Choreografas Vytis Jankauskas: šiandien šiuolaikinis šokis iš naujo ieško savo balso

Lapkritį Vyčio Jankausko šokio teatras atšventė 20-iesmetų kūrybinio darbo jubiliejų ir šventiniuose šokio vakaruose pristatė ištraukas iš geriausių savo sukurtų spektaklių. Jas šoko jaunosios karto šokėjai, seniems darbams atnešdami naujų spalvų. Anot choreografo Vyčio Jankausko, spektaklis „Liepsnos virš šaltojo kalno“, atliktas Mariaus Pinigio, Linos Puodžiukaitės-Lanauskienės ir Giedrės Kirkilytės, suskambėjo ypatingai, tad buvo nuspręsta grąžinti jį į repertuarą su nauja sudėtimi. Atgimęs spektaklis pirmą kartą bus rodomas Menų spaustuvėje kovo 13 dieną. Su V. Jankausku kalbamės apie tai, kodėl ryžosi spektaklį atgaivinti, kuo jis bus kitoks ir kaip keičiasi šiandieninis šokio pasaulis.

– Į repertuarą grįžtantis šokio spektaklis – gana retas reiškinys Lietuvoje. Kaip kilo idėja atgaivinti „Liepsnas virš šaltojo kalno“?

Vytis Jankauskas: Taip, tai retas reiškinys, manau, jis labai naudingas. Tikiu, kad mano kolegos, ypač vyresnio amžiaus choreografai, praeityje yra pastatę daug puikių spektaklių, tačiau dėl tam tikrų aplinkybių parodė juos vos porą kartų. Žinau ne vieną puikų darbą, kuris galėtų būti rodomas iš naujo. Konkrečiai mano atveju – viskas prasidėjo nuo mūsų jubiliejinio šokio vakaro, kurio metu ištraukas iš senų mūsų spektaklių šoko jaunosios kartos šokėjai. Būtent „Liepsnos virš šaltojo kalno“ suskambėjo ypatingai – labai gyvai, naujai, įdomiai. Tai pastebėjau ir aš, ir kolegos iš šokio lauko, kritikai, net žiūrovai, tad nusprendėme rizikuoti ir prikelti spektaklį naujam gyvenimui.

– Atgimusį spektaklį šoks nauji šokėjai – kokių naujų vėjų jie įnešė? Kaip jie pakeis patį spektaklį?

V. J.: Galutinį, visiškai pabaigtą variantą aš ir pats pamatysiu tik kovo 13-tąją kartu su  žiūrovais, tad ir man pačiam labai įdomu, kaip viskas atrodys. Žinoma, kiekvienas šokėjas visas idėjas transliuoja per savo asmenines patirtis, tad spektaklis tikrai suskambės kitaip negu tada, kai jame dar šokau aš pats. Kiek matau iš repeticijų – šokėjai puikiai dirba kartu, tad labai džiaugiuosi pasirinkęs būtent juos.

– Spektaklyje šįkart bus daugiau moterų. Ar tai reiškia, kad vaidmenys tokie universalūs lyties atžvilgiu, o gal tiesiog trūksta šokėjų vyrų?

V. J.: Iš tiesų, tai abi priežastys. Trio sąstatas leidžia varijuoti lyčių rolėmis, bet visgi norisi, kad tai būtų miršus spektaklis. Manau, su šiek tiek pakitusia sudėtimi atrasime naujų akcentų šokėjų sąveikose, naujai suskambės duetai.

– Šio spektaklio nerodote jau septynerius metus, galbūt keitėsi jo transliuojamos idėjos? Apie ką spektaklis kalba šiandienos žiūrovui?

V. J.: Pačios idėjos turbūt išliko tos pačios, didžiausia kaita įvyksta verbalizuojant idėjas, jas pristatant žiūrovui. Bėgant metams keičiasi idėjų išraiškos būdai, tačiau esmė lieka ta pati. Visgi dirbame su fiziniu judesiu, nenaudojame naujųjų medijų, dominuoja choreografinė kalba, o ji visada gali būti interpretuojama skirtingai. Nors spektaklio idėjos ir nesikeitė, kiekvienos kartos žiūrovas atras jas skirtingai.

-Visai neseniai sužinojau, kad prieš pasukdamas į šiuolaikinį šokį, buvote breiko šokėjas ir net tuometinės Sovietų sąjungos breiko čempionas. Galbūt mąstote ne tik apie spektaklio, bet ir apie žanro atgaivinimą?

