Apgauti pojūčiai

Festivalyje „Naujajsis Baltijos šokis“ šiemet dalyvavo teatras iš Estijos „Cabaret Rhizome“. Keturi vyrukai, be viso kito, spektaklyje „Šokis mutantas, arba Tūkstantis šokių, privalomų sušokti iki mirties“ dar ir pasakojo, kokias skirtingas išraiškos priemones galima laikyti šokiu. Šis spektaklis tapo savotišku pa(si)aiškinimu, kaip šokio festivalyje atsirado CREW_eric joris (Belgija) darbai „C.a.p.e. Brussels“, „C.a.p.e. Anima“, „C.a.p.e. Horror“.

Jei, kaip teigė estai, šokiu galima laikyti bet kokį judėjimą erdvėje, tai šie spektakliai – virtualios asmeninės aplinkos tyrinėjimai klaidžiojant tiek virtualioje, tiek ir realioje erdvėje, neabejotinai yra šokis. Tačiau šokti čia tenka pačiam dalyviui: priimant kompiuteriu valdomą asmeninę aplinką (arba Computer Automatic Personal Environment – C.a.p.e.), pačiam einant tuo pat metu ir virtualioje ir realioje Menų spaustuvės erdėje, uodžiant, liečiant ir įsijaučiant į pusvalandį trunkantį veiksmą.

Iš tiesų tai, kas vyksta šiuose trumpuose susitikimuose su virtualybe, gali būti laikoma ir kinu, ir teatru, ir šokiu, ir instaliacija. Tai, ką gauna žiūrovas, yra iš anksto parengta vaizdo medžiaga – meninis projektas. Aprengtas visa reikiama iliuzijai sukurti įranga (kartu iliuziją ir naikinančia – sunki kuprinė ir akiniai visą laiką primena, kad veiksmo, kuriame dalyvauji, tikrumas abejotinas), dalyvis-žiūrovas yra vedamas už rankos, stumiamas, tempiamas, kad darytų kuo artimesnius beveik tiesiai į akis transliuojamam įrašui veiksmus. Laisvės, kaip ir sėdint kino ar teatro salėj, čia yra mažai: galima tik sukioti galvą, užsimerkti, arba, jei neįdomu, pasijutus blogai ar tiesiog nusprendus, kad nebesinori dalyvauti, išeiti. Tik šiuo atveju išeiti reiškia paprašyti, kad veiksmas būtų sustabdytas. Tad priešingai nei (kino) teatre, kai gali pats vienas apsisprendęs atsistoti ir nieko niekam nesakęs išeiti, čia turi prašyti pagalbos. Panašiai akivaizdi žiūrovo dalyvavimo pabaiga bet kuriame spektaklyje, skirtame vos keliems ar vienam žmogui. Kiekvienas apsisprendimas išeiti autoriams yra matomas. Kaip ir bet kuris apsisprendimas kaip nors (ne)dalyvauti. Tad kiekviename tokiame spektaklyje, kur žiūrovas yra taip arti kūrėjo ar jo atstovo, žiūrovo ir atlikėjo vaidmenų skirtis nyksta: jie abu yra vienodai būtini, kad veiksmas vyktų, tęstųsi.

Tad ir tokiame spektaklyje kaip C.a.p.e. trilogija žiūrovo vaidmuo gerokai sustiprintas. Tačiau bendraautoriumi jį galima laikyti, regis, tik kalbant apie apsisprendimą, kuriai meno rūšiai šis kūrinys priklauso, ir pasirinkimą, kiek stipriai galima įsijausti į kuriamą iliuziją. Visa kita – iš anksto paruošta, sukramtyta ir jau beveik suvirškinta. Žiūrovams tereikia užsidėti kuprines ant pečių, palaukti kol bus įtvirtinti akiniai ir leistis vedamiems, stebint nesudėtingą istoriją–pasivaikščiojimą po filharmoniją (Ca.p.e. Amina), Briuselį (C.a.p.e. Brussels) ar kažkieno keistą vidinį pasaulį (C.a.p.e. Horror).

Labai įsijautus į paprastą trumpą istoriją galima pradėti knaisiotis siužete. Tačiau galima ir visiškai į ją nekreipti dėmesio ir patyrinėti savo pojūčius. Kiek aš pasitikiu tuo, ką matau, ką girdžiu, ką liečiu? Ar virtuali aplinka gali apgauti mano pojūčius? Ir jei gali, tai realybės pojūtį apgauna pasakojama istorija ar manipuliavimas tikroviškumu?

Čia, kaip ir kalbant apie bet kurį meno kūrinį, vieno galimo atsakymo į šiuos klausimus nėra. Nesvarbu, kokių būta kūrėjų užmojų, žiūrovų patirtys gali varijuoti nuo visiško įsijautimo į istoriją, pasidavimo manipuliacijai technologijomis, iki atmetimo, nepasitikėjimo, atsisakymo dalyvauti. Nuoširdžiai dalyvaujantys veiksme gali suabejoti savo potyriais ne tik per šias 30 minučių, bet ir apskritai: jei jau akivaizdžiai matydamas filmuotą medžiagą, būdamas vienoje iš Menų spaustuvės erdvių galiu patikėti, kad kažkas kito nei realybė yra tikra, tai galbūt taip manipuliuojamas būnu ir dažniau. Galbūt dažnai tikiu realumu to, kas nėra tikra?

Bet jei dalyvauti, patikėti kuriama virtualybe nepavyksta (o taip nutikti gali ir, pavyzdžiui, dėl fizinių pojūčių, prieštaraujančių vaizdui), tai dar nereiškia, kad C.a.p.e. patirtis neatneš nieko naujo. Galima atrasti, pavyzdžiui, iki tol nepatirtą klaustrofobiją.

Skaityti daugiau