Teksto autorė: Agota Bričkutė
Nuotraukų autorius: Miško archyvas
Laikini šešėliai… užslinkus tamsai, ji netrukus pasitrauks, išsisklaidys. Kaip išsisklaido debesys viršum galvos po audros…
Laikini šešėliai… šmėsteli žmonės mūsų gyvenimuose ir dingsta, vos apčiuopiami, nesugaunami, trumpam užsukę mus aplankyti…
Laikini šešėliai… šokėjai skriejantys scenoje, mūsų sielos ir proto atspindžiai, dirginantys giliausius pojūčius, sugaunantys sielos vibracijas…
2018 metų vasario 25 dieną, 18 val. Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje salėje (S. Daukanto g. 28) išvydome trapų, jautrų, bet sykiu itin aukšto meistriškumo kupiną Kauno šokio teatro „Aura“ premjerinį pasirodymą „Laikini šešėliai“. Graikų choreografas Vangelis Legakis scenoje pademonstravo šiuolaikinio šokio praktikų bei Rytų kultūros išminties jungtį. Šokio spektaklis tapo nuoroda į žmogaus būties laikinumą, nuolatinį susidūrimą su kintančiomis gyvenimo aplinkybėmis. Judesių kalba šokėjai atskleidė gilų, betarpišką santykį su savimi ir išore.
Santykis
Šokio spektaklis giliai išjaustas, išgyventas, prisodrintas choreografo gyvenimo asmeniškumų, išpažinčių. Lietuviškas spektaklio teksto vertimas leido pajusti kūrėjo pasaulio suvokimą, vidinį atskirties jausmą, sumišimą – „…jaučiausi nuo kažko atskirtas“; „Ar aš atleidau sau?“; „…aš neprašiau būti pagimdytas“; „Buvau jaunas ir nebrandus. Įtrauktas santykių, su kuriais negalėjau susitvarkyti“. Būtent santykio tema yra vienas esminių šio spektaklio bruožų.
Santykis šokyje nėra pateikiamas kaip butaforinė idėja, sąvoka, bet kaip realus, gyvas veiksmas tarp šokėjų, kurį matome prieš savo akis. V. Legakis pasitelkia choreografo Davido Zambrano išrastas bei išvystytas šokio technikas – „Flying Low“ ir „Passing Through“. „Flying Low“ šokio technika pasireiškia itin greitais, plastiškais judesiais, kuomet tarsi balansuojama tarp žemės ir dangaus. Šokėjai išlaisvina vidinę energiją, aktyvuoja kūno centrą ir sugeba atlikti itin išraiškingus, ekspresyvius, daug fizinės ištvermės reikalaujančius judesius. Pastaroji technika vysto, atskleidžia santykį tarp žmogaus kūno ir žemės, ant kurios atliekami judesiai. Sukimasis apie savo ašį leidžia šokėjui pajusti save ir pamatyti iš visų pusių supančią aplinką, sąveikauti su ja. Tuo tarpu „Passing Through“ šokio technika vysto santykį tarp šokėjų. „Laikinuose šešėliuose“ šokėjai daug improvizuoja, ypač grupėse, būdami kontakte. Kontaktinė improvizacija leidžia pasitikėti vienas kitu, keistis rolėmis – būti vedančiuoju ir tuo, kuris seka. Judesių laisvumas derinamas su proto lankstumu, koncentracija, gebėjimu greitai priimti sprendimus – kur kokį žingsnį dėlioti. Glaudžiai sąveikaujantys kūnai yra ne kliūtys vienas kitam, o pagalbininkai, sąjungininkai. Tai sukuria šokėjų lyg vieningos judančios, besivystančios struktūros įspūdį. „Auros“ trupė veikia kaip vienas protas, lyg vienas darnus kūnas, sąveikaujantis su išore, ir sąmoningas jos atžvilgiu.
Savirealizacija
Šokis turi vedantįjį, kuris lyg dramaturginiame veikale suteikia veiksmui žodinį pavidalą, komentuoja scenoje matomus judesių junginius. Pasakotojas, gyvai įsitraukęs į veiksmą, aktyviai gestikuliuoja, išgyvena tekstą kartu su aplink judančiais šokėjais. Minčių srauto būdu besiliejančios mintys atvirai paliečia itin jautrias bendražmogiškas temas – meilę, vienišumą, atleidimą, pyktį, savimeilę, brandą, santykių trapumą, sudėtingumą, savirealizaciją.
