Justina Kiuršinaitė, neseniai debiutavusi šokėja, savo didžiulę aistrą šokiui ir neaprėpiamą kūrybinį potencialą įrodė žiemą pristatytame pirmajame judesio spektaklyje „Metamorfozė“. O dar stipresnį įspūdį paliko Kauno kūrybinių industrijų centre pristatytame antrajame darbe – savo dailės darbų parodoje „Metamorfozė“ (projekto „Moters Metamorfozė“ dalis), kur netikėtam dialogui susitiko šokis ir tapyba. Po parodos šokėja leidosi ir į itin atvirą pokalbį apie šį skirtingų meno krypčių dialogą, šiandieninę moteriškumo sampratą ir pradedančio menininko vidinius monstrus.
Nuotraukų autorė: Gailė Makutėnaitė
– Anksčiau pristatytame judesio spektaklyje „Metamorfozė“ kalbėjai apie savo, kaip šokėjos, kismą, akcentuodama kūniškumą. Parodos „Metamorfozė“ metu – apie savo, kaip moters, transformaciją, kuomet judesį papildė ekspresyvūs tapybos darbai. Kas visgi gimė pirmiau – paveikslai ar šokis?
Justina Kiuršinaitė: – Pirmiau sukūriau paveikslų seriją pavadinimu „Metamorfozė“, kuri yra tam tikro mano gyvenimo etapo atspindys. Kurdama paveikslus mintyse įsivaizdavau parodos atidarymą ir tam skirtą šokį. Tuo metu buvau tik pradėjusi šokti ir didelių idėjų neturėjau. Po kurio laiko supratau, jog mano tapybos darbai dar nėra pakankamai kokybiški, kad galėčiau juos rodyti viešai. Visgi atsirado galimybė sukurti šokio pasirodymą mažam renginiui Vytauto Didžiojo universitete, nuo kurio ir prasidėjo ilgas „Metamorfozės“ kūrybinis procesas. Tokiu būdu paveikslų parodos idėja išaugo į didelį mano judesio stilistikos paieškų procesą. O dabar, kai Viktorijos Kochanauskaitės (projekto „Moters Metamorfozė“ projekto kūrėjos ir parodos kuratorės) dėka atsirado galimybė surengti parodą, supratau, kad viskas grįžo ratu – turiu ir parodą, ir šokio pasirodymą. Paveikslai turėjo didelę įtaką mano judesių stilistikai, bet vis vien norėjau atskirti paveikslus ir šokį. Nes šokis mano gyvenime užėmė jau daug svarbesnę vietą. Tačiau šokis ir tapyba papildo vienas kitą, o paraleliai juos stebint galima susidaryti geresnį vaizdą apie mane kaip menininkę.
– Pirmoje parodos atidarymui skirtame judesio performanso „Moters Metamorfozė“ dalyje tavo kuriama veikėja dėvi kombinezoną, antroje nusivelka šiuos drabužius ir apsivelka balta suknele. Ar tai reikėtų suprasti, jog tavo kuriama veikėja tampa moteriška įprasta prasme? Ką tau pačiai reiškia sąvoka moteriškumas?
J.K.: – Šią idėją labai gerai paaiškina vienas mano paveikslas, kuriame save vaizduoju kaip labai moterišką būtybę, o šalia ją apkabinęs stovi metamorfozės monstras. Paveiksle vyriškumas ir moteriškumas, kurie egzistuoja moteryje, tarsi susijungia. Tas pats buvo ir judesio performanse. Pradžioje mano veikėja turi feminizmo bruožų, kai ji nori būti stipri, nepriklausoma, ir mano, jog tik per agresyvų elgesį gali pasiekti savo tikslus. Tada gimsta deformacija, kai sunku suprasti, ar tai yra vyras, ar moteris.
Paskui ji suvokia, kad agresyvumas nėra visa jos esybė. Ji leidžiasi paieškon: nusivelka drabužius tam, kad nusimestų šį identitetą ir būdama pusnuogė juda link tikslo – moteriškumo. Suknelė yra lyg nuotakos suknelė, simbolizuojanti tyrumą, moteriškumą, švelnumą. Performanso metu moters personažas tarsi apuosto tą suknelę, žiūri ar ji moteriai patinka. Kai pasimatuoja suknelę ji paprašo, kad vyras iš žiūrovų gretų užsegtų suknią ir apkabintų ją pačią. Nuo šio momento šokis tampa labai moteriškas. Tai visiška improvizacija – tiesiog žiūriu, kaip toji suknelė veikia mane kaip personažą, kaip ji plazda, ką aš galiu su ja sukurti. Nereiktų šios scenos suprasti, jog moteris ištekėjo ir atrado save. Ne. Paskatinta vyro prisilietimo ji tik atrado dalelę savęs, nes moters esybė nepriklauso nuo vyro, moteris turi pati atrasti savo esybę. Judesyje atsispindi kelias nuo vieno identiteto iki kito, universalesnio, kuris apima In ir Jang.
– Kiek tai yra tavo pačios vidinės metamorfozės atspindys?
