Visa, kas nauja, dažnai būna sutinkama įtariai ir su nepasitikėjimu. Siūlantys naujoves yra lyg ledlaužiai, privalantys skirti ne tik begalę energijos prasiveržti, bet ir stipriai tikėti tuo, ką daro. Todėl papasakoti apie pasauliui jau pažįstamą, o Lietuvoje tik keletą metų besiskleidžiančią Autentiško judesio teoriją ir praktiką gali būti ne taip paprasta. Ne tik dėl praktikos naujumo, bet ir dėl sunkiai įmanomo jos aprašymo.
Iš pažiūros tai – labai paprastas metodas, o juk paprastume genialumas ir slypi, tačiau neapsigaukime! Jei būtume pašaliniais stebėtojais, tradicinis Autentiško judesio užsiėmimas atrodytų taip: susirenka grupė žmonių, pasiskirsto po du, visi sustoja ratu, užmezga akių kontaktą su kitais dalyviais, tada su partneriu, vienas iš poros keliauja į rato vidurį ir juda užsimerkęs, vedamas tik savo kūno impulsų. Likęs partneris tuo metu stebi jo judėjimą, palaiko saugią erdvę. Sutartam laikui pasibaigus, judėjęs dalyvis grįžta pas savo liudytoją, jie aptaria judėjimo/stebėjimo patirtį, tada keičiamasi vietomis. Ir kaip visa tai apibūdinti? Asmeninė išraiška per judesį? Naujų judesių ar judėjimo būdų paieška? Atsipalaidavimas? Meditacija? Grįžimas prie kūrybiškumo šaltinio? Drįsčiau teigti, kad visi šie išvardinti ir dar keletas dalykų viename. Tai ir šokis, ir judesys, ir terapinis poveikis, ir didesnis sąmoningumas.
Autentiškas judesys svarbus yra ne vien asmenybės vystymuisi, jos sąmoningumo augimui, – juo remiamasi ir plečiant kūrybiškumo ribas, jis pripažįstamas kaip svarbus kūrybos veiksnys. Autentiškas judesys įtraukiamas į tokių garsių šiuolaikinio šokio festivalių, kaip Vienos Impulstanz ar Amerikos šokio festivalis, edukacines programas.
Apie penktą XX a. dešimtmetį profesionali modernaus šokio atlikėja Mary Starks Whitehouse, šokusi pas Martha Graham ir Mary Wigman, savo karjerą pasuko kitu keliu. Studijavusi Jungo analitinę psichologiją, pasitelkusi aktyvios vaizduotės principą bei integravusi savo šokėjos bei šokio mokytojos patirtį, ji padėjo pamatus Autentiškam judesiui. Pastarąjį vėliau išplėtojo keletas jos mokinių, iš kurių ryškiausia – Janet Adler. Būtent Adler vystė ir tebevysto vieną iš Autentiško judesio krypčių – Autentiško judesio discipliną. Norintiems daugiau sužinoti apie šį metodą siūlome pokalbį su psichoterapeute, psichologe, Autentiško judesio disciplinos mokytoja Cornelia Schmitz (Vokietija), šiuo metu dėstančia Vilniuje vykstančioje Integruoto darbo su kūnu ir judesio terapijos programoje (IBMT).
– Po mūsų studijų modulio, kuriame jūs dėstėte Autentišką judesį (AJ), man išryškėjo trys šį metodą apibūdinantys žodžiai: šokis, gydymas ir misticizmas.
Cornelia Schmitz: – Taip, tai yra trys šaknys, iš kurių auga kamienas, Autentiško judesio disciplina (AJD), ir jas nuolatos mini Janet Adler. Viena AJD šaknų yra šokis. Pirmykšte savo forma šokis buvo tiesioginis protėvių maldos būdas arba gyvenimo džiaugsmo išraiška. Visų trijų šaknų energija ir savybės maitina AJD.
– Kuo AJ skiriasi nuo AJD?
C. Sch.: – Šiuo metu AJ turi begalę įvairių formų. Kaip jau minėjau, AJD – viena iš AJ šakų. Svarbiau šnekėti apie jų tarpusavio santykį. Janet nuo pat pradžių akcentuoja mistinę AJD praktikos pusę, o tai nėra būdinga kiekvienai AJ praktikai. AJ jungia įvairias kryptis, pavyzdžiui, galimybę laisvai ir visapusiškai išreikšti save judesiu.
