Prisimenant vasarą. Socialinis šokio projektas Alytaus vaikų globos namuose

Du šiuolaikinio šokio studentai Viltė Švarplytė ir Juan Camilo Herrera Casilimas (Kolumbija) bei violončelininkė ir muzikos pedagogė Isabel Shida (Japonija) tris savaites, nuo liepos 6 d. iki liepos 24 d., gyveno Alytaus vaikų globos namuose, kur vedė šokį ir muziką jungiančius užsiėmimus. Ši trijulė savo projektui „Iš bambos“, kuriame ieškojo dialogo su vaikais judesio kalba, gavo paramą iš Anton Bruckner privataus universiteto Austrijoje.

“Jie yra vaikai kaip vaikai, ir pasimuša ir pasierzina, visko būna“, taip mums vis kartojo viena iš vaikų namų darbutojų. Mes taip pat tai puikiai matėme ir pritarėme dažnai net užmiršdami, kad tai ne šiaip stovykla. Tai yra bendri namai, kuriuose tiek keturmečiai, tiek 18-mečiai ir 19-mečiai auga kaip viena didelė šeima. Matėme, kaip svarbu jiems fiziškai išsikrauti. Įnirtingi futbolo mačai ir jų pačių organizuojamos diskotekos su užtemdintais langais, šviesų efektais ir garsia muzika mums pasirodė kaip labai pozityvus būdas atiduoti tą sukauptą jaunatvišką energiją.

Vaikai mus nustebino savo motyvacija ir žingeidumu. Nors kai kurie vaikai dažnai turėjo koncentrancijos problemų, akies krašteliu vis tiek sekdavo užsiėmimų eigą, o kitą dieną noriai sugrįždavo dalyvauti. Mums iškilo užduotis kaip sukurti klasę, tarsi vieną istoriją, kur vaikai galėtų kuo labiau įsitraukti ir kuo ilgiau išlikti su mumis. Stebėjome, ką jie labiausiai mėgsta, ir matėme, kaip svarbu vientisumas ir harmonija užsiėmimų metu. Žinojome, kad jei mes nuklystame nuo mūsų pačių sekamos istorijos, vaikai tai greitai pajunta ir patys praranda susidomėjimą. Mažiausiems kūrėme istorijas apie astronautus ir drakonus, kartu keliavome į kitas planetas. Vyresniųjų užsiėmimuose įvedėme futbolo elementų bei davėme groti jambe. Paaugliams vedėme šiuolaikinio šokio pagrindais paremtas klases – jie šoko tiek su partneriu, tiek pavieniui.

Mes norėjome leisti vaikams patirti naujus komunikacijos būdus su savimi ir aplinkiniais. Per įvairius žaidimus ir pratimus, kurie žadina juslinius pojūčius, ieškojome naujo santykio vieni su kitais. Vaikai judėdami tyrinėjo savo balso galimybes. Išreiškiant pagarbą ir kuriant pasitikėjimą buvo mokomasi prisiliesti prie kito žmogaus. Juan‘as ir Isabel‘ė mokėjo tik keletą žodžių ar sakinių lietuviškai. Šiuo atveju, tai buvo privalumas, nes mūsų kūno kalba tapo išradingesnė ir ekspresyvesnė. Taip vaikai galėjo lengviau ją perprasti ir prisijungti prie siūlomų užduočių. Vaikai buvo mūsų veidrodžiai vedant užsiėmimus – jie atspindėjo mūsų kaip pedagogų pasirinkimus.

Gyvendami vaikų namuose mes galėjome lengviau įsitraukti į jų kasdienį gyvenimą ir taip sustiprinti tarpusavio ryšį. Palaipsniui iš svečių pasijutome esantys trumpalaikiais gyventojais, turinčiais savą rolę didelėje šeimoje. Per visą laiką praleistą kartu mes matėme kaip vaikai atsiskleidė judesio kalba, kaip mokėsi stebėti kitus, palaukti savo eilės. Kaip mokytojams mums buvo svarbu visiems suteikti galimybę, paskatinti juos ir taip sustiprinti jų pasitikėjimą savimi. Didžiausias mūsų siekis buvo per šokio ir muzikos kalbą vaikams padėti atrasti naujus bendravimo būdus, kurie galėtų praversti ir kasdieniame gyvenime. Trys savaitės buvo tik įvadas, paskata tęsti ieškojimus tiek vaikams, tiek mums.

Alytaus vaikų namai mus priėmė labai atvirai ir šiltai, o direktorius sakė, “jūs tik darykite“. Turime idėjų tęsti ir plėtoti veiklą. Tikiuosi, kad iniciatyvų aplankyti vaikus, pravesti pamoką, papasakoti ir pasidalinti savo patirtimi vis daugės. Pati pamačiau, kad vaikams, kurie gyvenime turi mažiau paramos iš artimųjų, dvasinis įnašas iš kitų žmonių yra labai svarbus.

Skaityti daugiau