Monstrus skaičiuojame šokyje

Google, vikipedijos, išmanių telefonų bei laikrodžių visuomenė ir pati (bent jau teoriškai) turi išmanyti daug. Sugrūstos žinios į gausią puodynę – internetą, kur vos pradėjus rinkti žodį, tau siūlomi pasirinkimo variantai ir, it magui pamojus lazdele, iš kepurės galima traukti įvairiausius atsakymus – nuo sezono spalvos, filmo pavadinimo, iki mokslinių straipsnių ar kokios banalios bombikės pasigaminimo instrukcijos. Tad turbūt nedaugelį gali imti ir nustebinti pasiūlymas sužinoti 1000 šokių, kuriuos privalai sušokti per savo gyvenimą ir dar mažiau stebina tai, jog toks popuri pavadintas šokiu mutantu. Taip, kaip prieš kokius penkerius metus banaliai populiariose knygose pavadinta 100 filmų, privalomų pamatyti per savo gyvenimą, 100 knygų, kurias privalu perskaityti, ir panašiai. Kitaip tariant, šįkart šokis apsiims pamokyti, kaip sukurti iliuziją, jog esi išmanus.

Paskutinis vieno „Naujojo Baltijos šokio festivalio“ vakaro pasirodymas ir estų trupės menamas akibrokštas – 90 minučių ir 1000 šokių. Spektaklio „Šokis mutantas, arba tūkstantis šokių, privalomų sušokti iki mirties“ vyksmas scenoje suskirstytas į griežtas atskiras dalis, šį papildant vaizdo projekcijomis bei pradedant nuo per ilgo ir per greit rašomo pamokymo ekrane, kuriame spėji įskaityti tiek, jog anksčiau (suprask, nesugadintiems civilizacijos) šokiu save išreikšti galėdavo kiekvienas, bet laikui bėgant šokio menas tapo privilegijuotuoju – šokėjų prerogatyva. Bet štai dabar gi mums bus atskleistas visame kame slypintis šokis. Tebūnie palaimintas šokio triumfas! Nuo staigiai besikeičiančių vėliavų fone ir atitinkamai tarsi nacionalinius šokius imituojančio kelių sekundžių judesio iki atskiros estiškojo regiono šokio dalies, gyvūnijos ir augmenijos pasaulio „šokio“ natūraliame savo būvyje ar poravimosi ritualo metu, asmeninių šokėjų išgyvenimų, kasdienių veiksmų atkartojimo, šaradų žaidimo su žiūrovais, militaristinių judesių patetikos, manipuliacijos šokio istorijos vaizdais youtube tinklapyje, abstrakčių figūrų ir iki kamasutros ar jogos pratimų bei visuotino kvaitulingo šokio. Galų gale žiūrovams turėjo būti įrodyta, jog štai – šokis mus apsupęs kiekviename gyvenimo kvėptelėjime.

Ir visgi, kuo intensyviau galvoje mėgini sudėlioti pažadėtą įspūdingą 1000 šokių į atitinkamus „stalčiukus“ ar atverti savo požiūr visuotiniam šokiui, tuo labiau viskas kuičiasi ir praranda prasmę. Atrodo, kad tie 1000 šokių naiviai ir tebuvo suvartoti ar parodyti kaip produktas. Čia kaip mėgiamia Josepho Beuyso frazė, kurią visas pasaulis seniai nuvalkiojo ir pamiršo (išskyrus ŠMC sieną Vilniuje) – „Kiekvienas yra menininkas“. Tad ir tas 90-ies minučių kartojimas, jog kiekvienas esame šokėjas, kasdien atliekantis savo šokį, atrodo jau seniai mus įtikino. Taip taip, kiekvienas mūsų, kad ir prie puodų, šveičiant grindis, vadovaujant komandai ar tiesiog žingsniuojant gatve, šokame. Nėra reikalo kalbėti apie spektaklio kiekybinį tūkstančio matą, kuris kaskart vis būdavo primenamas šviečiančiais skaičiais ant scenos grindų. Oho, rodos kiek daug ir kaip gausiai šokėjai turėjo praturtinti savo žinias, ir kiek atrasti dar nežinomų sau šokių. Visgi, šis teiginys taip pat išlieka abejotinas – ar tik nebus tai tos „išmaniosios“ žinios, kokias būtent yra įpratintas vartoti paieškos visuomenės atstovas – vos pateikiama frazės pradžia, iliustruota paveikslėliu ir, volià (!), mes jau drąsiai teigiame, kad žinome, jog mums buvo sušokti nacionaliniai šokiai ir savo gyvenimą atiduodame į estų monstro rankas, drąsiai linkčiodami galvomis ir džiaugdamiesi, jog visi gimėme vienokiais ar kitokiais šokėjais.

Kūrėjų azartas atskleisti mūsų gebėjimus bendrauti trumpomis vaizdo žinutėmis buvo iliustruotas žaidimo principu. Prasidėjus spektkalio daliai, kurioje buvo žaidžiamos šarados su žiūrovais, šie krykštavo, ypač kai per kelias sekundes jie atpažino Jėzų, Titaniką, tris muškietininkus ir kitus ikoniniais ženklais tapusius atstovus. Mes puikiai esame įsisavinę bendras žaidimo taisykles – greitis ir, žinoma, visuotinis pripažinimas/atpažinimas. Ar tik ne toks tas mūsų šiuolaikinis kasdienis šokis? Paviršutiniškumo monstras, sukonstruotas iš pseudo žinojimo, kurio egzistenciją Marius Paulius Šaulauskas šiandienos visuomenėje apibūdina: „žinojimą ištinka toks pat likimas, kuris, įsigalėjus vartojimo visuomenės kanonams, nuvertino turto kaupimą – čia vertingas ne turimo turto kiekis ir pats tokio turėjimo faktas, o esami laiko ir sugebėjimo ištekliai juo maloniai ir efektyviai pasinaudoti, t. y. jį vartoti. O masinis žinojimo vartojimas ir yra jo sistemiškas vertimas nežinojimo išviršiu ir perviršiu.“ (Šaulauskas, Marius Paulius. Po dviejų homo irretitus dekadų: neviltys ir svajos. In: Informacijos mokslai. T. 58, 2011, p. 20-21.) Žinau, kad nieko nežinau, bet greitai sužinosiu, nes man tai pasakys google.

Toks tas mūsų tarptautinis ir bendras šokis, kurio infantilią egzistenciją apibendrino spektaklio pabaiga. Vienoje iš spektaklio dalių, kuriose buvo vaizduojama, kaip šokis pasitarnauja kasdienybėje arba tiesiog yra žaidimų dalimi, buvo pasakojama apie žaidimą „sniego gniūžtė“ (snowball), kurios metu vienam pradėjus šokti, prisijungia visi kiti. Taip baigėsi ir trupės „Cabaret Rhizome“ šokis mutantas – pakėlus nuo kėdžių vieną iš žiūrovų jam liepta eiti žaisti sniego gniūžtės. Sėkmingą pabaigą ir bendrą kvaitulingą šokį lėmė tai, jog žiūrovų salėje buvo daug šokėjų, tad galų gale, perkratę atmintyje visą spektaklį, susiradę vietą su snowball paaiškinimu, daugelis išturseno į sceną – anokia čia sudėtinga užduotis – šėlti festivalio metu. Taip visas 1000 šokių tarsi sulipo į vieną bendrą gniūžtės monstrą. Pamokantis vakaras turėjo būti apdovanotas dar vienu žaidimu, kuriame galėtų šėlti ir žiūrovas.

Skaityti daugiau