Keturi, penki, penkiolika

Menininkų ir totalitarinių režimų santykis visada komplikuotas. Lietuvoje mes tai žinome puikiai. Puikiai žinome, kad pasipriešinimas ir sėkminga kūryba tokiomis sąlygomis vargu ar suderinami. Tad dažniausiai besipriešinantys režimui menininkai turi pademonstruoti ir šiokį tokį prisitaikymą: susilaikyti nuo komentarų, įgyvendinti vieną kitą valstybinį užsakymą ar atskirti savo kūrybą nuo politikos. Vis dėlto pasipriešinimo akcijų pasitaikydavo ir tebepasitaiko. Oficialiai nebe totalitarinėje Rusijoje visai neseniai performanso menininkas Piotras Pavlenskis atliko pilietinio nepaklusnumo-meninę akciją, kurios metu prie Raudonosios aikštės grindinio prisikalė sėklides (nesunku pastebėti nuorodą į Chriso Burdeno nusikryžiavimą ant Volkswageno!).

Meninio-pilietinio pasipriešinimo pavyzdžių galima rasti ir šiuolaikinėje Kinijos Liaudies Respublikoje. Pavyzdžiui, 2011 m. pavojingiausiu pasaulio menininku įvardintas kinų disidentas Ai Weiwei. Jo darbai taip pat kaip ir P. Pavlenskio akcija turi labai aiškių nuorodų į XX a. vakarų meną. Pavyzdžiui, Andy Warholą. Ai Weiwei ant hanų dinastijos ąsočio ištapė užrašą „Coca Cola“, fotografuosi atkišęs vidurinįjį pirštą ne tik Eifelio bokštui, bet ir Uždraustajam miestui. Kabant apie šiuos menininkus svarbiausia atrodo ne nuorodos į kitų menininkų darbus, jų įrašymas į vakarų meno kontekstą, o tai, kad menas ir politika net ir totalitariniuose/totalitariškuose kraštuose gali veikti kartu. Ir ne tik implicitiškai, bet ir eksplicitiškai.

Grįžkime prie Kinijos Liaudies Respublikos. Viena didžiausių ir ekonomiškai galingiausių pasaulio šalių taip pat garsi žmonių išnaudojimu, žmogaus teisių ribojimu, cenzūra… Šalis, garsi istorija, kultūra ir masine gamyba, turbūt visur pasaulyje siejama ir su žodžių junginiu „Made in China“. Tokioje šalyje sunku reikalauti savo teisių, protestuoti, vienytis bendruomenėms. Tokioje šalyje menininkams sunku išsakyti kitokią nei oficiali valdžios poziciją. Tokioje šalyje sunku kurti naują, nes reikia saugoti seniai pripažintą visame pasaulyje ir oficialiai pozicijai neprieštaraujantį seną meną. Todėl tokie menininkai kaip Ai Weiwei vakariečius paperka visų pirma drąsa.

Kiti menininkai, nedemonstruojantys tokios drąsos, turi pasiūlyti ką nors įspūdingo, kad būtų pastebėti tiek savo milžiniškoje gimtinėje, tiek ir už jos. Choreografas Tao Ye, kurio kelias į šokį ir apskritai Kinijos Liaudies Respublikos šiuolaikinio šokio padėtis ganėtinai išsamiai buvo aprašyti Agnės Biliūnaitės, regis, kažką įspūdingesnio pasiūlė ne tik savo šaliai, bet ir mums: dvi jo miniatiūros „4“ ir „5“, jau pakeliavusios po pasaulį, buvo parodytos ir šiųmečiame festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“.

Šis menininkas visiškai nepanašus į atvirą, tiesiai kalbantį, dabartinę valdžią atvirai kritikuojantį, daugumą kūrinių nebe savo rankomis kuriantį Ai Weiwei. Tao Ye šokio spektakliai abstraktūs ir vadinami skaičiais (taip pat abstraktu). Taip menininkas susikuria galimybę kalbėti apie ką tik nori. O jei užsigeistų, kūrėjas gali abstrakciją panaudoti labai konkrečiai kritikai. Panašiai kaip, prisimename arba esame ne kartą girdėję, darė lietuviai teatralai, įvaldę ezopinę kalbą, sugebėdavę viešai sukritikuoti sovietų valdžią.

Bet grįžkime prie šokio. Tao Ye darbai, parodyti festivalyje, ne tik abstraktūs. Jie dar ir atitolę nuo tradicinio rytų meno. Ypač „5“, kuriame veiksmas vyksta šokėjams ritantis, vartantis žeme. Toks judesys po vertikalaus „4“ ne tik pakartoja vieną svarbiausių baleto ir modernaus šokio opozicijų tarp vertikalės ir horizontalės, bet ir steigia naują opoziciją tarp tradicinio tobulai sinchroniško kinų šokio ir modernaus šokio su visais jam būdingais netaisyklingumais.

Ši opozicija ryški tarp abiejų festivalyje parodytų miniatiūrų. Pirmoji – beveik tobulai sinchroniška, vienodai aprengti keturi kaukėti šokėjai juda erdvėje, o išraiškingiausios atrodo šokėjų viršutinės kūno dalys. Xiao He muzika intensyvi, tiek instrumentinė, tiek vokalinė dalys greito ritmo, tad šokėjų judėjimas scenoje gali priminti sausakimšuose Kinijos didmiesčiuose zujančius žmones. Antrojoje miniatiūroje penki šokėjai ritasi žeme, kuriam nors šokėjui, kojai ar rankai vis iškylant virš besirangančios kūnų masės. Muzika čia kur kas ramesnė, kartu su vaizdu kviečianti labiau meditacijai, bet ne paradui.

„4“ galima jausti perrengtos, kaukėtos, niūrios, bet vis dėlto tradicijos atgarsių, o „5“ artimesnis modernaus šokio klasikai, nors turi ir budistinės tradicijos atgarsių. Tad šiomis dvejomis miniatiūromis sukuriamas pokalbis tarp tradicijos ir naujovės, tarp kūniškumo ir dvasingumo, tarp buities ir idėjų pasaulio.
Galbūt iš tiesų toks šokis gali iškilti kaip opozicija oficialiajai Kinijos Liaudies Respublikos kultūrai. Ir gal netgi kaip savotiškas pasipriešinimas režimui: atsispirdamas nuo klasikos, nuo to, kas leistina, eini tolyn į nebūtinai toleruotinų naujovių paieškas. Kaip Lietuvoje sovietmečiu panašiai darė Modrio Tenisono trupė.
Ne visi turi drąsos eksplicitiškai priešintis. Ne visi turi drąsos savo pasipriešinimą parodyti, ištraukti į dienos šviesą. Kartais, žinoma, užtenka ir implicitiškai išsakyto nepaklusnumo. Ar taip yra Tao Ye atveju, nesu tikra. Bet tikra esu dėl to, kad norintiems gražios abstrakcijos, puikiai judančių kūnų festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ žiūrovams spektakliai „4“ ir „5“ buvo puiki dovana. Net nemąstant, kad tai atkeliavo iš Mao ir Ai Weiwei šalies. Iš kontrastų krašto, eksportuojančio ir trečiarūšes klastotes, ir aukšto lygio meną. Ir viską su ta pačią etikete: „Made in China“.

Skaityti daugiau