J.K.: – Metamorfozė, tas monstras, manyje jau buvo nuo pat vaikystės. Šis kūrinys gimė iš dviejų potyrių. Pirmiausia, kai kūriau antrąją judesio spektaklio „Metamorfozė“ versiją, ją kūriau su šokio teatro „Aura“ studijos pradedančiųjų grupe, kuriai vedžiau šokio pamokas. Vienoje pamokoje tiesiog įjungiau muziką ir liepiau improvizuoti. Užduotį jie atliko, bet po to paprašė ir manęs improvizuoti. Manoji improvizacija buvo labai agresyvi. Šokėjai man pasakė, kad esu visiškai nemoteriška. Tai privertė mane susimąstyti. Kitas potyris gimė pradėjus bendrauti su vaikinu, su kuriuo aš pirmą kartą pasijutau esanti moteris. Ir mane tai išgąsdino, nes buvau pripratusi būti agresyvia, dominuojančia, norinčia įtikti. Būnant su juo to visiškai nereikėjo. Aš galėjau būti savimi. Šis potyris taip mane išgąsdino, kad aš net nutraukiau mūsų bendravimą. Šie du įvykiai privertė mane susimąstyti, supratau, jog nepažįstu savo moteriškosios pusės. Susimąsčiau, kaip galėčiau ją atrasti. Kėliau sau klausimus, ar turėčiau savojo moteriškumo ieškoti per santykį su vyru, ar jo ieškoti savyje?
– Metamorfozę įvardiji kaip monstrą. Kodėl?
J.K.: – Tai yra monstras todėl, kad visada jutau, jog manyje tūno kažkokia juoduma. Gal tai yra per gyvenimą sukauptas skausmas, nusivylimas, agresija. Vidinis balsas man sakė, kad aš nieko nesugebu, kad nieko nemoku. Ir jis mane taip engė, kad aš galiausiai atsisakiau scenos, nors nuo vaikystės norėjau būti šokėja. Vietoje menininkės karjeros pasirinkau kritikės kelią. Tas atsiradęs padaras mane ne tik žemindavo, bet ir pradėjo diktuoti tai, ką turėčiau kurti. Taip gimė mano pirmos knygos siužetas. Šešiolikos metų parašiau „Antisą“ – savo pirmąją knygą. Tai buvo trijų šimtų puslapių knyga, kurios niekur nepublikavau. Per porą metų parašiau septynias knygas, nutapiau apie du šimtus paveikslų. Daug gilinausi į save, kol supratau, kad aš vis dėlto noriu sugrįžti prie šokio. Supratau, jog nesvarbu, kokią karjerą pasieksiu kaip menotyrininkė, aš vis tiek nebūsiu laiminga. Tada aš susigyvenau su savuoju monstru. Taip gimė paveikslų serija, o vėliau ir šokio pasirodymai. Dabar tą monstrą galiu kontroliuoti. Kartais jis mane grąžina į tas nejaukias vidines būsenas, bet tik tam, kad vėl viską pergalvočiau, pabūčiau toje tamsumoje ir atrasčiau stiprybės eiti tolyn.
–Kodėl judesys tau artimesnis nei tapyba?
J.K.: – Per judesį geriausiai galiu panaudoti metamorfozės, kaip monstro, potencialą kūrybai. Paveiksle yra vienas vaizdinys, o per judesį tu gali stipriau paveikti žmogų, gali jį provokuoti, gali tiek papasakoti, ką žodžiais ar vienu įvaizdžiu niekada negalėtumei pasakyti. Per judesį pati apsivalau nuo savo streso, baimių ir kompleksų, galiu kažką sukurti, kas paveiktų kitus.
– Kaip jaunai menininkei tau turėtų būti lengva, nes nebijai būti savimi ir žinai, ko nori. Kita vertus, turbūt tenka dažnai susidurti ir su įvairiausiais išoriniais trikdžiais. Pasidalink patirtimi, kokios problemos tau neduoda ramybės?
J.K.: – Aš esu mutantas šokio pasaulyje. Pradėjau šokti labai anksti, bet paskui mečiau ir dešimt metų nešokau. Vėl pradėjau šokti būdama jau 22-jų. Šokėjui tai yra pensijinis amžius. Jei ir norėčiau tobulinti savo gebėjimus, aš neturiu tokių galimybių, nes esu per sena. Visos šokių programos yra skirtos iki 25-erių metų (man greit bus 26-eri). Dar kita šiendienos problema yra ta, jog retai kas pamato tavyje potencialą ir nori padėti jį vystyti. Anksčiau būdavo kitaip. Pavyzdžiui, anksčiau Kauno šokio teatras „Aura“ studijos šokėjus, kurie, turėdami kūrybinio potencialo, buvo įtraukiami į kuriamus pasirodymus ar net priimami į trupę. Taip užaugo geriausi Lietuvos šokėjai. Jie buvo pastebėti teatro studijos pamokose arba Kauno choreografijos mokykloje. Dabar tai nutinka labai retai. Aš labai norėjau, kad ir mane kažkas pastebėtų, priglaustų po savo sparneliu, kad mokytų, treniruotų. Bet greitai supratau, kad taip nebus. Supratau, kad aš turiu viską daryti pati, turiu pati daug dirbti su savo kūnu, pati domėtis, su kuo galėčiau bendradarbiauti ir kur pasirodyti.