Iš mano patirties dauguma AJ praktikų daro būtent tai – bando visapusiškai išreikšti save per judesį, atrasti jo turtingumą.
AJD remiasi tiesiogine patirtimi, tuo, ką mes patiriame konkrečią akimirką, ir tai esminė jos dalis. Kita svarbi AJD dalis – mumyse esančio vidinio stebėtojo vystymas. Šios dvi dalys ir sudaro AJD branduolį, tuo tarpu daugelis AJ praktikų nesifokusuoja į vidinį stebėtoją. Jos gali skirti daug dėmesio išraiškai, kuri gali būti visokeriopa, turtinga. Dar vienas skirtumas yra fazė po judėjimo, – AJD skiria pakankamai laiko sugrįžimui ir aptarimui. Siekiama išvystyti tokį sąmoningą kalbėjimo būdą, kuris būtų kuo artimesnis tam, kas patiriama.
Man labai patinka Adler pasiūlytas apibrėžimas: AJD – tai judesio, betampančio sąmoningu, stebėjimas su atjauta (compassionate witnessing of movement becoming conscious). Šiuo sakiniu yra viskas pasakyta. Dar pridursiu, kad daugelis AJ praktikų labiau susiję su pačiu judesiu nei su sąmoningumo įtraukimu į judesį. Gebėjimas judėti taip visapusiškai, kaip mes galime, kartais gali skirtis nuo aistringo stebėjimo, kaip judesys tampa sąmoningu.
Esu sutikusi žmonių, kurie intuityviai jaučia šiuos skirtumus. Pvz., dalyvaudami kursuose, kuriuose dėstau AJD, po pusės ar visos dienos jie sako: „Gerai, aš noriu daugiau judėti, mes čia per daug kalbame…“ Ir aš labai džiaugiuosi, kai žmogus artėja prie žinojimo, ko jam reikia iš tiesų.
Mes ieškome būdų, kaip pateikti šią discipliną visuomenei ir, rašant apie AJ ir AJD ryšį, visuomet iškyla klausimas, kaip tai pavadinti, pavadinti taip tiksliai, kaip tik įmanoma, tuo pačiu neapribojant jų.
– Jaučiu, kad geriau tiesiog pabandyti AJ ar AJD užuot mėginus nupasakoti, nes kartais tai atrodo sunkiai aprašoma.
C. Sch.: – Taip, tai tikrai sunkiai aprašoma. Ir jaučiu, kad žmonės aiškiai jaučia tuos skirtumus. Man AJD leidžia priartėti taip arti, kaip tik įmanoma, prie tiesos tam tikrą akimirką. Ir kaip kūniškos žmogiškos būtybės, mes būtent per savo judantį kūną galime susijungti su savo tiesa.
– Jei praktikuoji AJD, ar tai daro įtaką kasdieniniam, asmeniniam gyvenimui?
C. Sch.: – Tikrai taip. Man atrodo, kad jei jau pradėjai praktikuoti AJD, neužsidarai vien tik studijoje. Ji veikia mūsų kasdieninį gyvenimą.
Mes daug šnekame apie tai, kas yra AJD. Mes norime perduoti šias žinias ne tik grupėms, su kuriomis dirbame, bet ir tiems, kurie nori tapti šios disciplinos mokytojais. Ši programa vadinasi „Circles of Four“. Čia studijuojantieji kas mėnesį rašo laiškus savo trims pasirinktiems mokytojams (pastarieji mokinį irgi pasirenka). Viename iš tokių laiškų buvo klausiama – ar tai, ką aš darau, yra AJD? Ir dabar prisimenu mane labai giliai palietusį Janet atsakymą šiam mokiniui: AJD ateina iš pasišventimo.
Prieš tai minėjau dvi būtinas AJD savybes: tiesioginę patirtį ir atjautaus vidinio stebėtojo vystymą. Dabar pridėčiau dar vieną išorinę formą – baigę judėti mes išsirenkame vieną epizodą ir apie jį kalbame esamuoju laiku, taip dar pagilindami tos akimirkos patirtį. Beje, to mes nepraktikuojame su pradedančiaisiais, nes jie paprastai jaučia didelį poreikį kalbėti apie visą judėjimą. Gebėjimas atsirinkti esminius momentus ateina su patirtimi. Svarbu paaiškinti, dėl ko tai darome: kad kuo giliau susisiektume su tos pasirinktos akimirkos patirtimi ir tai darytume ne per asociacijas (tai irgi gali būti svarbu), bet būtent susijungtume su tos akimirkos patirties gyliu.