V. J.: Į breiką grįžti tikrai negalvoju (šypsosi – M. K.). Taip, kadaise pradėjau nuo jo, bet visgi priėjau momentą, kai gatvės šokis pradėjo mane, kaip kūrėją, varžyti, įstatė į tam tikrus rėmus. Taip nutiko, kad tuo metu į Lietuvą atkeliavo šiuolaikinis šokis, kuris praplėtė ribas ir leido man naujai atsiskleisti. Manau, kad šiandien gatvės šokis įdomiausias, kai yra jungiamas su kitais žanrais – šiuolaikiniu šokiu, vogue akcentais. Jis labai įdomus ir aktualus jauniausiai kartai – paaugliams.

-Tiek naujai atgimęs spektaklis, tiek nauji šokėjai atsives ir naujus žiūrovus. Kaip pristatytumėte Vyčio Jankausko šokio teatrą naujam žiūrovui, su juo susipažinusiam šiandien?

V.J.: Iš tiesų aš visada gyvenime keičiausi – pradėjau nuo breiko, tada atsirado šiuolaikinis šokis, kažkada buvome vieni pirmųjų Lietuvoje pradėję kontaktinę improvizaciją, darbą ant grindų – Lietuvoje tuo metu to nebuvo.  Visą laiką keitėmės kaip teatras. Dabar, ypač atšventę teatro dvidešimtmetį, jaučiu, kad irgi esame ant slenksčio, prieš žengiant naują žingsnį pirmyn. Rodos tai, ką darėme seniau, dabar nebeįdomu, o ką daryti toliau – kol kas dar nežinome. Kiekvienas žiūrovas turbūt turi savo viziją, kiekvienas mus mato kitaip, tačiau pats šiuo metu dar nežinau tikslaus šiandieninio Vyčio Jankausko šokio teatro apibūdinimo.

-Sakote, kad esate ant tam tikro slenksčio. Galbūt įsivaizduojate, kaip atrodys kitas jūsų žingsnis? Kas laukia Vyčio Jankausko šokio teatro?

V. J.: Man pačiam pastaruoju metu šiuolaikinis šokis atrodo kiek išsisėmęs, spektakliuose kartojasi tos pačios priemonės. Ateičiai norisi kažko šviežio, gyvybingo, tačiau čia užduodu sau klausimą – kas šiandien yra šviežia ir gyva? Manau, tiek mes, tiek apskritai šiuolaikinis menas šiandien labai daug ieško, iš naujo bando atrasti, ką jis šiandien reiškia žmonėms. Aš taip pat ieškau įkvėpimo atsakymams į šiuos klausimus, nuo to priklausys ir mūsų teatro ateitis.

-Jūs spektaklį iš praeities jungiate su naujais šokėjais, kiti teatrai senas pjeses atgaivina jungdami su šiuolaikinėmis technologijomis, šiuolaikinis baletas statomas pagal seną romaną. Galbūt šiandien menas įkvėpimo ieško praeityje? O gal pastebite kitokias meno, šiuolaikinio šokio tendencijas?

V. J.: Manau, šita praeities atgaivinimo banga šiuo metu vilnija tik Lietuvoje – užsienyje ji, atrodo, jau senokai praėjo. Kur link juda šokis? Šiandien šokis tampa visai ne šokiu, grynojo šokio dažniausiai mažėja, juo mažiau domimasi. Jis ima vis labiau tyrinėti tam tikras socialines temas ir kiek užsimerkti į paties šokio kokybę ir kiekį – svarbesnis tampa pats socialinis tyrimas, jo aktualijos. Taip pat dažnas tas vadinamasis konceptualusis šokis, naikinantis ribas, choreografijos sąvokas. Tai tik patvirtina, ką minėjau anksčiau – kad šokis šiandien yra pasimetęs ir ieško savo naujo balso.

-Tai visgi kurioje vietoje, šiame pasimetusiame šokio pasaulyje stovi jūsų atgimęs spektaklis?

V.J.: Jame dominuoja choreografinė raiška, daug šokio, mažai papildomų priemonių. Jis atstovauja tą minėtą grynojo šokio formą, taip pat turi didelį emocinį užtaisą. Manau, būtent emocijos geriausiai išlieka laike – kaip besikeistų formos, baimė visada liks baime, pyktis visada liks pykčiu ir žiūrovą galės paliesti bet kuriuo metu.

Interviu autorė: Miglė Kolinytė

Nuotraukų autorius: Dmitrijus Matvejevas

 

„Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Daugiau aktualijų