Šokio geografija. II dalis: ImPulsTanz festivalio Vienoje patirtis.

RUBRIKA: Jaunųjų kūrėjų dialogai

Šis pokalbis prasidėjo Vienoje festivalio „ImPulsTanz“ metu susitikus dviems lietuvėms, laimėjusioms danceWEB stipendiją. Tarptautinė danceWEB stipendija kasmet skiriama apie šešiasdešimčiai jaunų choreografų ir šokio menininkų, kuriems suteikiama bendra rezidencija, mokymų programa ir galimybė dalyvauti visuose festivalio renginiuose. Ši programa veikia kaip jaunų menininkų idėjų apykaitos platforma, trumpalaikė utopinė bendruomenė ir tam tikras profesinių ryšių tinklas. Šiais metais stipendiją laimėjusios Rūta Junevičiūtė ir Grėtė Šmitaitė kalbasi apie šokį, jo tendencijas, Grėtės studijų Berlyne patirtį ir kitus įspūdžius po penkių savaičių, praleistų didžiausiame savo mastu šiuolaikinio šokio festivalyje.

Rūta Junevičiūtė – menininkė, menotyrininkė ir kuratorė iš Vilniaus.
Grėtė Šmitaitė – choreografė, šokio atlikėja, baigusi choreografijos bakalauro studijas Hochschulübergreifendes Zentrum Tanz Berlyne.

Pirmoji pokalbio dalis

– Kaip apibūdintum „ImPulsTanz“ festivalį? „DanceWEB“ stipendijos programą?

Rūta Junevičiūtė: Tai yra institucija, kuri prieš keturis dešimtmečius įsisteigė Vienoje vykdyti dvi pagrindines funkcijas: viena – pristatyti šiuolaikinio šokio kūrinius, antra – rengti kūrybinių dirbtuvių programą, panašiai kaip Lietuvos šokio informacijos centro organizuojama „Vasaros šokio mokykla“. Anot organizatorių, šiandien „ImPulsTanz“ yra didžiausiais pagal kūrybinių dirbtuvių skaičių šiuolaikinio šokio festivalis pasaulyje, siūlantis maždaug 250 seminarų. Kaip yra sakęs programos meninis vadovas Rio Rutzingeris, tokia programa „turi potencialą suburti mažą bendruomenę, kurioje 3000 žmonių yra atviri peržengti politinius, religinius ir kultūrinius skirtumus, tai it mini utopija“. O „danceWEB“ stipendija yra papildomas utopijos satelitas – kasmet atrenkama tarptautinė jaunų šokio menininkų grupė, kurios nariams suteikiamos galimybės dalyvauti šitame sukūryje išskirtinėmis teisėmis. Stipendiatų grupė gyvena kartu, su ja dirba ir ja rūpinasi mentorius – kasmet kitas festivalio pakviestas žinomas choreografas, pvz., Tino Sehgalas, Meg Stuart, Jonathanas Burrowsas, Chrisas Haringas. Šįmet mentore buvo Doris Uhlich. Stipendiatai gali dalyvauti visose kūrybinėse dirbtuvėse ir gali stebėti visus festivalio renginius; jie kitu atveju kainuotų per daug. Papildomu dėmesiu juos lepina festivalio rengėjai ir kiti dalyviai.

Tokią privilegiją lydi laikinas prestižo jausmas ir šviesios ateities pažadas, bet kaip kartoja jogos mokytojai, turint lūkesčių, anksčiau ar vėliau aplankys nusivylimas. Buvo įdomu stebėti, kad kai kurie grupės nariai patekę į „danceWEB“ tinklą nustebo, kad čia ir yra tas „svarbiausias pasaulyje“ ar „vienas svarbiausių“ festivalis. Pavyzdžiui, kolega iš Velso į Vieną buvo išlydėtas ceremonija su mero pasveikinimo kalba ir straipsniu vietinėje spaudoje, o tapus insaideriu viskas pasirodė paprasčiau. Nemanau, kad realybė iš tikrųjų buvo nuvilianti, man atrodo atvirkščiai, bet įdomu, kaip mūsų vaizduotę veikia priesaga „-iausiais“.
Pastaruosius kelis metus festivalio organizatoriai pradėjo jungti šiuolaikinio šokio ir vizualių menų sritis, iniciavę tam skirtą programą ir dalį festivalio pasirodymų perkėlę į muziejines erdves. Dėl šio posūkio į man artimesnį lauką, aš ir sužinojau apie „ImPulsTanz“.

