Prieš ką dar galėtų nusitrinti kultūriniai skirtumai, jei ne prieš visaapimantį žmogiškumo faktorių. Kenzo Kusuda – choreografas, drįstantis eksperimentuoti pačiose, rodos, eksperimentui nepalankiausiose erdvėse. Jo darbai, parodyti Kaune, vietos „patogumu“ atlikėjams, o ir žiūrovams, nepasižymi.
Kaune Istorinė LR Prezidentūra viduje, kaip ir priklauso, įšaldžiusi muziejinius reliktus. Visgi, dar XIX a. prezidentūros balkonuose vaizdu gėrėdavosi Mariana Veriovkina – pašėlusi fundatorė, atsidavusi kitų meninių talentų ugdymui. Avangardinės kūrybos prošvaistės vienaip ar kitaip plevendavo it kokios mistinės vėlės prezidentūros pakampiuose. Visgi, kai XXI amžiuje tarptautinio šokio festivalio „Aura“ metu Istorinės Prezidentūros durys atsivėrė K. Kusudos spektakliui „Kvėpavimas“, buvo galima lengvai kilstelėti antakius. Nejau, tikrai? Ne kokia nors atitinkama istorijos (ir ne tik) paskaita, bet čia, vitališkas šokio ir muzikos duetas menėje stebint Vytauto Didžiojo portretui? Toks žingsnis galėjo priversti ir žiūrovą jaustis kiek nepatogiai, tad buvo sunku įsivaizduoti, iš kur choreogarfas ir šokėjas K. Kusuda turi tiek vidinės ramybės ir atsipalaidavimo, jog gali prezidentūroje jaustis kaip namie.
Spektaklis „Pneu Pneu Pneu“, pastatytas Kauno šokio teatrui „Aura“, – tarsi pirmojo K. Kusudos pasirodymo tęsinys ta pačia kvėpavimo ir dvasios tema. Laisvai įkvėpti? Laisvas kvėpavimas – tai dar viena sąsaja su Istorine Prezidentūra. Laisvės daigas, pasėtas ir išdygęs po carinės priespaudos metų. Kitaip tariant, laisva choreografo dvasia it koks mistinis mediatorius, idėjiškai pajaučia bei išgyvena, sakykime net ne šalies, o žmogiškuosius amžinuosius būties klausimus, kurie nėra susiję su kvantinės fizikos teorijomis, o dažniausia „tik“ su paprastąja kasdienybe/amžinybe. Stebuklai ištinka retai, o kasdienybę turime išgyventi, kad ir kokia ji bebūtų, nuolatos. Niekas niekada negalėsime jos atsisakyti. Tai idėjinis pamatas, ant kurio statoma „Pneu pilis“.
K. Kusudos ir Patrio Židelevičiaus duetas šokio spektaklyje „Pneu Pneu Pneu“ pasipildė „Auros“ šokėjų gausa. Keistai nužymėtas tautiškumo motyvais – lietuviškomis juostomis, apranga ir pabaigoje kiek pretenzingai skambančiu Lietuvos himnu – spektaklis norom ar nenorom atspindi globalaus pasaulio kasdieniškumą: spektaklio choreografas ir režisierius – japonas, gyvenantis Nyderlanduose, šokėjų trupė – nuo Japonijos iki Švedijos, Vokietijos ir, žinoma, Lietuvos, lietuviški atributai čia atgyja Istorinėje prezidentūroje, kaip programėlėje pristatoma, stebint pačiam Vytautui Didžiajam. Kostiumių detalės ir, kartais, tautinių šokių intarpais nuspalvintas spektaklis, kelia minčių apie savikūrą. Apie gebėjimą būti pasaulio, o ne šalies piliečiu. Prisitaikymą? Galbūt. Štai, Salmanas Rushadie, rašytojas, kurio kūryba ne vienoje šalyje buvo uždrausta, knygoje „Šėtoniškos eilės“ rašė: „Anot vieno požiūrio, žmogus pasišovęs sukurti save, imasi Aukščiausiojo vaidmens; tai nenormalu, šventvagiška, šlykštybių šlykštybė. Antra vertus, jame galima įžvelgti tragizmą, o jo kovoje, jo ryžte rizikuoti – didvyriškumą: ne visi mutantai išgyvena. Arba sociopolitiniu požiūriu: dauguma persikėlėlių išmoksta apsimetinėti ir gali virsti kaukėmis.“ (Salman Rushadie „Šėtoniškos eilės“, p. 54).
