Taigi Lietuvoje jau devynioliktasis „Naujojo Baltijos šokio“ festivalis, o klausimai it amžinieji vaiduokliai, nuolat besikėsinantys kažką tavo galvoje pakeisti, bet lyg vis nieko iš esmės netransformuojantys, sklendžia ore vis tie patys: Čia šokis? O kas yra šokis? Kodėl aš nesuprantu? Ką tai galėjo reikšti? Ką čia norėjo pasakyti? Gerai čia ar blogai?
Pirmajame festivalio spektaklyje, trupės „fieldworks“ (Belgija, Norvegija, Japonija) “As if nothing has been spinning around for something to remember” (liet. „Lyg niekas nesisuktų aplink kažkam prisiminti“), šokio samprata išplečiama tiek, kad pasijunti galįs įvardinti matomą šokį tikrais helio monstrais, kažkuo, su kuo tikrai niekada neteks susipažinti ir realiai apčiuopti, suprasti, o toks žmogaus sąmonės ribotumas daug kam gali pasirodyti ir visai nemenkai bauginantis.
Iš pirmo žvilgsnio tie „helio monstrai“ nebūtinai gali atrodyti tokie baisūs: jie netgi gali pasirodyti besą labai įspūdingi ir nematyti, žavingi ir emocingi, gražūs ir regis kažką sakantys dalykai. „As if nothing has been spinning around for something to remember“ scenografija būtent ir primena tokius „geruosius“ šokio monstrus. Pradžios taškas – tuščia teatro erdvė, kuri visgi nėra tuščia. Pakabinę šešis fiktyvius teatro kulisus ant didžiulių pilkų helio balionų, suskirstytų po šešis kiekvienai užuolaidai, spektaklio idėjos autoriai (norvegų choreografas Heine Avdalas ir japonų kilmės choreografė Yukiko Shinozaki) siekia teatrinės erdvės mutacijos. Teatro scenos užuolaidos tampa panašiomis į žavias milžiniškas šešiagalves gražuoles, kurios netgi gali šokti! Pasigirdus Johanno Strausso valsui „Žydrasis Dunojus“ švelniais, elegantiškais ir muzikaliais judesiais spektaklio šokėjos-užuolaidos perteikia žiūrovams didingai nostalgiškos emocijos bangą. Tačiau pamažu pirmo susidūrimo su šokančiais kulisais nuostabą ima keisti vis stiprėjantis ilgesio ir absurdo pojūtis. Valsas tampa mirties šokiu senajai scenos tradicijai, kuomet vis dar buvo svarbu istorija, herojai, aiški mintis, estetinės ir etinės vertybės. Šiuolaikinės scenos dabarties momentu viso to tarsi nebėra, vyrauja pilkos spalvos, tuštuma, desperacija ir minties neaprėpiamybė, šokis nebetelpa šokyje ir bando peržengti visas įmanomas ribas. Tuomet ir kyla klausimas – gintis ar leistis kartu ištirpti visko ir tuo pačiu nieko esybėje? Štai Jums ir helio monstras prieš akis.
Akivaizdu, kad spektaklio idėjos kūrėjai su šokio „pabaisomis“ pažindinosi jau gana ilgą laiką. Abiejų kūrėjų biografijose mirga sukauptos tarptautinės šokio patirtys keliaujant nuo JAV iki Tokijaus, didžiulę įtaką jų kūrybai padarė darbas pasaulinio garso šokio trupėje „Damaged Goods“ (vad. Meg Stuart). Nenuostabu, kad tokius lobynus sukaupę kūrėjai pasiekė ribą, kada klausimai apie šokio suvokimą, prasmę, originalumą ir galimybes ėmė virsti tikrais iššūkiais. Jie drąsiai ryžtasi bandyti iš esmės keisti kūno, erdvės, laiko, santykio tarp kūrėjo ir žiūrovo, bei visų kitų įmanomų choreografinių elementų suvokimą. Analizuojant kūno ir choreografijos santykį, kūną suvokiant ne tik kaip žmogiškąjį, bet ir scenoje supančių teatrinių elementų, šviesos piešinių, garsų pavidalu, atveriama galimybė suprasti, kad nuo šiol šokti gali viskas. Bet tuomet kokią vietą dabar scenoje užima žmogus? Kas išties slypi po spektaklio kūrimo procesu? Ir koks mūsų santykis su šia atsivėrusia beribe, visa apimančia suvokimo kismo galimybe?