– Аr gali papasakoti, kaip pati studijuodama Vilniaus dailės akademijoje, pradėjai dirbti šokio srityje, atsidūrei „ImPulsTanz?“

R.J.: Prieš keturis metus su kolega Nicholas’u Matranga pradėjom meno projektą Č, kuriuo per paukščių stebėtojo prizmę tyrinėjome Antropoceno epochoje kintančią gamtos ir kultūros perskyrą, Apšvietos palikimą. Daugiau būnant miške, pasidarė įdomu, kiek mąstymui reikalingi žodžiai, kokie yra neverbalinės komunikacijos būdai, kaip veikia empatija, kognicija, biomechanika. Parūpo kūno ir sąmonės santykis. Susidomėjau transiniais ritualais, fiziškai sukeliamomis slenkstinėmis būsenomis ir galimybe jomis manipuliuoti. Kaip tik buvo techno šamanizmo banga. Po choreografinio debiuto keturiems atlikėjams Šiuolaikinio meno centre Vilniuje pajutau tam tikrų profesinių žinių trūkumą; pajutau, kad šokio scena siūlo kitą, nei vizualieji menai, kitą žodyną ir mąstymo formą. Ta riba slidi, bet ją miglotai įžvelgiu. Dirbant tarpdisciplininėje zonoje, kur jaučiuosi jaukiausiai, manau, vis tiek reiktų išmanyti menines kalbas, kurias naudoji. Kaip meno kritikė Dorothea von Hantelmann rašo apie šių dviejų sferų sąlyčio taškus: When You Mix Something, It’s Good to Know Your Ingredients . Taip atsidūriau festivalyje – tyrinėti kalbos klodų, ir kartu susipažinti su šokio institucine sistema Vakarų Europoje. Manau, kad sistema turi daug įtakos tam, kaip mes suprantame sąvoką šiuolaikinis šokis.

O šokis apskirtai yra ir terapija, ir malonumo šaltinis ir meno forma per kurią man (pa)tinka patirti pasaulį. Man atrodo, gal ir naiviai, kad profesionaliojo šokio sritis mažiau paveikta kapitalizmo, nei dailė, ir tai kartais suteikia vilties. Juk šokį kolekcionuoti pradėta visai neseniai.

Formą bandau suprasti per įvairias prizmes. Šįmet ėmiausi šokio dramaturgijos „Somaholidays“ projekte su Vilma Pitrinaite, Mantu Stabačinsku, Darium Algiu Stankevičiumi. Taip pat menininkė Goshka Macuga pakvietė mane į Londoną – festivalio dirbtuvių metu toliau vystyti su dviem kolegėmis pradėtą eskizą.

– Kokį choreografą kaip mokytoją ir kokį festivalyje matytą pasirodymą norėtum pasiūlyti atvežti į Lietuvą?

R.J.: Būtų įdomu pasikviesti pirmoje mūsų pokalbio dalyje tavo jau minėtą JAV choreografą, aktyvistą Keith’ą Hennessy. Man pasirodė, kad jam sekasi savo kairiąsias pažiūras perkelti į jas atitinkančią mokymo formą, užsiėmimų metu aktyvuoti kolektyvinio kūno būvį. Pavyzdžiui, jo „Socialinio šokio“ (angl. Social Dancing) seminaruose viena užduočių serija buvo susijusi su priespauda. Patirdami fizinį kitų kūnų spaudimą, stebėjome kokias mintis, emocijas, (psicho-)fizines reakcijas generuoja šis potyris, kokį santykį tokia patirtis turi su abstraktesnėmis nematerialiomis spaudimo formomis. Vienai dalyvei emigrantei iš Irako, pradėjus verkti, Keithas akimirksniu rado sprendimą visiems rėkti kartu. Situacijai nebūtų tikęs nei raminimas žodžiais, kad „viskas bus/yra gerai“, nei mandagus ignoravimas, leidžiant dalyvei pasišalinti ir tyliai paverkti kamputyje. Taip ji būtų toliau malšinusi problemos simptomus. Kolektyvinio rėkimo gestu pripažinome ir pagerbėme jos poreikį išreikšti skausmą ir išbūti jame tiek ilgai, kiek jai reikės. Bendru balsų griaudėjimu ir kvėpavimu bandėme kurti saugesnę erdvę raudoti, – ne vienumoje, ne tyloje – ir taip jaukintis traumas. Mąstytoja Donna Harraway šią būseną įvardija kaip „pasiliekant bėdoje“ (angl. „staying with the trouble“). Kadangi klausi apie kultūrinį importą į Lietuvą, manau, čia vertėtų skirti daugiau dėmesio emociniam intelektui: mokytis įvardinti, reikšti, priimti emocijas bei jausmus, individualius raiškos skirtumus.

