Šiuolaikinio cirko festivalis „Naujojo cirko savaitgalis“, vykęs š. m. rugsėjo 9-13 dienomis Vilniuje, Menų spaustuvėje, šventė dešimtąjį jubiliejų. Festivalio metu vyko ne tik meninė, bet ir edukacinė programa bei cirko kritikos seminarai, taigi, buvau paskatinta artimiau susipažinti su cirko menu. Vaikystėje tikriausiai visi esame matę tradicinių cirko pasirodymų, todėl nestebina, kad kartais vis dar angažuotai žvelgiame į šį žanrą. Mano dėmesio centre šįsyk atsidūrė cirko kritikos seminarai. Ypač įsiminė kanadietė Marie-Andree Robitaille – aukštosios šokio ir cirko mokyklos DOCH (Stokholmas, Švedija) dėstytoja, vedusi seminarą kartu su amerikiečiu Duncanu Wallu. Ji pristatė tyrimą apie moters padėtį cirke bei įžvalgas šia tema analizuojant festivalio metu matytus spektaklius. Labiausiai ji pabrėžė sritis, kuriose moters padėtis vis dar nėra lygiavertė su vyru ir tai, jog fizinių galimybių argumentas nieko neįtikina. Konstatuoti ir vaidmenų parinkimai – jie vos keli, o ir tie siejasi su gundymu ir aistra. Kritikos seminaro metu pažintis su M. A. Robitaille paskatino žvelgti į cirko spektaklius kaip į moters padėties kitimą šiame mene, taip pat lyginti moters padėtį cirke ir šiuolaikiniame šokyje. Akivaizdu, jog šokio mene įprasta įvairiose vaidmenyse dažniau matyti moteris nei vyrus. Cirke moteris dar tik pamažu įsitvirtina kaip lygiavertė vyrui atlikėja, o šiuolaikiniame šokyje moterys neretai netgi dominuoja ir šokiu išreiškia problemas, su kuriomis šios susiduria šeimoje, visuomeniniame gyvenime, karjeros, politikos srityje, kvestionuoja religinius kanonus. Tai vieni iš dėmenų, rodančių skirtumus tarp šių dviejų meno sričių.
Šiuolaikinio cirko menas sudėliotas iš įvairių disciplinų, tačiau ne vien tik matomų klasikiniame cirke: akrobatikos, žongliravimo, klounados. Pastarieji šiuolaikiniame cirke nebekomponuojami į virtinę pavienių triukų siekiant iššaukti kuo garsesnius žiūrovo aikčiojimus bei juoką. Šie elementai transformuojami į sudėtingesnius, atskirą istoriją pasakojančius arba konceptualius scenos reginius. Reginius, kurie savyje talpina ir šiuolaikinį šokį, ir vaidybą. Tiesa, kritikai priėjo prie išvados, jog tai taip pat vadinamo „oho“ (anglų k. „wow“) efekto išgavimas, kuris būdingas ir šiuolaikiniam cirkui, tačiau scenoje išgaunamas kitu būdu. Taigi, per šiemet vykusį dešimtąjį „Naujojo cirko savaitgalio“ festivalį labiausiai mane suintrigavo skirtys bei sąsajos tarp šiuolaikinio šokio ir šiuolaikinio cirko.
Tamprias šiuolaikinio šokio meno ir cirko sąsajas atspindėjo vienas iš dešimties „Naujojo cirko savaitgalio” spektaklių – Palestinos cirko spektaklis „B-Orders“, rodytas š.m. rugsėjo 11 dienos vakarą, Menų spaustuvės Juodojoje salėje. Jis, manau, taip pat sėkmingai galėtų būti pristatomas kaip šiuolaikinio šokio spektaklis ir galėtų būti rodomas šiuolaikinio šokio festivalių metu.. Smalsumą žadino tai, kad tai pirmasis palestiniečių sukurtas profesionalus šiuolaikinio cirko spektaklis. Jame vaidina Ashtar Muallem – mergina palestinietė, o juk Palestinos visuomenėje vyrauja griežtos sampratos, ką moteris gali ir ko ne, koks elgesys, manieros, netgi kokia apranga yra derama, o kas draudžiama. Spektaklio išvakarėse vykusio susitikimo su cirko kritikais metu, ši atlikėja dalinosi mintimis apie ją supančią visuomenę, savo pasirinkimus, siekius. Į klausimą, kaip jai pavyksta nepasiduoti konservatyviausios visuomenės dalies nusistatymui prieš moteris aktores scenoje, A. Muallem atsakymas buvo trumpas: ji gimusi teatralų šeimoje. Galima suprasti, kad liberalus požiūris šeimoje lydėjo jauną menininkę nuo pat gimimo. Būta atvejų, apie tai pasakojo Fadi Zmorrodas, antrasis „B-Orders“ spektaklio atlikėjas ir kūrėjas, kad pasirodymų metu, dalis žiūrovų atsistodavo ir išeidavo. Jei scenoje protestuojama prieš tai, kuo Palestinos visuomenė gyvena, prieš ją varžančius įsitikinimus, tai dalis atėjusių palestiniečių žiūrovų taip pat atsakydavo protestu – išėjimu iš spektaklio. Kyla klausimas, kiek lengvai arba sunkiai Palestinos visuomenė priima kritiką arba paskatas pokyčiams? Bei kiek leidžiasi į diskusiją apie pokyčius, kuriuos inicijuoja jauni liberalių pažiūrų tautiečiai? Cirko artisto patirtis bylojo, kad vis dar susiduriama su sunkumais apie tai diskutuojant.
