Italų šokio trupė EgriBiancoDanza savo 75 min. šokio spektaklį-triptiką „Šokis šokis šokis“ rodė antrąją tarptautinio šokio festivalio „Aura‘24“ dienos (š.m. spalio 9 d.) vakarą Nacionalinio Kaunos dramos teatro Rūtos salėje. Choreografas Raphaelis Bianco perteikia analogiško pavadinimo japonų rašytojo Harukio Murakamio novelę, tiksliau šios novelės perskaitymo prieigą. Spektaklyje girdima JAV šiuolaikinių kompozitorių Davido Hykeso, Johno Cage’o, Johno Adamso muzika – tai dar vienas dėmuo, patraukiantis dėmesį.
Pasaulyje pripažinto rašytojo H. Murakamio novelė „Dansu dansu dansu“ lietuvių k. pirmą kartą išleista dar 2004 m. Daugeliui ši knyga gerai žinoma, skaityta ar bent jau vartyta. Choreografui tai lemia papildomą žiūrovų skaičių. Tiesa, niekaip negaliu perprasti, kodėl verčiant šią novelę iš anglų k. į lietuvių k. pavadinimą reikėjo sudarkyti, atsisakant autentiško ir kur kas iškalbingesnio pavadinimo „Šokis šokis šokis“, įrašant angliško žodžio „dance“ japonišką transkripciją. Tuo labiau kad novelėje Japonijos yra lygiai tiek, kiek nusakyti miesto, rajono, vieno kito maisto patiekalo ar gėrimo, prekės ženklo pavadinimai, pasklidę po visą pasaulį, taigi gali būti aptikti ir Kaune. Novelės siužetas dinamiškas, pilnas įvykių. Įžvelgti japonų poetiką čia itin sunku. Kūrinys persmelktas vakarietiška kultūra, vakarietišku gyvenimo būdu, kuris ir akcentuojamas. Tai byloja, kad Japonijos didmiesčio gyventojas gyvena kone bet kuriam Vakarų miestiečiui tapatų gyvenimą: roko muzika, vaikymasis madingų, apie perkamąją galią šaukiančių prekės ženklų, kaip antai, „Missoni“, „Trussardi“, „Pollini“, „Maserati“ ir pan., viešbutis, prabangus restoranas ar butas, įrengtas beveidžiu stiliumi kaip ir šimtai panašių madingų vietų, o ir kuklesnės vietos taip pat nėra ryškus japoniškosios kultūros atspindys. Aprašytas policijos komisariato skurdas, purvas, tardymo metodikos, netgi nukreipė mintis į lietuviškąją analogiškų įstaigų realybę. Ta pati gniuždanti, rambėjimą skatinanti, aplinka tų, kurie jose dirba. Prostitutėse įžvelgti geišą taip pat labai sunku. Tai atspindys pasaulio, kuriame, anot pagrindinio knygos herojaus, „[…] filosofija ima vis labiau panašėti į verslo administravimą“. Pagrįsti, kodėl novelės pavadinimas transkribuojamas japoniškai, be galo sudėtinga. Tuo tarpu verčiant spektaklio pavadinimą, spektaklio anotacijoje minint H. Murakamio knygą, pavadinimas nesudarkytas ir tai nuteikia pozityviau.