Apskirtai man pasirodė, kad „ImPulsTanz” aplinkoje populiaru domėtis emocijų politika, cituoti teoretikes Sarah Ahmed, Lauren Berlant, Ann Cvetkovich, kurios asmeninius jausmus ir skausmus sieja su neoliberalizmo politika. Kaip ir kritikuoti „laimingo” žmogaus imperatyvą, reabilituoti nesėkmės sampratą, priimti depresiją kaip visuomeninę, o ne vien individualią būklę. Galbūt pastebiu ir išskiriu tai, kas man pačiai aktualu. Man įdomu, kaip Lietuvoje tai artikuliuojama jaunesnių kartų, kurioms anksčiau išaukštintos kančios naratyvas nebėra artimas, ir kurių emocinė sveikata buvo paveikta tiek neoliberalizmo, tiek paranojiškos sovietinės realybės, paveldėtos tiesiogiai nesusidūrus.

Kaip apibūdintumei sferą, kurią nagrinėja festivalio pasirodymai, siūlomos meninės dirbtuvės? Ar galėtumei išskirti tendencijas, atsikartojančias temas?

R.J.: Tai nėra taip paprasta, nes pats festivalis neartikuliuoja savo kuratorinės strategijos. Kaskart įvardinti tų metų temą, probleminį lauką įprasta vizualaus meno bienalėse, kvadrianalėse ir pan. Apie dominuojančias šokio festivalių praktikas nusimanau per mažai, kad turėčiau kompetencijos vertinti. Susidarė įspūdis, kad „ImPulsTanz“ meninėje programoje vadovaujamasi daugiausia rengėjų intuicija, skoniu ir tendencijų išmanymu. Taip festivalis rodo tai, kas rengėjams atrodo kokybiška, o ne kas atitinka suformuluotą teiginį. Nepasakyčiau, kad festivalis neatspindi šokio Zeitgeist. Visgi, aiškiau įvardinta koncepcija padėtų kritinei diskusijai „kas tas šiuolaikinis šokis“.

Kitas klausimas – ar yra ir kur yra šiuolaikinio šokio geografinės ribos? Po pokalbio su festivalio debiutų programos kuratore, pasirodė, kad ji žvalgosi kūrinių daugiausia Vakarų ir Šiaurės Europos institucijose, Šiaurės Amerikoje. Nors festivalis stengiasi būti politiškai korektiškas ir kartoja, kad jiems labai svarbi visų integracija (angl. inclusion), visgi būta nemažai kritikos dėl nejautrios kultūrinės apropriacijos meninėje ir dirbtuvių programose. To sunku išvengti.

Pasirodymus pagal temas galėčiau sudėti į tris pagrindines lentynas: a) Vakarų susidūrimas su Kitu, b) identiteto biopolitika, c) šokis per se ir jo ribos 2017.

Puiki mintis man pasirodė, atskirti dalį senesnių spektaklių į kategoriją „klasika“ – taip žiūrovas gali gyvai patirti efemeriškus istoriškai svarbių kūrėjų darbus, jis nėra klaidinamas, kad tai yra šios dienos naujos meno formos.

Programos pasirinkimams, ypač kūrybinių dirbtuvių, įtakos turi Vienos gyventojų skonis. Dalis seminarų yra per daug „eksperimentiniai“ masėms, aktualūs mažai profesionalų nišai, todėl tam kompensuoti turi būti finansiškai pelningesnių „gatvės“ šokio, moderno, judesio terapijos seminarų, patrauklių labai įvairioms grupėms žmonių. Dalis seminarų skirti judėjimo negalią turintiems žmonėms, jų integracijai. Pritraukus auditoriją, ji truputį maišosi – kažkas iš hip hop’o užklysta į konceptualesnį seminarą. „Miksas“ mane džiugina. Man pasirodė, kad jis naudingas ir profesionaliems šokėjams, galbūt pamirštantiems, kaip juda ir būna savo kūnuose kiti žmonės, kaip jie drovisi ir kaip jaučia malonumą. Pastebėjau šokėjų tendenciją pusiau netyčia sukurti išoriškai įspūdingas choreografijas, net kai užduotis skirta įsiklausyti į vidinius stimulus.

– Kaip apibūdintum politinį meną? Ar tokio meno matei „ImPulsTanz?“ Festivalyje?

