Ar ilgai užsisėdėjus mišiose ir žvilgsniu nuklydus į interjero dekorą jūsų nėra aplankiusi vizija apie sakykloje užgrojantį akordeoną? Ne? O apie altorių, virstantį fortepijonu, prie kurio prisėda paslaptinga moteris ryškiai raudonomis lūpomis? Irgi ne? O apie kunigą, kuris užplėšia baigiamąją ariją ant rankų tarsi Jėzus laikydamas mažutėlę mergytę? Vadinasi, jūs nesilankėte Šv. Kotrynos bažnyčioje, nebuvote joje ir lapkričio 7-osios dienos vakarą.
Pasaulyje apleistos bažnyčios ne taip retai prikeliamos naujam gyvenimui, neretai visiškai pakeičiant jų pirminę paskirtį. Štai Mastrichte septynių šimtų metų senumo katalikų bažnyčia virto įspūdingu knygynu, o Šventosios dvasios bažnyčia Kvebeke po savo skliautais glaudžia oro akrobatus, t.y. cirko mokyklą. Tuo tarpu mūsiškis baroko perlas Šv. Kotrynos bažnyčia, kurioje sovietmečiu buvo įrengti ne tik sandėliai, bet ir butai (na gerai, ne joje pačioje, bet šalia esančio vienuolyno patalpose), jau aštuonerius metus veikia kaip koncertų salė. Puošnus, skulptūromis tarsi koraliniais rifais apaugintas altorius renginių metu įgauna vis kitokią išvaizdą. Trupės ir atlikėjai, besirengiantys pristatyti savo pasirodymus čia, natūraliai pasiduoda pagundai išnaudoti interjere slypinčias galimybes, prakalbinti šventųjų ir angelų veidus, prailginti tįstančius šešėlius. Todėl kaskart einant į naują koncertą Šv. Kotrynos bažnyčioje, žiūrovas atsineša ir didesnius lūkesčius. Ši erdvė niekada nebus tokia neutrali kaip Kongresų rūmai, tokia klasikinė kaip Filharmonija, tokia kasdienė kaip Lietuvos nacionalinis dramos teatras ar tokia pompastiška kaip Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras.
O kaip pasisekė tokią sklidiną istorijos ir monumentaliojo meno salę prisijaukinti ir koncerto koncepcijai „pajungti“ keturiems Lietuvos talentams: dainininkams Jonui Sakalauskui ir Girmantei Vaitkutei, muzikantui Augustinui Rakauskui ir šokėjui Eligijui Butkui. Lapkričio 7d. sostinės gyventojus ir svečius jie pakvietė į koncertą pagal, kaip žadėjo aprašymas, nepamirštamąją George‘o Gershwino ir žaižaruojančiąją Astoro Piazzollos muziką.
Du labai skirtingi kompozitoriai, keturi labai skirtingi kūrėjai-atlikėjai pasirodė kaip intriga, verta dėmesio. Ant tos pačios scenos mėgino išsitekti ir netgi susidraugauti Argentina ir Amerika, džiazas, miuziklas, baletas ir šansonas, puantai, akordeonas, bažnyčios sakykla ir lietuviški publikos užvedimo intarpai. Tą eksperimentinį vakarą įdomiausiai suskambėjo G.Vaitkutės vokalas drauge su A.Rakausko akordeonu. Kažkas abiejuose šiuose „instrumentuose“ buvo giminingo, galbūt nostalgiškas duslumas, galbūt panašus alsavimas. Vokalas tarsi atsispirdavo nuo akordeono „dumplių“ ir būdavo iškeliamas į šešėliuose besislepiantį skliautą, o po to vėl tarsi susiurbiamas į tamsą, instrumento ir kūno vidurius, drykstelintis per balso stygas ir per klavišus tarsi peiliu per nervą ir dingstantis erdvėje, palikdamas po savęs garso raibulius tarsi žuvis. Duetas nuolat flirtavo, koketavo ir valiūkiškai vaikėsi vienas kitą melodijų viražais ir žvilgsniais. Norėtųsi išgirsti ir tolesnius šio dueto ieškojimus beigi atradimus.