Negelbsti ir tas faktas, kad net ir profesionaliems šokėjams yra labai sunku gauti erdves repeticijoms. Kaune tokių erdvių trūksta. Viskas yra apmokestinta, net jeigu tu norėtumei repetuoti vienos ar kitos mokyklos aktų salėje ar net koridoriuje. Aš repetuodavau ir universitetų koridoriuose. Finansų neturėjau. Bet visose situacijose man padėjo mano užsispyrimas. Juokingiausia, kad mano užsispyrimas kitų buvo vertinamas kaip drąsa. Žinau, kad norint tobulėti ir dalintis savo kūryba, turiu eiti į sceną. Man keista, kad daugelis jaunų šokėjų to nedaro.
– O kokios tavo galimybės integruotis į Kauno šokio teatrą „Aura“?
J.K.: Jei galėčiau tapti šokio teatro atlikėja, tai būtų didžiulė galimybė man tobulėti toliau. Esu prie „Auros“, bet ne joje. Jei Birutė Letukaitė manyje kažką pamato ir pasiūlo, kad ir improvizacinę miniatiūrą, aš tuo labai džiaugiuosi. Didžiausia dovana, kurią man iki šiol padovanojo – tai galimybė kartu su trupe pasirodyti alternatyvaus meno festivalio „48 Stunden Neukölln“ atidaryme Berlyne. Savaitę būti Berlyne, tris dienas pasirodyti, būti su „Auros“ šokėjais… Man tai buvo didžiausias stebuklas. Jei išsivystytų tolesnis mūsų bendradarbiavimas, man tai būtų svajonių išsipildymas.
– Ar turi konkrečių minčių dėl tolimesnės savo šokėjos karjeros?
J.K.: – Kol kas mano tolimiausi planai siekia rugsėjį. Dar patobulinsiu judesio spektaklį „Metamorfozė“. Dabar tai bus solo pasirodymas ir jį pristatysiu keliuose renginiuose. Gavau dar kelis pasiūlymus vesti šokio improvizacijos dirbtuves. Galvoju dar išvažiuoti į seminarą užsienyje ir dalyvauti „Vasaros šokio mokykloje“ Vilniuje. Visgi jei nuo rugsėjo mėnesio nerasiu galimybių pragyventi iš šokio kaip pedagogei, šokėjai ar kaip kritikei arba nerasiu galimybių tobulėti, teks šokio atsisakyti. Galiu save tikinti, jog darau kažką reikšmingo, bet, galų gale, turiu iš to ir pragyventi.
– Būni savimi ir tai yra vienas iš tavo kūrybos bruožų. Tačiau tikrai daugelis jaunų kūrėjų bijo tai daryti, todėl dažnai daugelyje meno sričių juntamas noras prisitaikyti. Galbūt norėtum pasidalinti savuoju drąsos, ir tuo pačiu meninės sėkmės, receptu, kaip nugalėti tą vidinį monstrą?
J.K.: – Kaip menininkė aš naudojuosi savo kūnu, minimaliu judesių žodynu ir savo išgyvenimais, nes daugiau nieko neturiu. Jeigu būčiau baigusi šokio mokyklą ar studijas, turėčiau galimybę pasakyti kažką daugiau. Kadangi to neturiu, remiuosi į tai, ką turiu. Kaip teatro ir šokio kritikė kituose kūrėjuose ieškau jų unikalumo, išskirtinumo. Mano manymu, kiekvienas choreografas turi turėti aiškią choreografinę stilistiką. Bet kas sako, kad kiekvienas jaunas kūrėjas turi būti asmenybė ar novatorius? Galbūt jis atsiskleis tik vėliau.
Jauniems menininkams norėčiau palinkėti drąsos būti nuoširdiems sau. Atvirai savęs paklausti: ko aš noriu? Kokie mano siekiai? Apie ką aš svajoju?. Linkiu nebijoti būti atviriems prieš pačius save. Jaunas žmogus turi būti nuolatiniame savojo „aš“ tyrinėjime. Jis turi būti pasimetęs, turi ieškoti savęs. Ir tas procesas tęsiasi tikrai ne vienerius metus. Pažįstu ne vieną žmogų, kuris yra geras šokėjas, bet savo tikruosius talentus atranda kitose srityse. Reikia nebijoti savo tamsiosios pusės. Mus labai varžo baimė daryti klaidas. Savo pasirodymuose naudoju daug improvizacijos, nes tai apsinuoginimas. Dėl to šokėjai nemėgsta improvizuoti, nes jie gali netyčia atskleisti tai, ko jie nemoka. Jie bijo būti netobulais. Bet galbūt tame netobulume mes ir atrandame kažką įdomaus… Būkite savimi, kad ir kokie netobuli bebūtumėte!