Choreografas teigė, jog šiuo spektakliu praversime kolektyvinės pasąmonės duris. Neabejotina, jog tokiu būdu galėtume patirti visuotiną kvėpavimą. Visgi, kartais atrodė, jog šokėjams yra lengviau turėti, negu būti (lai Erichas Frommas leidžia pasinaudoti jo išmintimi). Prisidengti įsigyta kauke tam tikroje vietoje, kuri dažnai reikalauja būtent vienokių ar kitokių kaukių. Patiems dalyvaujant šiame kolektyviniame išgyvenime, skambant gyvai muzikai, kartais atrodydavo keista, ar toks kaukėtas infantilumas yra tikslingas šokėjų žingsnis, ar tam tikras praeities šaržas šiandienos akimis, o gal šokio pavirtimas teatru? Mutantas? Galbūt. Visgi, derėtų nepamiršti, jog šiandienos pasaulyje vienokiais ar kitokiais mutantais esame visi. Be išimties.
Šįkart šokyje turėjome peržengti laiko ribas, tačiau rodėsi, jog viskas liko nuspalvinta tarpukario spalvomis. Nesvarbu, ar tai damos ir džentelmeno duetas, ar studento (ex kaimo bernioko) šėlsmas su gražuole blondine. Gyva muzika, į kurios atlikimą įsijungdavo ir pats K. Kusuda, ir šokėjai, pripildyta žaidimo elementų ir kiekvieno šokėjo „užsimetamos“ vienokios ar kitokios kaukės. Paprastumas, kurio tikėjomės ir laukėme, gebėjimas tiesiog būti ir kvėpuoti, pradingdavo mėginimuose turėti – atrodyti, vaidinti, persikūnyti.
Pabaigoje nusilenkė violančelė. Tiksliau, P. Židelevičius ir jo instrumentas įžengė į sceną. Šokėjams sugulus iš mikrofono ėmė sklisti niuniuojamas Lietuvos himnas. Vėlgi, paviršutinis naratyvas gana aiškus – visi esame savo namuose (nejau Prezidentūrą galėtume traktuoti kitaip), iš paveikslo žvelgiant Vytautui, jaukiai tarsi gerdami arbatą ir rūkydami cigarą imame niūniuoti Lietuvos himną. Kiek patetiška tiesa? Tačiau tai tėra sąmoningasis sluoksnis, jeigu drįsime atverti kolektyvinės pasąmonės duris, suprasime, jog himnas tėra kelių šokėjų ir muzikanto. Visiems kitiems tai yra išmokta daina spektaklio atlikimui (kas yra visiškai suprantama, mes, sustabdyti gatvėje, tikrai nepaniūniuotume, pavyzdžiui, Švedijos arba Japonijos himno). Kiekvienas iš jų atsineša savo kvėpavimą į šalį, kurioje būna (nesvarbu Lietuvą ar kokią kitą), ir savo kolektyvine patirtimi papildo šiuo atveju archetipinę lietuviškąją būtį.
M. Veriovkina norėdama suvaldyti savo libido, kad galėtų atsiduoti nesuinteresuotam grožio ir meno suvokimui ir darbui su kūrėjais, užsiimdamo specialiais pratimais toje pačioje Istorinėje prezidentūroje. Tai buvo savotiška jos sublimacija. Panašu, kad Istorinės Prezidentūros erdvė, pati šaukiasi mistifikuotų kūrėjų bučinių. Šįkart jie turėjo būti pripildyti kolektyvinio praeities išgyvenimo per kvėpavimą. Meditacija? Galbūt. Visgi diptiku nederėtų baigti. Žiūrovas reikalauja trečiosios dalies. Su galbūt mažiau pretenzijų istorijai ir daugiau šokėjų drąsos (o galbūt perimtos ir įsisamonintos choreografo patirties), leidžiančios ne vaidinti, bet būti. O juk būti menėje su Vytautu Didžiuoju nėra pats lengviausias uždavinys. Be spiritizmo seansų.
Ramintos Chomskytės ir Svetlanos Baturos nuotraukos