Pagrindinis literatūrinio kūrinio herojus – vos perkopęs trysdešimtmetį skvarbaus proto jaunas vyras, įstrigęs žingsnyje tarp nebrandos ir brandos, pažiūrose, dvelkančiose nihilizmu. Prarastos gyvenimo prasmės, savo tapatybės herojus ieško viešbutyje „Delfinas“. Tokį viešbučio pavadinimą galima interpretuoti kaip pirmąjį reikšmingą Vakarų kultūros simbolį. Viešbučio pavadinimo žodžio kilmė nukreipia į graikišką žodį „Delphinia“, lietuvinamą Delfinija. Vilniaus universiteto filologijos profesorė Audronė Kučinskienė, išaiškino, kad Graikų dievai įvairiose vietose buvo garbinami su įvariais pridėtiniais epitetas, dažniausiai atspindinčiais tos vietos dievų funkcinę specifiką. Kaip antai Atėnuose, Artemidė drauge su Apolonu Delfinijumu buvo garbinama Delfinijos vardu. Jiems skirta šventė vadinosi Delfinijomis. Taigi Artemidės kultinis epitetas – Delfinija. Kalbama apie Artemidę, nes ji – medžioklės, nekaltybės, gimdyvių, o būtent kūdikių gimimo etapo, kai pereinama iš tamsos į šviesą, globėja. Juk ir knygos herojus ne atsitiktinai stebisi viešbučio pavadinimu, kuris jam kelia asociaciją su Graikija; viešbutis parduodamas naujiems savininkams tik su salyga, kad pavadinimas išliks. Tai reikštų, kad atsistiktinumo arba jokios reikšmės šiame žodyje negali būti. Atvykęs į „Delfiną“ herojus lipdamas iš lifto patenka į pelėsiais dvelkiančią, viską prarijančią tamsą. Jis atsiduria tarsi pragaro prieangyje. Autorius naudoja metaforas, intriguoja mistikos atmosfera. O tam, kad sukurtų dar didesnę intrigą, siužete kiek vėliau įpina ir žmogžudystę, t.y. vykusiai suformuoja ryškią detektyvinę liniją. Visgi manyčiau, šioje novelėje yra svarbesnis mistiškasis dėmuo. Taigi išlipęs iš lifto, netikėtai atsidūręs jį apgaubusioje tamsoje, herojus išvysta blausią šviesą, juda link jos ir susitinka su viską susiejančiu Žmogumi Avimi. „Pamėginsime vėl susieti tave su tuo, su kuo tu nori“. Ir Žmogus Avis jam nusako išganymo kelią: „Šok. Turėsi šokti… Negalvok kodėl. Vos imsi galvot, tavo kojos sustos. Vos tavo kojos sustos, mes įstrigę… Turi išsimitrinti. Išlaisvinti ką užgniaužęs… Šok. Tai vienintelė išeitis.“ Žmogų Avį novelėje galima interpretuoti kaip krikščioniško Kristaus avinėlio simbolį arba apsireiškimą. Žmogaus Avies kambarėlis apkrautas įvairiausiomis knygomis, žurnalais, tekstų ištraukomis apie avis ir avininkystę. Tvyro stiprus avies kvapas. Juk apie apsireiškimą, išganymą, tikėjimą, Kristų, Dievą prirašyta begalė knygų, vyksta nuolatinė polemika. Knygos pabaigoje, pagrindiniam herojui radus meilę, abiems su pamilta moterimi vėl atsidūrus tamsoje, kurioje viskas prasmenga, Žmogaus Avies jie neberandą. Paleidus mylimos moters ranką, ji taip pat prasmenga sienoje. Ir tai jį gąsdina – tai paradimas, vėl bloškiantis herojų atgalios. Tačiau tai tebuvo sapnas. Pagrindinis herojus atsibunda ir išvysta savo išrinktają šalia. O Žmogus Avis – išganytojas – dingęs. Jis miršta už užganymą. Išnyksta arba po savo misijos transformuojasi į kitą pavidalą. Nuodėmės atpirktos. Prabudimas byloja apie naujo gyvenimo užgimimą, gyvenimo kartu su atrasta meile moteriai, meile gyvenimui. Žengtas žingsnis į brandą. Ir visa tai atrasta „Delfine“.
Choreografas R. Bianco į vietą, kurioje iš naujo atrandama save, į gyvenimo tarpsnį, kai žmogus įstringa tarp nepasitenkinimo savo senuoju „aš“ ir nežinojimo kaip gi pasiekti ir kokio naujojo „aš“ yra siekiama, pažiūrėjo ironiškai. Spektaklio pirmosios dalies – „Šventojo šokio“ – pagrindinis šokėjas Vincenzo Galano, dėvėdamas plaukiko akinius, scenoje pasirodo vien tik su trumpikėmis, o jo judesiai vietomis primena plaukimo, nardymo judesius. Tai galima intepretuoti kaip choreografo „delfino“ sampratos perteikimą. Taip pat galima teigti, kad choreografas spektaklyje akcentuoja Artemidės brolio dvynio Apolono – menų, šviesos globėjo – pradą. Šokėjo V. Galano atliekami sudėtingi, tačiau raiškūs judesiai ir jo charizma prikausto dėmesį. Scenoje regime atlikėjų ketvertuką, o likę trys atlieka antraeilius vaidmenis. Novelėje irgi tėra vienas ryškus pagrindinis herojus, kiti veikėjai pasitelkiami norint išryškinti pastarojo paveikslą.
