Praėjus penkiolikai metų spektaklis buvo atnaujintas, o pernai vykusi jo premjera Osle lėmė sprendimą šiuo vaidinimu pradėti jubiliejinį festivalį Lietuvoje. J. Strømgreną būtų galima tituluoti bene daugiausia kartų Lietuvoje viešėjusiu choreografu. Šiemet Vilniuje jis pristatys jau dešimtą scenos darbą. Pats kūrėjas neslepia, kad jam visada gera sugrįžti į Lietuvą, kur prasidėjo jo tarptautinė karjera.
– Lietuvos šokio informacijos centras (LŠIC) koprodiusavo porą jūsų spektaklių, Vilniuje įvyko dviejų jūsų spektaklių – „Ten“ ir „Tok pisin“ – premjeros, o 2003 metais Lietuvoje ir Karaliaučiaus srityje nufilmavote kino filmą „Į Maskvą“. Kaip prasidėjo bendradarbiavimas su LŠIC ir jo vadovu Audroniu Imbrasu?
Jo Strømgrenas: Tai įvyko apie 1999 metus. Tuomet Norvegijoje mažai kas vyko į tarptautines gastroles. Tada buvo svarbu užmegzti ryšius su Briuseliu, nes ten – strategiškai svarbūs kontaktai. Nors tam jaučiau vidinį pasipriešinimą. Nenorėjau daryti kaip visi. Kaip tik tada paplito sąvoka „mūsų draugai baltai“. Be to, 1998 metais vėl ištiko ekonomikos nuosmukis. Taigi pamaniau, kad noriu susirasti gerų draugų Baltijos šalyse. Susisiekiau su Audroniu Vilniuje ir Priitu Raudu Taline. Taip pat užmezgiau ryšius su pora teatrų Vokietijoje – Berlyne ir Dresdene. Susiorganizavome pirmąsias gastroles. Su šiuo ketvertuku likome draugai amžiams. Tai buvo asmeninės draugystės pradžia. Man labai patiko, kad pradėjau nuo draugystės, o ne nuo verslo. Kartais jie mums mokėdavo, kartais patys susimokėdavome už išvykas. Čia netrūko gero idealizmo. Audronis buvo vienas pirmųjų, kurie dalyvavo tarptautinių tinklų susitikimuose. Kiti kalbėjo, kad jis – įdomus vaikinukas, bet neturi pinigų, o aš pamaniau: „Fuck that“ („velniop“). Draugystė trunka iki šiol. Lietuvoje buvome labai daug kartų, mums tai yra svarbi vieta.
Nuotraukos aut.: Knut Bry, Tinagent
– Papasakokite apie spektaklį „Ten“. Kaip jis atsirado?
J. S.: Iš tikrųjų spektaklį norėjau pastatyti dar kokiais 1995 metais, iškart po Sovietų Sąjungos griūties, kai kilo chaosas, kai buvo pilna netikrumo. Bet tada pamaniau, kad spektaklyje naudoti Aleksandro Vertinskio muziką yra per anksti, dar per daug su tuo susijusio istoriškumo. Tad nutariau palaukti. Palaukėme ir spektaklį pastatėme pačiu laiku – 2001 metais. Vis dėlto jis yra aktualus ir dabar. Turbūt visiems visais laikais aktualus nežinojimas, kur eiti toliau, nuolatinis noras grįžti į saugią teritoriją, į tą nežinojimą – o kur toliau? Pamenu, po premjeros „Pergalės“ kino teatre (dabar „Pramogų bankas“ – aut.) Vilniuje turėjome vykti į Karaliaučių, Audronis nerimavo, nes spektaklyje naudojome rusišką muziką ir ant dalies scenografijos dėžių buvo rusiški užrašai. „Uždažyk juos, – siūlė Audronis, – dėl visa ko.“ Jis dėl rusiškos tematikos nebuvo tikras net ir 2001-aisiais. Tačiau atvykę į Karaliaučių supratome, kad viskas bus gerai. Nors „Ten“ kritikuoja Sovietų Sąjungą, vis dėlto spektaklis yra apie žmones, bendras žmogiškąsias dilemas. Sulaukėme tik teigiamos reakcijos, net ir iš rusakalbių. Galbūt tai lėmė A. Vertinskio muzikos pasirinkimas. Rusai buvo labai nustebę, kad kažkas už Rusijos ribų taiko tokią muziką spektaklyje, ypač siedamas ją su tekstu. „Ten“ rodėme labai daug kartų ir labai dažnai. Jei salėje būdavo rusų, po spektaklio jie prieidavo ir klausdavo, kuris iš trupės yra rusas. Nepatikėdavo, kad tarp mūsų tokio nėra. Matyt, tai buvo itin taiklūs intuityvūs sprendimai.