– Ar turite galvoje susijungimą su kažkuo giliai savo viduje?
C. Sch.: – Taip. Man tai būtų aiški kryptis žemyn į dubenį, į dubens centrą.
– Ar sutinkate, kad mūsų kūnai turi prisiminimų ne tik iš asmeninių istorijų, bet ir vedančių daug toliau į ankstesnius amžius?
C. Sch.: – Taip, mes galime susidurti su labai senais prisiminimais, taip pat patirti tai, ką pavadinčiau archetipais ar visapusiškumu / universalumu. Prisiminimai, archetipai ir visapusiškumas – tai trys patirties rūšys, labai artimos viena kitai ir kartu skirtingos, ir jos gali iškilti mumyse kaip kolektyvinio kūno dalis.
– Tačiau kartais mes nesame pasiruošę šioms patirtims ir negalime jų priimti, sutalpinti, išlaikyti savyje.
C. Sch.: – Taip. Patirčių talpinimas (containing), jų priėmimas – taip pat mūsų praktikos dalis: mes mokomės pasirinkti, ką kalbėti ir ką pasilikti sau. Tam, kad iškalbėtume pačią savo patirtį, bet ne kalbėtume apie ją. Tam, kad vystytume savo vidinį stebėtoją, būtume tikrai atjautūs tam tikrą akimirką.
– Ar gali mūsų vidinis stebėtojas padėti mums nesusitapatinti su ypatingai sunkiais, mus užvaldančiais patyrimais?
C. Sch.: – Taip, vidinis stebėtojas gali mums padėti tokiais momentais. Ir įvardindami, kas mus tuo metu užplūsta, užvaldo ar ką reiškia būti „nuneštam“, galime sau padėti atsitapatinti, atsitraukti nuo to. Vidinis stebėtojas – tai erdvė, į kurią mes talpiname savo patirtį. Tuo pačiu vidinis stebėtojas yra remiamas išorinio stebėtojo, palaikančio erdvę.
– Kalbant apie AJ ir girdint apie jūsų patirtį su Janet Adler, susidaro įspūdis, kad tai labai moteriška praktika.
C. Sch.: – Taip, bet tai nereiškia, kad AJ skirtas tik moterims. Tai reiškia visiškai kitką. J. Adler AJD vystė per savo kūną, todėl ši praktika tokia moteriška. Ir kai kalbu apie AJD vystymą, labai džiaugiuosi galėdama grįžti prie šito žodžio, nes ši praktika yra atvira. Tai nereiškia, kad gali būti bet kas, bet ši disciplina turi specifines savybes, kurias kiekvienas gali auginti individualiai. Ir tiesa dar ta, kad kiekvienas, praktikuojantis AJD, papildo ją savo individualiomis savybėmis. Ši praktika skleidžiasi kiekvieną praktikavimo akimirką.
Mūsų, praktikuojančių AJD tarpe, labai dažnai užduodamas klausimas: „ar tai AJD, kai darau tą ar kitą?“ Janet atsako: „jei kiekvienas iš jūsų praktikuos AJD taip, kaip darau aš, ši disciplina numirs po šešių mėnesių.“ Tai labai gyva disciplina, gyva mūsų kūnuose – ir man tai taip pat moteriška savybė. Galime ją pavadinti orientuota į procesą, ir tai vėl bus labai moteriška – eiti kartu su srove, tekėti pasroviui.
Tuo pat metu čia yra aiški forma – ritualas judėjimo pradžioje ir pabaigoje.
– Šioje formoje labai daug laisvės.
C. Sch.: – Ir tai leidžia, pvz., įsileisti nežinomybę, kuri gali būti gąsdinanti arba gerai sutikta, o gal dar kažkas tarp šių dviejų. Tai dar vienas svarbus AJD aspektas – leisti sau nežinoti.
Kitas svarbus aspektas – mes nejudame vardan paties judėjimo, o stengiamės atsekti judesių eigą. Taip mes vystome savo sąmoningumą – ką mes darėme judėjimo metu.
