkštėtų ir nebetrintų.
Klaipėdos koncertų salės archyvo nuotraukos