Tuo tarpu akordeonas su J.Sakalausko vokalu ir ypač su jo dainavimo maniera paliko dviprasmiškų minčių. Šis duetas buvo tarsi pagrindiniai vakaro ingridientai, moteriškas personažas ar muzikos vertimas į šokio kalbą jų pasirodymą papildydavo tik kaip prieskoniai, labai nuspėjamai sulošta gana stipriai (J.Sakalausko pirmoji arija, kurią jis uždainavo sėdėdamas tarp žiūrovų tamsoje, arba jo ir akordeonisto „serenada“ iš sakyklos, skirta G.Vaitkutei, kuri scenoje buvo tiesiog savimi, šypsojosi ir šelmiškai tylėjo). Tačiau būta ir perdėm įprastų klišių, kurias jau kelis, jei ne keliolika dešimtmečių naudoja visi klasikinę muziką labiau kamerinėse erdvėse populiarinantys solistai. Kalbu apie mėgėjiškai „pastatytus“ solisto bandymus šokti, vaikiškus „pabendravimus“ su muzikantu, neįtikinantį „flirtavimą“ su soliste ir įprastą nekontaktavimą su čia pat į tą pačią muziką ir į tuos pačius dainos žodžius atliepiantį šokėją. Nors buvo tikrai daug bandymų sukonstruoti koncertą taip, kad jis būtų gyvas, kad žiūrovams tektų sukioti galvas tai į vieną, tai į kitą pusę, bent kiek dramatiškesnę argentiniečio melodiją neutralizuojant sąmoju „žaižaruojančia“ amerikiečio greitakalbe, bet visumoje ir liko padrikumo, bandymo linksminti publiką ir mėgėjiškumo pojūtis.
Baleto šokėjo E.Butkaus beprotiškai plastiškas kūnas ir gracingi judesiai taip pat mėgino rasti erdvės sau. Iš pradžių pasirodęs pilnu Anos Kareninos ar panašios puotos kostiumu, vėliau jis nusirengė iki aptemptų šortų ir marškinėlių trumpomis rankovėmis. Iššokęs vidinį sielos liūdesį ir ilgesį, kurio adresatę atkoduoti buvo ypač nesunku, jis vėl grįžo į „tvarkingąjį“ save. Visgi nors klasikinis baletas, truputį pagardintas neobaletu, sunkiai pasiduoda laisvesnei improvizacijai, nors jis tarsi porcelianas sunkiai virsta taikomuoju menu, E.Butkus tikrai pamėgino įkomponuoti baletą į A.Piazzollos ir G.Gershwino tarpą. Ir čia vėlgi nutiko savotiška chemija. Kažkas toje G.Gershwino retorikoje atliepė impozantišką, stopkadrišką, teigiančią baleto estetiką. Tarsi Šv. Kotrynos skulptūros įsitemptų E.Butkaus raumenyse nuo minties, kurią transliavo akordeonas ir tarė solistas. Pačiu netikėčiausiu rakursu visa tai sekundei sukibdavo į vienį. Tačiau tokios „sukibusios“ sekundės ilgai nesitęsė ir kiekvienas iš keturių talentų konvertavosi į savo asmeninę valiutą, profesinį braižą ir liko prie savo „dainos“. Nors scenoje būta keturių, tačiau tapti kvartetu sekėsi ne taip lengvai.
Savotiškai hipsteriška atsipalaidavusi nuotaika, gana mechaniškai kuriama scenoje, ten ir pasiliko. Publika, nors raginama ploti į taktą ir netgi pritarti kažkuria Afrikos tarme atliekamam priedainiui, išliko santūri. Manau, kad didesnio susikalbėjimo būtų pasiekta išlaisvinus žiūrovus iš kareiviškai šonas prie šono sustatytų kėdžių ir pakvietus juos prisėsti prie staliukų ir klausytis koncerto-vaidinimo gurkšnojant šampaną. Tokiomis aplinkybėmis eklektiškas ir betarpiškas koncerto stiliukas labiau primintų muzikinį reviu ar provincialų kabaretą, bet ne kapelų varžytuves pigioje televizijoje, ir artėjančių žiemos švenčių proga būtų labai paklausus didelių tarptautinių įmonių vakarėliuose. Dabar gi sunku buvo suvokti visą koncertą kaip vientisą ir organišką kūrinį, atmintyje išliko tik stipriausiai širdį palietę solo partijos: A.Rakausko dieviškai lengvai atliekamas A.Piazzolla, E.Butkaus neįtikėtinas kūno lankstumas, G.Vaitkutės vokalo gražus skleidimasis gražiame fone ir J.Sakalausko galingas baritonas atliekant nemarias G.Gershwino arijas. Kiekvienas iš jų geriausias buvo tada, kai likusieji jam netrukdė. Nors jeigu nuoširdžiai – geriausias tą vakarą buvo A.Rakauskas ir jo muzikinė mašina-akordeonas. Jis buvo ta knyga ir tos muzikinės iliustracijos, kurios surišo koncerto knygą. O kad atskiros istorijos toje knygoje buvo prastai suredaguotos – čia jau kitas dalykas. Būtent gero redaktoriaus arba kitaip tariant koncerto režisieriaus labiausiai ir norėtųsi palinkėti šiam ketvertukui, kad sėkmingai išnaudotų vienas kito skirtybes.
Algirdo Papicko nuotraukos