– Ne mažesnis vaidmuo spektaklyje „Ten“ tenka kalbai. Jame pirmą kartą naudojote „nonsensinę“ kalbą, ją pavadinote sovietų. Kokia buvo spektaklio reikšmė tolesnei kūrybai?
J. S.: Taip, tai buvo labai ankstyvas „nonsensinės“ kalbos tyrinėjimas, tada šnekėjome bet kaip. Vėliau su kalba dirbome kur kas rimčiau, siekėme, kad ji skambėtų taip, kaip kalbama konkrečioje vietoje, tačiau vis vien išliktų „nonsensinė“ kalba. Pavyzdžiui, spektaklyje „Vienuolynas“, kurį esame rodę ir Vilniuje, kalbama Šveicarijos vokiečių, Berno dialektu. Spektaklį matę šveicarai stebėjosi, kad skambėjo visiškai kaip Berno dialektas, tik kad jie nieko negalėjo suprasti. „Ten“ nevartojama konkrečios vietos kalba, ji mažiau apibrėžta. Spektaklio sėkmė ir žiūrovų reakcija įkvėpė ateičiai, paskatino, nuosekliau dirbti su kalba, daugiau gilintis į tam tikrą kultūrą ar geografinę sritį, kad žinotume, kaip žaisti su ironija ir humoru, kad publikai būtų aišku, jog, net jei kūrinyje yra kritikos, jis vis tiek kurtas su šiluma. Taigi šiuo atžvilgiu „Ten“ buvo itin svarbus spektaklis.
– Įdomu, kaip spektaklis bus priimtas šįkart. Ar atnaujindami jį 2015-aisiais ką nors keitėte?
J. S.: Ne, spektaklis liko visiškai toks, kokį pristatėme 2001 metais. Nesiekėme sukurti „remikso“. Kai pradėjome savo veiklą XX amžiaus pabaigoje, pasirinkome būti nemadingi, nutarėme nesileisti, kad mada mums darytų įtaką. Remiantis tokia strategija sunkiau sulaukti greitos sėkmės. Bet galbūt dėl to mūsų darbai yra aktualūs, net ir bėgant laikui. Labai įdomu surasti vis naujų, aktualių dalykų tame pačiame spektaklyje. Jis yra labai konkretus ir abstraktus – dėl to jį galima interpretuoti labai įvairiai. Pernai spektaklį rodėme daugybėje vietų, ir kai kur žmonės jame įžvelgė Sirijos pabėgėlių situaciją, pokyčių Europą. Daug kas priėmė tai labai emocingai. Štai vyras iškrinta iš dėžės – pabėgėlis. Tam nebuvau pasiruošęs. Turbūt šis spektaklis atviresnis interpretacijoms nei, pavyzdžiui, spektaklis apie futbolą („Šokis lenkiasi futbolo menui“ – aut.).
Nuotraukos aut.: Knut Bry, Tinagent
– Jūsų spektakliuose dažnai galima justi politinio meno prieskonį. Ar politiniai klausimai yra svarbi J. Strømgreno šokio trupės kūrybos dalis?