Savirealizacijos tema dar viena svarbi šokio spektaklio sudėtinė dalis. Choreografas V. Legakis pasitelkia analitinės psichologijos kūrėjo Karlo Gustavo Jungo (1875 – 1961) sąvoką „individuation“. Pastaroji reiškia dvasinį, psichologinį augimą, atsiskyrimą nuo aplinkos, kolektyvinės pasąmonės. Tai individualumo vystymas, kuomet žmogus suvienija savo kūną, protą bei dvasią suprasdamas jų tarpusavio priklausomybę. Tai lyg grįžimas į savąjį „Aš“. Tokiu būdu choreografas taip pat kalba apie santykį, tik šįkart santykį su savimi. Šokyje pastarosios idėjos atsiskleidžia per solo partijas, kuomet šokėjai, regis, išgyvena vidinę kovą – konvulsiški kupini jėgos ir greičio judesiai, sklendimas ore, vikrūs sukiniai. Prieš akis atsiveria žmogus su apnuogintu vidiniu pasauliu, įgalinęs visą kūną bei protą, draskomas vidinių prieštaravimų.
Rytų išminties integracija
Laisva, dinamiška, gyva judesių plastika persipina ir su Rytų kultūros praktikomis. Choreografas V. Legakis, baigęs budizmo studijų magistro laipsnį, aktyviai besidomintis Rytų kultūromis, jos dvasinėmis praktikomis, „Laikinuose šešėliuose“ integravo įgytas žinias. Šokyje pasitelkiamas „Chi Gong“ (Čigongas) – senovės kinų sveikatingumo ir savireguliacjos metodų sistema. Jos dėka šokėjai, įgiję vidinę pusiausvyrą, sąmoningumą, geba vystyti ir valdyti vidinę energiją. Žvelgiant į judančius šokėjus, apima neapsakomas dvelkiančio gyvybingumo jausmas, veržlumas, rodos, kūnas išsineria iš apribotų fizinių rėmų ir įgyja magiškos energijos, sudėtingi, itin aukšto profesionalumo reikalaujantys judesiai atrodo tokie lengvi ir grakštūs.
Apie Rytų kultūros integraciją šokyje byloja ir meditacinės muzikos garsai (muziką kūrė žymus kompozitorius Antanas Jasenka). Pastarasis muzikinis fonas darniai sąveikauja su choreografija, papildo ją mistikos įspūdžiu, suteikia kūriniui įtaigumo ir gelmės. Rytų dvasios pasireiškimą lemia ir sąmoningas, gilus šokėjų kvėpavimas, tikslūs sinchroniški judesiai, menantys kovos menus.
Biografiškumo aspektas
Graikų choreografas V. Legakis savo kūryboje įpina daug asmeninių patirčių. „Laikini šešėliai“ yra autobiografinis kūrinys, persmelktas asmeninės choreografo pozicijos, minčių, požiūrio. V. Legakis ne kartą interviu užsiminė apie tai, kad šokis jam yra pagalbinė priemonė atskleisti santykius tarp žmonių. Ne veltui kūrėjas naudoja „Passing Through“ ir „Flying Low“ technikas, kur vystomas betarpiškas, pasitikėjimo reikalaujantis santykis tarp šokėjų. Šokis – tai procesas, nenutrūkstantis ryšių kūrimas su aplinkiniais ir aplinka, visai kaip gyvenimas. Šokis pateikia galimybes ir šokėjas gali rinktis, kuriuo keliu eiti ir kokias pasekmes patirti. Šokis – kaip gyvenimas, sąmoningi ir nesąmoningi pasirinkimai, klaidos, pamokos, iššūkiai…
Gyvas, dinamiškas, dramaturgiškas šokio spektaklis pademonstravo santykį – destruktyvų ir gydantį. „Auros“ šokėjai glaudžiai sąveikavo vienas su kitu, kolektyvinė improvizacija leido pamatyti, kaip šalia esantis žmogus sykiu gali būti ir kliūtis, ir savirealizacijos erdvė. Šviesų dailininkas Vladimiras Šerstabojevas prisidėjo prie meditatyvaus, mistiško įspūdžio kūrimo, šviesos scenoje tiksliai pabrėžė veiksmo centrą, koncentravo žvilgsnį į šokėjų solo partijas. Šokėjų judesių atlikimo technika – aukščiausio lygio, preciziškumas ir tuo pat metu lengvumo įspūdis priminė baletą. Šokio spektaklis džiugino tiek idėjine prasme, nepriekaištingu turinio atskleidimu, tiek forma – profesionaliu atlikimu, plačia judesių amplitude, veikėjų įvairiapusiškumu, įtaiga.
„Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
