Judesys. Karštis. Riba.

Autorė: Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Ar kada nors yra tekę praleisti naktį sporto klube, kai tavęs niekas nestebi ir gali čia išdarinėti, ką tik nori, net ir nutrinti ribą tarp to, kas yra priimtina ir kas tabu? Panašią patirtį buvo galima patirti Kauno kultūros centre „Tautos namai“ įsikūrusioje alternatyviems scenos menams skirtoje erdvėje „Šelteris“, kur du jau patyrę šokėjai (taip pat choreografai ir šokio pedagogai) Aistė Adomaitytė ir Paulius Prievelis pristatė savąją premjerą „Privati sesija: wish you were somewhere else“.

Kad bus „karšta“ jau teko suprasti ką tik atslidinėjus iš įšalusio miesto ir įžengus į nedidukę stipriai prišildytą ritmingos muzikos garsais pulsuojančią salę, kurioje norėdamas atsisėsti turėjai prasilenkti su apnuogintais ir čia jau šokančių šokėjų kūnais. Visa tai šokiu įprasta prasme būtų sunku pavadinti. Kad šokėjai nekuria klasikinio šokio reginio, išties akivaizdu. Jų judesių kalbai būdinga šiuolaikinio šokio estetika, tačiau šokėjai peržengia ir šios šokio krypties ribas, siekdami atrasti kažką naujo, savito, privataus.

Greičiau šio dueto šokį būtų galima apibūdinti kaip žmogaus kūno, jo judesių galimybių ir ribotumo tyrimą. Vyriško ir moteriško kūnų. Pasirodymo pradžioje šokėjai mechaniškai kartoja tuos pačius judesius ir jų junginius. Netausodami savo kūnų jie tai daro greitai, dusdami ir leisdami į odos paviršių skverbtis prakaitui. Tai kelia stiprias asociacijas su apsilankymu sporto salėje, minant ar kilnojant kokį treniruoklį. Bet netrukus supranti, kad su šia privačia „treniruote“ kažkas yra ne taip. Joje įtartinai per daug laisvės, atvirumo ir jokių socialinių kaukių. Lyg visa tai būtų ne visai realu ir būtum patekęs į kažkieno sapną. Kas sapnuotojas? Pirštas krypsta į šokėjus. Tačiau dar vėliau pajunti, kad sapnuoja visi esantys šioje patalpoje, patekę į gilios nakties – kolektyvinės pasąmonės – spąstus.

Pasirodymas atviras įvairioms interpretacijoms. Viena jų pasiūloma ir pačių šokėjų, šiems išdalijant žiūrovams ledinukus ant pagaliuko bei iš raudonos dėžės ištraukiant guminį falą. Visgi šis kelias ne visai kelia pasitikėjimą. Bandai juo eiti, tačiau atsiduri aklavietėje. Šioje vietoje ir slypėtų esminis šio šokio eksperimento trūkumas. Akimirkomis šokėjai su tavimi kalba išieškota, įtikinančia kalba ir veda šiuo keliu, tačiau neretai pameti šokėjų ranką, kai nebežinai, kur žengti toliau. Tuomet kiek nuobodokai, it autobusų stotelėje, lūkuriuoji, kol jie vėl tave prisimins ir pametės į kitą šios kelionės stotelę. O juk iš pradžių buvai įsitikinęs, kad karšta bus ne tik kūnui, bet ir sielai.

„Privačioje sesijoje“ nepatogius, su seksualumu susijusius tabu rėmus sėkmingiau pavyksta įveikti patiems šokėjams, nei jos stebėtojams. Ištransliuoti tai, ką jiedu patys viduje jaučia ir kokia patirtimi norėtų pasidalyti pavyksta ne iki galo sėkmingai. Jauniems šokėjams dar yra kur tobulėti ieškant tokios meninės šokio kalbos, kai pats judesys pasakytų daugiau nei verbalinis žodis ar konkretaus scenoje naudojamo objekto simbolika. Saldu, burnoje besukinėjant ledinuką, tačiau širdis dar prašo tų kelių gramų cukraus.

Sapnui būdingas fragmentiškumas, alogiškumas, tačiau pabudęs prisimeni ne kiek pačius regėtus įvykius ar sapne sutiktų žmonių bei keistų būtybių veidus, o emocijas. Ir jeigu emocija nėra stipri, mes dažnai sau pasakome: „ai, kažkokia nesąmonė, tai neturi jokios prasmės, pamiršk tai…“. Būtent emocija yra ta smilga, ant kurios sapne, it žemuogės, veriami iš pasąmonės atklydę vaizdiniai. Ji suteikia prasmę net tarpusavyje sunkiai besisiejantiems fragmentams. Būtų neteisinga sakyti, kad žiūrovams šokėjai tokios smilgos visiškai nepasiūlo, tačiau būdama gležna ji neatlaiko prisirpusių uogų svorio. Tuomet pats naktinėje pievoje nusiskini storesnį stiebą ir leidiesi miško juodumon žemuogiaut…

Nepaisant šio šokio spektaklio-sapno transliacijos trukdžių, fizinės ištvermės reikalaujantis ir net tikro kraujo lašelių pėdsakus paliekantis pasirodymas leidžia pasigrožėti išlavintais ir grakščiomis (ir, žinoma, seksualiomis!) prigimtinėmis savybėmis pasižyminčiais A. Adomaitytės ir P. Prievelio kūnais, kuriuos dengia vien tik apatinis trikotažas. Jiems šokant atskirai ir kartu, švelniai susiliečiant ir stipriai susidaužiant jų kūnams, gali surasti ne vieną saldžią prinokusią žemuogę. Šokėjai trykšta, regis, nenuslopinama, didžiule energija, ir, kaip išduoda neslepiami nudrėskimai ir mėlynės, daug dirba siekdami savojo tikslo bei ieško savos šokio kalbos. Belieka su nekantrumu laukti jų kitų dar karštesnių „sesijų“.

„Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Daugiau aktualijų