Pats šiuolaikinio cirko ir šokio spektaklis „B-Orders“ persmelktas politiškumu. Spektaklio kūrėjai susitikimo metu apie spektaklį kalbėjo kaip apie kūrinį, kuriuo kritikuojami Palestinos visuomenėje vyraujantys požiūriai. Juo siekiama atvaizduoti ir parodyti visuomenėje esamas žmogaus evoliucijai pražūtingas nuostatas. Taigi, prieinama prie išvados, kad šiuo cirko spektakliu, labiausia ir yra siekiama paveikti pačius palestiniečius.
Dar iki spektaklio F. Zmorrodas pasakojo apie jo įkurtos cirko mokyklos Palestinoje mokines – kaip vyksta pamokos, apie mergaičių aprangą. Yra atvejų, kai mergaitės atėjusios į mokyklą nusimeta galvos apdangalą kaip jas varžantį, bet visgi po pamokos eidamos namo būtinai vėl užsideda, prašo nesakyti namiškiams apie tokį jų elgesį. Mokinant žongliravimo F. Zmorrodas negali liesti mergaičių rankų, nors paėmus už rankų ir parodžius vedančiaisiais judesiais, galima greičiau išaiškinti kaip tinkamai atlikti judesius. Cirko artistas atviravo: ne visos jo mokinės sulaukusios paauglystės tęsia pamokas cirko mokykloje. Jų socializacija sulaukus tam tikro amžiaus apribojama, dažniausiai, tik namų aplinka.
Palestiniečių cirko spektaklis paskatino labiau pasidomėti baleto, šiuolaikinio šokio meno padėtimi šiandienos Palestinos visuomenėje. Internete teko aptikti kelis straipsnius apie Palestinoje, Ramala mieste esančio, „Ramala“ baleto centrą. Šio centro įkūrėja – palestinietė Shyrine Ziadeh. Tačiau ji ne pirmoji baleto mokytoja, iki šios moters taipogi būta baleto pamokų Palestinoje.
Melinda Hazboun yra viena baleto mokytojų, kuri Vakarų Krante 1990 m. mokino palestiniečius baleto, tačiau neilgai ir su didelėmis laiko pertraukomis. Palestinos harmonizuotų liaudies šokių ansamblio „El-Funoun“ šokėjams Melindos Hazboun baleto pamokos buvo privalomos. Beje, šiai trupei baleto ir šiuolaikinio šokio seminarus vedė ir australų šokėjas bei choreografas Nicholas Rowe. 2001 m. sustiprėjusi karinė kontrolė ties Vakarų Krantu sunkino M. Hazboun atvykimą į baleto pamokas Ramala mieste, todėl ji baleto pamokas nutraukė. Baleto mokytojai Wafai Zaroubi, anot N. Rowe, Izraelio valdžia tiesiog uždraudė lankytis okupuotose teritorijose ir mokinti palestiniečius baleto. Taigi, šiuo metu baleto palestiniečius mokinanti S. Ziadeh kalba apie tai, kad Vakarų Krante, nepaisant Ramala miesto kosmopolitiškumo, lyginant su kitais Palestinos miestais, klasikinio baleto pamokos politizuojamos. Nors pripažįsta – baleto atlikimą ji stilizavo. Jauna moteris baiminasi, kad dėl visuomenės, ypač jos konservatyviausios dalies, mergaitės nustos lankyti baleto pamokas ir studiją teks uždaryti. S. Ziadeh šią meno rūšį bei savo veiklą mato kaip instrumentą, tinkamą pristatyti visuomenę iš jos gerosios pusės. Kita vertus, šis menas taip pat padeda išgyventi okupaciją, nesantaiką, visuomenės grupių požiūrių skirtis. Keliančioje stresą aplinkoje baletas jaunoms mergaitėms – tai būdas išreikšti save, sublimuoti savo baimes į teigiamas emocijas.