– Kaip dažnai praktikuojate AJD?
C. Sch.: – Du kartus per metus dalyvauju penkių dienų atsiskyrimuose su Janet. Du kartus per metus su kolegomis ir gerais draugais rengiame dviejų dienų seminarus – juos vadiname mažaisiais atsiskyrimais, tai jau reguliari praktika. Taip pat praktikuoju AJD individualiai ir aprašau savo patyrimus iškart po judėjimo. Kartą per metus dalyvauju mūsų bendraminčių grupėje, kurioje dalinamės ne tik savo praktika, bet ir kasdieniais dalykais.
– Ar taikote AJD psichoterapinėje praktikoje?
C. Sch.: – Dabar aš tikrai žinau, kad AJD – tai mano namai. Ir kokią išorinę formą mano darbas beturėtų, aš jį pradedu nuo čia. Tai gali būti ir psichoterapijos sesija, ir supervizija, ir darbas su kūnu, ir dar kas kita, ką naudoju savo darbe, bet aš vis giliau suprantu, kad atsispiriu nuo čia. Anksčiau buvo nelengva paklausti savęs – kodėl AJD praktikuoju čia, bet nenaudoju kitur? Dabar jau galiu pasakyti – tai mano namai, kokį darbą bedaryčiau.
– Mano pojūtis toks, kad gyvendami šiais nepaprastai greito ritmo laikais, į daugelį dalykų mes net nesigiliname, nesustojame pažvelgti į savo vidų. Ar susiduriate su pasipriešinimu, jei savo darbe kviečiate klientus žvelgti giliau?
C. Sch.: – Kai sakai „pažvelgti giliau“, visiškai suprantu, kodėl taip sakai, ir tai sutampa su mano poreikiu keliauti giliau. Tik nesakyčiau „tu turi“ ar „privalai“. Tai labiau pasiūlymas ar pasirinkimas.
Visuomet džiaugiuosi stebėdama žmogų, randantį jam tinkamą kelią. Geras pavyzdys būtų mūsų siūlomi atsiskyrimai, paprastai vykstantys keletą dienų gamtoje, kai pasiliekame nakvoti seminaro vietoje. Paprastai mes tylime ir prabylame tik per ritualinį kalbėjimą. Susitikę vienas kitą nemezgame akių kontakto. Ir niekados netvirtinu, kad mes privalome taip elgtis. Kai supažindinu su šia forma studentus, pasiūlau tai tik kaip galimybę, pasirinkimą. Kai kuriems žmonėms tai didelis iššūkis – nesilaikyti socialinių susitarimų, kuriuos mes naudojame kasdieniniame gyvenime ir kurie mums neabejotinai reikalingi, nes padeda kartu gyventi ir sugyventi. Tačiau staiga mes jų atsisakome, ir kai kuriuos žmones tai labai išgąsdina. Todėl mes visuomet primename: jei žmogui reikia pasišnekėti, tegul jis susiranda kitą asmenį ir paprašo jo leidimo tam pokalbiui. Atsakymas gali būti ir neigiamas, tuo atveju galima susirasti dar kitą.
Mano patirtis sako, kad būdami tyloje labai greitai pamatome, ar ši praktika mums tinkama.
– Turiu tokios patirties, kuomet buvimas tyloje sustiprina patį buvimo pojūtį, – buvimo, priklausymo ir bendrumo su tam tikrais žmonėmis ar su kažkuo didesniu pojūtį.
C. Sch.: – Tai ir pasitikėjimas. Tai kolektyvinis dalykas. Ir tai dar vienas svarbus AJD aspektas – pabrėžti, kad esame individai, gyvenantys atskiruose kūnuose, o tuo pačiu metu esantys ir kolektyvinio kūno dalis.
– Cornelia, mūsų pokalbio metu išgirdau dar vieną AJ savybę – tai energija.
C. Sch.: – Taip, energija. Kažkam tai šventumas ar Dievas. Man tai – energija, kuri taip pat yra vienas iš AJ pagrindų. Gal net pagrindų pagrindas. Ir ji gali turėti daugybę išorinių išraiškų.
– Dėkoju už pokalbį.
Eugenijaus Barzdžiaus ir Cronelios Schmitz nuotraukos.