Spektaklio pirmos dalies pavadinimą taip pat galima interpretuoti kaip išganymo siekį, o judėjimas, šokis pateiktas kaip vienintelė išeitis išlaisvinti žmoguje tai, kas jį gniuždo. Be to, antrosios dalies pradžia sufleruoja ir apie šokio istorijos perteikimo šiuo spektakliu sumanymą. Antra dalis grįsta istorinio šokio interpretacija šiuolaikiniu šokiu. Todėl ir pirmąją dalį „Šventasis šokis“ galime skaityti kaip žinutę, jog šokis buvo neatskiriama religinio ritualo dalimi, šokiu buvo garbinami dievai, per šokį buvo priartėjama prie dievo. Viduramžiais Europoje bažnyčia smerkė, netgi draudė pasaulietinius šokius, tik sakralinis šokis buvo pripažįstamas.
Antroje spektaklio dalyje „Slaptasis šokis“ įžvelgti H. Murakamio novelę „Šokis šokis šokis“ jau sudėtingiau. Šokėjų, dėvinčių baroko epochos apatinius, judesiuose galima atpažinti ir „Basse danse“ (arba lėtojo šokio) žingsnius. Iš šio primuoju laikyto šokio ir kilęs „Pavanos“ šokis. Oriai, lėtai, aristokratiškai atliekami judesiai virsta erotišku traukos žaidimu. Tai gerai apgalvotas choreografo pasirinkimas, kuriuo jis teigia, kad šokis atspindėjo ir tebeatspindi kilmę. Antroje dalyje nepaisant nemažo erotikos kiekio mintys trumpam grįžta ir prie H. Murakamio novelės siužeto. Juk pagrindinį herojų sugrįžti į viešbutį „Delfiną“ paskatina neaišku kur dingusi buvusi jo mylimoji – prostitutė. Vėliau su buvusios mylimosios kolege herojus patiria naujų seksualinių potyrių. O ir „Delfine“ sutikta bei pamilta moteris seksualinę trauką žadino nuo pirmojo susitikimo. Taigi novelėje seksualumo, erotikos nestinga. O scenoje regima erotika labiau primena dvarų meilužių intrigas, savitą kovą dėl valžios, įtakos, manipuliacijos įrankį, po rafinuotų judesių kauke slypėjusių pražūtingų aistrų verpetą. Tiesa, atskiros mizanscenos kiek trikdė bendrą reginio organiką. Kaip antai, kiek nerangus moterų sijonų, suknelių lankų fetišavimas. Šioje renesanso ar baroko dvasia alsuojančioje spektaklio dalyje vėl mintyse šmėkstelėjo gyvūnas delfinas. Juk jis vienintelis iš gyvių, lygiai taip pat kaip ir žmogus, užsiima seksu dėl malonumo.
Baigiamoji trečia spektaklio dalis „Tiesiog šokis“ – labai netikėta. Šokėjai, apsirengę kasdieniais marškinėliais, džinsais, sportbačiais, įsiveržia į scena ir joje tiesiog šėlsta. Regime ir baleto, ir breiko, ir tvisto junginius – visai tai, kas šokama XX-XXI a. Šokis gyvas, kinta tik judesys. Pokyčiai šokio mene užtikrina šio meno gyvavimą – taip tarsi savo pasakojimą apie šokio meno istoriją reziumuoja choreografas.
R. Bianco iš tiesų savitai interpretuoja H. Murakamio novelę „Šokis šokis šokis“, ja perteikdamas šokio meno istoriją. Choreografas žaidžia novelės pagrindine mintimi, kad tik judesys užtikrina gyvybę, tik judesiu galima pasiekti pokyčius, šokiu žmogus išlaisvina tai, kas jį gniuždo. R. Bianco tarsi strategas puikiai suderino trijų šiuolaikinių kompozitorių muziką, legvai ir greitai skaitomą, akimirksniu perprantamą mistifikuotą literatūros kūrinį pavertė sudėtingesniu ir iškalbingesniu asmenybės kaitos bei šokio meno istorijos pasakojimo reginiu. Vigi nežymiai suklydo antroje spektaklio dalyje, iki galo neapgalvojęs atskirų mizanscenų.
A. Vittonetto ir S. Vittonetto nuotraukos