Jungtinės Karalystės žinių kanalas BBC jauną palestinietį Aymaną Safiah įvardija kaip pirmą ir vienintelį palestiniečių klasikinio baleto šokėją. Dėl savo pasirinkimo jam teko susidurti su didžiuliu palestiniečių visuomenės priešiškumu. „Haram“ (uždrausta) pusnuogis vyras, aptemptu triko scenoje. Taip pat, kaip pasakoja baleto šokėja Yehudita Arnon, 1973 m. įsteigusi Kibbutz šiuolaikinio šokio trupę (Kibbutz Contemporary Dance Company (KCDC)) ir šokio mokyklą, ji puoselėjo viziją, kad baleto mokykla apjungs arabus ir žydus. Taigi, baleto pamokos skatino ir toleravimą, ir draugiškumą. Tačiau, anot šokėjo A.
Safiah, kuris šioje mokykloje taip pat lankė baleto pamokas, pasikeitus mokyklos vadovybei, keitėsi mokyklos politika – palestiniečiai šioje mokykloje nebepageidaujami. Nors mokykla tokius kaltinimus neigia, tai išlieka politizuota sritis. A. Safiah džiaugiasi, kad visgi prieš keletą metų lankantis savo gimtojo miesto Kafr Yasif kultūros namuose, kuriose ir pats lankė savo pirmąsias baleto pamokas, jis suskaičiavo aštuonis ar net devynis berniukus, besimokančius baleto. Visgi klausimas čia lieka retorinis: kiek ilgai kultūros centre berniukai lankė ar lankys baleto pamokas?
Grįžkime prie „Naujojo cirko savaitgalio“ metu rodyto spektaklio „B-Orders“ – jame skamba frazės, lydinčios jauną žmogų šeimoje. Taip pat ir tokios, su kuriomis gali susidurti ir lietuvis, kaip antai – kodėl negali būti toks kaip visi? Kodėl toks keistas tavo pasirinkimas? Kodėl nesirenki mediko ar mokytojo profesijos? Tai tik pavienės frazės, tinkamos visų tautybių žmonėms, atvaizduojančios šeimoje patiriamą spaudimą. Spektaklio metu girdimos frazės bei regimas vaizdas scenos kūrinį daro labai palestinietišku. Viena iš spektaklio akimirkų buvo jaunos merginos prisiminimai apie jos, šešiametės mergaitės, žaidimo patirtį su berniuku (jis lyžtelėjo jai pilvą pasakęs, kad tai viso labo žaidimas). Tai formuoja klausimą, ar dėl tokių „žaidimų“ jau paaugus savo dukras palestiniečiai „rakina“ namuose? Kodėl nėra šeimoje, mokykloje išaiškinama apie tai, kas vyksta su paauglės ir paauglio kūnu ir kaip tai tinkamai priimti? Juk jei augant vaikui nuosekliai kalbėtume apie kūno brandą, poreikis apriboti jauną merginą tik namais, tiesiog dingtų. Antroje spektaklio pusėje iš santykio su „normaliomis“ šeimos, draugų, tautos normomis persikeliama į santykio su kaimynais žydais „normas“. Pagrindinis herojus kalba apie savo žuvusį draugą. Paėmęs kaladėlę slepia ją už nugaros, taikydamasis mesti į priešą. Ta dalimi parodoma, kad palestiniečių tauta, jauni žmonės, nenori būti spraudžiami į atgyvenusias socialines normas. Taip pat jie gyvena aplinkoje, kurioje kariaujama už save. Santykyje su kaimynais žydais, palestinietis viso labo kaladėlė. Tuo pačiu ir žydai, į kuriuos metamas akmuo, tai tik kaladėlės, kurias norima nugriauti. Šis požiūris į palestiniečių-žydų konfliktą ir buvo įdomiausias. Kartu ir skaudžiausias. Žmonės gyvena kasdienybėje, kur smurtas kuria smurtą.
Spektaklis „B-Orders“ rodo, kad šiuolaikinis cirkas, tai ne tik tai, kas juokinga ir kelia ovacijas. „Oho“ efektas – tai ne tik žavesio šūksnis, lydintis ir cirko, ir šokio meną. Cirke kalbama ir apie tai, kaip ilgai besitęsiantis Izraelio-Palestinos konfliktas paveikia jaunus žmonės.
Menų spaustuvės nuotraukos