Garsus XIX a. vokiečių poetas, dramaturgas Kristianas Frydrichas Hebelis yra pasakęs: „Menas – žmonijos sąžinė.“ Būtent per meną, kuris dabar tapo ypatingai socialiai aktyvus, yra keliamas žmonių sąmoningumas apsvarstyti įvairias, ne tik asmenines, bet ir globalias problemas bei jų pasekmes.
Vienas tokių pavyzdžių – lapkričio 20 dieną Nacionaliniame Kauno dramos teatre vykusiame Baltijos šalių teatrų festivalyje pristatytas „Ant „Auros“ batuto“ debiutuojančio choreografo Nielso Claeso spektaklis „Troškulys“, nukeliantis mus į jauno menininko viziją – pasaulį be vandens.
Nuotraukų autorė – Indrė Pix
Nielsas Claesas yra Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjas, debiutuojantis Lietuvoje kaip choreografas. Šis menininkas yra baigęs šokio studijas Olandijoje, dirbęs „Project Sally Maastricht“ ir „Dansgroep Amsterdam“ trupėse, vėliau šoko Lenkijoje, Vokietijoje ir Izraelyje. Vaikinui teko dirbti su tokiais garsiais choreografais kaip Jo Strømgrenas, Ohadas Naharinas ir Yossi Bergas.
Daug keliavęs choreografas N. Claesas pastebėjo, jog vandens trūkumas yra tapęs labai svarbia problema, apie kurią reikia kalbėti: „Mano misija, kad spektaklio choreografijos sukurtas „kitas“ pasaulis skatintų žiūrovus pagalvoti apie šią temą.“
Daugeliui gali pasirodyti, kad spektaklyje kuriamos scenos yra sutirštintos, hiperbolizuotos (atrodančios per daug fantastiškai). Deja, kai kuriuose, ypatingai Afrikos, šalyse būtent tokia realybė ir yra: nuolatiniai konfliktai dėl vandens, mirtys – ne gyvenimas, o egzistavimas ir begalinis troškulio jausmas…
Menininkas idėjos išpildymui pasirinko choreografinių junginių transformacijas bei vaizdinius. Futuristiniai vaizdiniai ir yra spektaklio raktas. Šiandien spartėjant socialiniems interneto tinklams žmogus didžiąją dienos dalį pasaulį pažįsta per vaizdinius, juos kuria ir jais bendrauja. Vaizdinys – tai būdas pritraukti žiūrovo dėmesį, įsibrauti į šių laikų žiūrovo sąmonę.
Menininko vaizdinys „Troškulyje“ pateiktas minimalistiniu stiliumi, erdvėje pasirenkant vos kelis simbolius, kuriančius scenografiją – pjuvenas, perteikiančias į dykumą pavirtusios Žemės viziją ir uždraustuoju vaisiumi tapęs vandens akvariumas. Spektaklio metu žiūrovams yra kuriama kelionė laiku, nuolatinis tapsmas, atsigręžima į tai, ką turime dabar ir žiūrima, kas bus, jei ir toliau netausosime vandens. Laiko tėkmė bei nuolatinis cikliškas pasikartojimas yra ryškiai akcentuojami šokėjų kuriamais kinetinių formų junginiais, o kelis kartus vis kartojamos scenos perteikia rato sukimosi koncepciją. Spektaklyje stipriai išvystyta ir vidinė spektaklio struktūra; nepertraukiamu ritmu tikslingai einama link kulminacinio taško – visuomenės ir žmogaus nuolatinio konflikto, vedančio (savi)desrukcijos link. Taip žiūrovas yra įtraukiamas ir tampa keliautoju laike.
Spektaklio scenografijoje panaudotos pjuvenos ne tik kuria „kito“ pasaulio viziją, bet ir išpildo spektaklio idėją. Pasirodymo metu vis labiau stiprėja išoriniai dirgikliai: nuo pjuvenų kvapo bei sklaidomų dulkių pradeda perštėti gerklę, griaužti akis – atsiranda vandens poreikis. Žiūrovas tampa toks pat ištroškęs kaip ir neva „kito pasaulio“ žmogus. Šis sprendimas naikina ribą tarp scenos ir žiūrovo. Tai geriausias būdas priversti atsigręžti į problemą – ne tik ją pamatyti, bet ir pajusti grėsmingai pražūtingą Žmonijos likimą, kurio simboliu tampa iš pjuvenų krūvos išnyranti mergina. Choreografas pabrėžia, jog „mes tiesiogine prasme laidojame save po sausa žeme.“
Spektaklio choreografija apipinta ne tik sudėtingais, bet ir puikiai atliktais judesių junginiais. Didelį dėmesį choreografas teikia fiziškumui, aukštiems šuoliams ir (pagirtinam) šokėjų sinchronui; visa tai kuria nepertraukiamą dinamišką ritmą. Spektaklio judesio stilistikos skalė labai plati: čia šalia aukštų pakilimų matomi ir kovų menus primenantys judesiai ar net įvairių genčių atliekamo lietaus šokio elementai. Taip spektaklis įgauna įvairiapusiškumo.
Šio jauno choreografo pirmasis bandymas yra rizikingas, tačiau sėkmingas. Pati spektaklio mintis yra aktuali, nauja, pritraukianti savitu požiūriu į aplinką. Spektaklio metu ir vaizdiniais, ir įdomiomis šokio konstrukcijomis efektyviai kuriama vidinė komunikacija su žiūrovu. „Troškulys“ – tai tarsi savotiškas manifestas, primenantis, ką pamiršome. Gandis teigė: „Jei norime pakeisti pasaulį, pradėkime nuo savęs.“
„Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
