Robertas Eskrisdge‘as paskaitoje „Tyrinėjimas ir kosmosas: mokslo ir meno atitikmuo“ pasakoja, jog mokslas ir menas natūraliai susitapatina. Abu kryptingai orientuojasi į tyrimą ir atradimą. Abu remiasi idėjomis, teorijomis bei hipotezėmis, kurios yra išbandomos laboratorijose ar studijose, kuriose mentalinė bei praktinė žmogaus pusės susilieja. Menininkai, kaip ir mokslininkai, studijuoja medžiagą, žmones, kultūrą, religiją, mitologiją ir mokosi tai transformuoti į ką nors kita. Antikinėje Graikijoje meną apibūdino žodis techne, iš kurio kilo technika ir technologija – terminai, kurie taikomi mokslinėms ir meninėms praktikoms. Istorijoje apstu įspūdingų pavyzdžių, kaip meno ir mokslo sąjunga padėjo kertinius pamatus įvairioms pasaulio suvokimo teorijoms.
Šiais metais festivalis „Naujasis Baltijos šokis’15“, itin įvairus ir skirtingas savo pasirodymais, pristatė vieną iš meno bei mokslo jungtį tyrinėjančių trupių – CREW_eric joris (Belgija), kurios įkūrėjas ir meno vadovas Ericas Jorisas savo darbus vysto glaudžiai bendradarbiaudamas su scenos menininkais bei naujųjų technologijų profesionalais. Toks tarpdisciplininiškumas atveria unikalias galimybes praplėsti konvencinį meno funkcijų suvokimą. Elektronikos ir skaitmeninių medijų pagrindu kuriamas performansas kelia naujas refleksijas ir siūlo keisti nusistovėjusius performatyvumo parametrus.
Pasitelkdama kompiuterinę įrangą, nufilmuotus vaizdus, specializuotus vaizdo akinius, sekimo įrenginius ir ausines komanda kviečia patirti naujus fizinius išgyvenimus. Kompiuterio ir asmeninio gido pagalba transformuojama asmeninė dalyvio aplinka, jis nukeliamas į kitą erdvę, kitą laiką, kitą realybę. Iš daugelio scenos meno pasirodymų, bandančių gvildenti naujųjų technologijų tematikos klausimus, šis projektas išsiskiria tuo, jog užuot priešindamas virtualų ir realų pasaulius, juos jungdamas tiria skirtingus realybės sampratos klodus.
.satkejorp “e.p.a.C„ WERC sėpurt ailekus ątkefe omikovus sokirotom onūk ųšanap įkot iatŠ | Štai tokį panašų kūno motorikos suvokimo efektą sukelia trupės CREW „C.a.p.e.“ projektas.
Čia įprasta asmeninė kūno kontrolė smarkiai apribojama, išmoktas pasaulio suvokimas dabar veikia kiek kitaip arba netgi visiškai priešingai nei įprasta. Žengi žingsnį, bet tavo kojos lieka stovėti vietoje. Keli galvą aukštyn, bet matai vaizdą ant žemės, lenkiesi žemyn, o ten dangus. Staiga visi aplinkiniai praeiviai už tave didesni, tu, tarsi vabaliukas, judi kilimu ir štai kabi ant lubų bei jautiesi it vaiduoklis, kurio niekas nemato ir nejaučia. Su tavimi kalbasi, bet atsakyti lyg ir negali, nes žinai, kad neišgirs, juk čia tik kompiuterinė programa. Regi, kaip orkestro dirigentas paima tavo ranką, bet pajunti tai tik po kelių sekundžių. Tave pririša prie kėdės, aplink sklinda nemalonus vaistų kvapas ir štai tau suleidžiamas švirkštas neaiškaus skysčio, skauda iš tikrųjų, nors supranti, kad tai tikrai neįvyko. Užuodi prieš akis rūkomą cigaretę, nors žinai, kad rūkantysis tėra simuliacijos personažas. Žmonės vaikšto atgal į praeitį, eina atbuli į ten, iš kur atėjo. Išgirdęs gražią muziką užsimanai šokti kartu, bet tame garsų sklidiname pasaulyje tavęs nėra, tu išties esi tik tylioje studijoje, kur tave stebintiems žiūrovams primeni įsijautusį ir pro šalį dainuojantį paauglį su ausinėmis.
Būti realybėje ir joje nebūti vienu metu tikrai keista. Matyti savo kūną skaitmeniniame pasaulyje, kuriame vaizdas ir pojūčiai šiek tiek prasilenkia, sukelia narkotinio apsvaigimo efektą. Pirminis impulsas iššaukia pasimetimo, netgi norėjimo atmesti, nepatikėti, reakciją. Nors skaitydami atvirkščią tekstą, galite sau pasakyti: „nesuprantu, taip aš nepratęs – praleidžiu“, visgi „C.a.p.e.“ pateikimo forma maksimaliai sužadina smalsumą, todėl, net pajutęs galvos svaigulį, nepasiduodi ir bandai itin atidžiai ištirti neįprastą sąmonei kūno būseną. Imi suprasti, kokia gausybė kūno receptorių yra neįtikėtinai svarbūs, kad galėtum bent krustelėti, kad pavyktų tą judesį sukontroliuoti, pamatyti, suprasti ir įvertinti. Tapimas kiek labiau sąmoningu žmogaus fizinių ir mentalinių funkcijų neribotume iššaukia įvairiausias emocijas – nuo nuoširdaus išgąsčio iki aukščiausios palaimos.
CREW komanda festivalyje pristatė tris simuliacines programas: neblogai vestibuliarinį aparatą patikrinantį, kiek iškreiptą pasivaikščiojimą po Briuselį – „C.a.p.e. Brussels“; nykios aplinkos, kiek pavojingos tuo, kad gali pamesti skirtį tarp fikcinių ir realių pojučių, – „C.a.p.e. Horror“; ir klausą pamaloninantį, kuriantį paslaptingą, tarsi būtum nematomas vaiduoklis, jausmą, orkestro, atliekančio Bethoveno „Pastoralinę“ simfoniją, repeticiją – „C.a.p.e. Anima“. Vienu metu įranga aprūpinami trys žmonės. Jie visada lydimi savanorių – vietinių asistentų, kurių tikslūs kūno judesiai, kaip tikrų scenos šokėjų, yra itin svarbi programos tikrovės kūrimo dalis. Kiekviena smulki klaidelė ar techninis trūkumas (pvz.: šviesos spindulys, patekęs pro akinių kraštą, per staigiai padarytas judesys, netyčia ant tako pasipainiojęs kitas žmogus) griauna galimybę mėgautis, nuoširdžiai įsijaučiant į tarpdimensinį pasaulį. Tačiau švariai ir kruopščiai sukoordinuoti momentai tikrai pakeri leisdami pamiršti kas tu esi, kur tu esi ir koks tu esi. Akimirką pasijunti galįs atrasti save ir savo aplinką iš naujo.
Ir visa tai tik mažytis prisilietimas prie sparčiai augančių ir tobulėjančių virtualaus pasaulio tyrinėtojų , kurie žvelgiant į ateitį, turi itin plačias perspektyvas radikaliai pakeisti ne tik žmogaus kūno judėjimo ir savivokos, bet meno, mokslo bei apskritai visos žmonijos pasaulio vystymosi procesus.