Iš už šešiagalvių kulisų visgi pasirodo žmogus. Štai šmurkštelėja galva, rankos, kojos… Šeši „tikri“ šokėjai (Ingrid Haakstad, Matias Rønningen, Orfee Schuijt, Oleg Soulimenko, Mirva Väänänen, Ondrej Vidlar) kontrastingi pilkai erdvei savo ryškių spalvų kostiumais (Anne-Catherine Kunz), pamažu išryškėja ir it maži spalvingi vaikai tarp didelių niūrių teatro užuolaidų žaidžia choreografiją. Nutempti užuolaidą į kairę scenos pusę, nuleisti žemyn, apsukti ratu, apgobti, atidengti. Kartais juos užuolaida-monstras suvalgo, kartais supančioja, bet jie vis naiviai nenustoja judėti, bandyti suvaldyti šį pilkai žaismingą teatrinį veiksmą. Tai virsta desperatiška audra, madų šou, siaubo filmu, kosmoso judėjimu, tamsa, šviesa, vėl tamsa, vėl šviesa, tyla ir tamsa, tyla ir šviesa. Muzika, apšvietimas, vizualiniai efektai nepaliaujamai ir kardinaliai keičiasi ir štai net visi žiūrovai taip pat virsta veiksmo dalyviais. Į salę įskriejusius švytinčius baltus helio balionus juk būtina įamžinti! Žiūrovas nebepaiso įpročio laikytis tylos, ima diskutuoti su draugu, pamiršta draudimą fotografuoti spektaklį ir štai išsilaisvinęs peržengia ribą ir jau siunčia taip stipriai žavinčio neatpažinto skraidančio jam virš galvos objekto nuotrauką Facebook draugams. Prisimenant Jacques’o Rancière’o knygą „Emancipuotas žiūrovas“, čia pakvimpa emancipacija, iš pasyvios ignoranto pozicijos besilukštenantis žiūrovas, pasąmoningai pajutęs, jog gali pramušti per daugelį metų itin sustabarėjusį teatrinį kiautą, žengia pirmąjį žingsnelį kitokio savęs suvokimo teatre link.
Kaip ir helis, būdamas penkis kartus lengvesnis už orą, visada yra virš, visada aukščiau, visada kylantis, taip pat ir šokio esmė yra visada virš mūsų suvokimo ribų, visada kylanti, visada besiplečianti. Visa, ką mes galime su šiomis neapčiuopiamybėmis daryti, – tai tik donkichotiškai bandyti jas sugauti ir įsprausti į tam tikras formas, tam tikrus apmąstymus: pavyzdžiui, galime helio balionus paleisti judėti teatro salėje ir teigti, kad tai naujos kartos šokis, galime bandyti tokių ir kitokių formų ieškojimą pavadinti savo gyvenimo būdu, savo profesija, galima bandyti kurti apie tai teorijas arba rašyti apie tai Vikipedijoje, Dance.lt ir t.t. Dievaži, galime beveik bet ką. Bet pati savaime šokio neapčiuopiamybė taip ir lieka nepagaunama. Tuomet žmonija susiskaido į „drąsiuosius“, kurie bando tokius „helio monstrus“ įveikti, juos gaudydami ir keisdami, į „apatiškuosius“, kurie bando juos ignoruoti ir daro viską kitką, bet nieko susijusio su tikraisiais heliniais klausimais, „bailiuosius“, kurie pasislepia saugiose slėptuvėse ir tikisi, kad monstrų baimė savaime praeis, ir „nepaliestuosius“, kurie galbūt turi vilčių tiesiog gyventi ramiai ir laimingai, nes apie jokius monstrus jie tiesiog niekada nieko neišgirdo.