J. S.: Pastarąjį dešimtmetį politinis menas yra gana madingas, ypač po Rugsėjo 11-osios Niujorke. Tai dažnai mane provokuoja. Daug kas vartoja žodį „politinis“, nors iš tikrųjų jie nekuria politinio meno. Vyksta sąvokos infliacija. Mes niekada šios sąvokos nevartojame, nerašome to programėlėse. Tačiau pažįstantys mano kūrybą žino, kad spektakliuose visada yra politinis sluoksnis. Gal vienose šalyse žiūrovai to nepastebi, bet pastebi kitose. Tarkime, „Ten“ Anglijoje yra vadinamas gera „slapstick“ („greito veiksmo“) komedija, ten manęs klausia, kodėl spektaklyje naudoju tokią keistą muziką. „Nes ji įgauna prasmę Rytų Europoje“, – atsakau. Jie nesugeba to pastebėti. O Baltarusijoje – priešingai, gali būti, kad įžvelgiamas politiškumas ten, kur jo nėra. Jei tikrai nori pasakyti ką nors politiško, geriausia atsidurti televizijos pokalbių laidoje. Tada gali pasiekti apie pusę milijono žmonių. Jei tai darai teatre, turi užtikrinti, kad publikai darbas bus prieinamas. Pavyzdžiui, pavadinimas turėtų būti patrauklus, kad žiūrovai ateitų pažiūrėti. Negali būti politiškai angažuotas ir tuo pat metu slėptis.
– Kokie jums atrodo lietuvių žiūrovai?
J. S.: Visų tautų žmonės skirtingi. Kai kurie tiesiog trykšta liaupsėmis, o lietuviai tokie nėra. Jei sulauki pagyrimo iš lietuvių publikos, vadinasi, darbas tikrai geras. Dirbdamas su humoru pastebiu, kad per mūsų pasirodymus Rusijoje arba Anglijoje būna labai daug juoko. O Lietuvoje, Lenkijoje ir kai kuriose kitose šalyse publika kvatoja mažiau. Kai dirbi su žmonėmis iš viso pasaulio, svarbu, kad mane suprastų ir kad aš suprasčiau kitus. Taigi turiu mokėti perprasti žmones, suvokti jų reakciją. Dabar kalbu apibendrintai, kai kurių tautų atstovus labai lengva suprasti. Iš karto matai, ką mąsto žiūrovas iš Serbijos, Izraelio ar Argentinos. Lenkai mažiau ekspresyvūs. Estai panašesni į mus. Nors ir rusus man labai lengva suprasti. Štai lietuvių – vis dar ne.
Nuotraukos aut.: Jakubas Sobotka
– Ar pamenate kokių nors juokingų, kuriozinių situacijų iš viešnagių Lietuvoje?
J. S.: Begalę! Ypatingas jausmas buvo lankytis kalėjime. Vienas keisčiausių dalykų, kuriuos esu matęs – gydomosios vonios Druskininkuose. Girdėjau, jas vėl atidarė. Kai ten buvome, viskas buvo uždaryta. Bet tai juk sovietinis miestelis. Net jei sovietiniai laikai baigėsi prieš 26 metus, tai yra jūsų istorija, kurios mes neturime. Labai mažai kas skiria laiko susipažinti su jūsų praeitimi. Turiu draugą, vieną žymiausių baldų dizainerių Norvegijoje, jis itin domisi lempomis. Klausiu jo, ar susipažino su sovietinio dizaino lempomis. Žinoma, kad ne… Juk per tuos 60 metų tame regione labai daug įvyko. Pavyzdžiui, apskrita teatro salė Klaipėdoje, kur 500 vietų, skirtų žiūrovams, buvo įrengta taip, kad galėtų judėti aplink sceną. Ne scena sukasi aplink savo ašį, o, įsivaizduok, žiūrovų dalis juda aplink sceną. Vakaruose tokie projektai nebūtų buvę įmanomi. Prisimenu pokalbius su fotografu Michailu Raškovskiu. Buvo tykus, nuolankus žmogus. Nedaugžodžiavo. Visuomet skirdavau jam daug laiko, atsisėsdavome, išgerdavome. Vyravo ilgos pauzės, kupinos galvos linkčiojimo. Viskas, ką jis man yra pasakęs, yra labai gražus prisiminimas iš Lietuvos.
Nuotraukos aut.: Knut Bry, Tinagent
Straipsnio autorė: Justina Brazaitė