R.J.: Kas yra politinis menas – sudėtingas filosofinis klausimas. Kaip veikia estetikos politizavimas, o kaip politikos estetizavimas? Skirtingais etapais iš naujo apie tai galvoju.
Man norisi atskirti sąvokas politinis menas, socialinis menas, socialiai angažuotas menas, menas – aktyvizmas, nors vienas ir tas pats kūrinys gali apimti kelias kategorijas. Man artima mintis, kad politinis menas yra aktualus savo laikui ir savo kontekste įsteigia alternatyvą, kaip pavyzdžiui, Marcelio Duchamp’o objektai, Izadoros Duncun šokis basomis. Kita vertus, kai Duncun vėlesniame karjeros etape pradėjo šokti atvirai politinėmis temomis ir šlovinti revoliuciją Rusijoje man darosi kebliau įvardinti, kas tai – galvoju, gal socialiai angažuotas menas?
Christoph’o Shliengensief’o projektas įkurti operą ir mokyklą Burkiną Faso galėtų būti neblogas socialiai angažuoto meno pavyzdys, nes menininkas dirba su konkrečia bendruomene ir kūrinio esmę sudaro ne jo estetika, o gestas bei įgyvendinimo sėkmė ir pasėkmės bendruomenėje. Kuo jis skirtųsi nuo meno-aktyvizmo? Gal menas-aktyvizmas veikia daugiau kaip protestas meninėmis priemonėmis siekiantis pakeisti realias sąlygas pasaulyje anapus meno sistemos. Pavyzdžiui, kaip „Gran Fury“ kolektyvas, kuris kampanija viešojoje erdvėje bandė keisti vangią visuomenės reakciją į AIDS krizę, iškovoti socialines garantijas valstybiniu lygiu. Manau, teorijoje dar reikėtų atskirti socialinį meną nuo socialiai angažuoto. Socialiniu menu pavadinčiau kūrybą, veikiančią ne pilietinėje erdvėje, o meno sistemoje, kurios temos liečia visuomenines problemas, socialines skriaudas, leidžia išgirsti marginalizuotų grupių balsą ir pan. Pavyzdys galėtų būti dalis Artūro Railos kūrybos.

Analizuoti festivalio spektaklius per politinio meno prizme savo noru nesiimčiau. Politinio sąmoningumo siekio pokalbiuose kūrybinių dirbtuvių metu, specialiose festivalio kritinėse diskusijose būta daug. Būta ir protestų dėl rasinės diskriminacijos, tam tikro aktyvizmo. Manau, jautėsi ir antrosios feminizmo bangos šūkio personal is political įtaka.

– Ar matei pasirodymų, kurie manai, turės išliekamąją vertę po dvidešimties metų?

R.J.: Kaip nustatoma meno kūrinio vertė? Kaip biržoje, meno industrijoje veikia daug sudedamųjų elementų, net meilė ir karas. Vertė kinta laike, kaip ir mūsų vertinimo įrankiai, mūsų kalba. Vienas iš dalykų, kurie padidina šansus išlikti – kolegų pripažinimas. JAV choreografas Jeremy Wade per savo dirbtuves „ImPulsTanz“ kalbėjo apie paradigmos keitėjus šokyje ( angl. paradigm shifts) ir minėjo Mårteno Spångbergo reiškinį.
Pirmą kartą su juo susidūriau Vilniuje prieš penkis metus – Rupert edukacinėje programoje jis vedė seminarą apie spekuliatyvųjį realizmą ir bandė išversti, ką per Skype tuo metu kalbėjo filosofas Reza Negarestani. Buvo sunku suprasti jo žongliravimą žodžiais, bet tas žaidimas lyg rodė tam tikrą asmeninę poziciją, kuri ir žavi, ir erzina.
Jis turi savo stilių tiek viešose paskaitose, tiek rašytiniuose tekstuose, tiek choreografijoje. Manau, išlieka ne vienas kūrinys, o autentiškas stilius, kurį paskui kopijuoja, vagia ir perkuria kiti.
Šįmet Vienoje jo kūrinys Digital Technology buvo tarytum jo solo retrospektyva. Nors kūrinys pristatomas šokio festivalyje, man patiko tą darbą matyti kaip trimatę tapybą laike. Žanro rėmai jo kūrybai suprasti nėra labai svarbūs.
Gali būti, kad jis turėjo įtakos ir mano mąstymui apie šokį.

Išnašos:

Hantelmann, Dorothea von. „When You Mix Something, It’s Good to Know Your Ingredients: Modes of Addressing and Economies of Attention in the Visual and Performing Arts“, in: How to Frame. On the Threshold of Performing and Visual Arts. Berlynas: SternbergPress, 2016, p.: 49-53

Grėtė Šmitaitė

Skaityti daugiau