Startavęs Lietuvos šokio informacijos centro ir „Vilniaus festivalių“ rengiamas tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis’18“ gegužės 2 dieną pakvietė į Kauno kultūros centre „Tautos namai“ įsikūrusią alternatyviems scenos menams skirtą erdvę „Šelteris“, kur buvo pristatytas šokio spektaklis „Hrrr, aš šoku“ šokančios meškos visata“. Choreografas ir šokėjas – Mathis Kleinschnittger (Vokietija).
Nuotraukų autorius: Dmitrijus Matvejevas
Savajame monospektaklyje M. Kleinschnittgeris tyrinėja savo, tuo pačiu ir visų mūsų, viduje gyvenančias meškas – tai, kas mus riboja ir tuo pačiu yra varomoji jėga. Išėjus iš spektaklio kyla daugybė klausimų. Svarbiausias jų – kaip reikėtų suprasti ir vertinti tai, ką tik ką pamatei? Tai netradicinis šokio spektaklis, panašėjantis į kūrybinį eksperimentą nei įprastą išbaigtą spektaklį su aiškia struktūra ir „katarsiu“ pabaigoje. Galbūt dėl to po pasirodymo negavus nieko panašaus nesinori šaukti „bravo“. Regis, atėjai, pamatei ir išėjai. Bet vis dėlto nepamiršai…
Spektaklis laužo šokio kūrimo ir jo poveikio tradicinius mechanizmus. Tai, ką matai šokio aikštelėje greičiau virsta šokio dekonstrukcija su postmodernne (ar postpostmodernne) ironijos žaisme. Į salę ateinančius žiūrovus šokėjas pasitinka besišypsantis ir vilkintis rudais meškos kailį primenančiais kailiniais, kuriuos nusimeta jau veiksmui prasidėjus. Lyg tuo pačiu nusimestų ir visus išankstinius lūkesčius bei rimtą, dramatišką pasaulėjautą. Tuomet apsiauna sportinius batelius ir pavirsta į šių dienų žmogų, tokį pat, koks sėdi priešais jį žiūrovams skirtose kėdėse. Į kovos, prieš mus suvaržančias jėgas, temą spektaklyje žvelgiama atvirai, linksmai ir visiškai nenuspėjamai. Tad M. Kleinschnittgerio pasirodymą žiūrėti yra smalsu. O tai yra didelis pliusas, nes šiandien sudominti publiką ir su ja užmegzti gyvą dialogą darosi vis sudėtingiau.
Taip pat junti, kad po šiuo kone infantiliu santykiu su realybe slypi autobiografinis klodas, kuriame šokėjas nuoširdžiai dalijasi savo patirtimi, kuomet su ta šokančia sieloje meška tenka susidurti ir jam einant šiuolaikinio šokio atlikėjo keliu. Šokti taip, kaip kažkas to tikisi? Šokti klasikinį ar šiuolaikinį šokį pagal taisykles? Šokti tai, ko visai nenori? Ar tai suteikia vien nepasitenkinimą, ar ir nors kiek džiugesio? Šokėjas apsivelka pripučiamą moteriškų formų kostiumą įgydamas naują tapatybę, balansuojančią kažkur tarp baleto ir airiško šokio. Stebėdamas šį linksmą šou, svarstai, kaip greitai galima tapti kitu, kaip lengva save įsprausti į konkrečius rėmus, kaip lengva gyventi pagal priimtinas normas. Ir kaip sunku išdrįsti būti kitokiu, kitaip reginčiu įprastą aplinką. Bet ką gi reiškia būti kitokiu? Galbūt tiesiog buvimą pačiu savimi?
Šokio aikštelėje atpažįstami įvaizdžiai įgauna netikėtų intensyvių atspalvių, jų reikšmės tarsi išskaidomos po mažą gabalėlį ir kita tvarka vėl surenkamos iš naujo. Iš naujo pažinta kasdienė aplinka šokančios meškos visatoje. Meškos šokis kviečia išeiti iš komforto zonos ir į viską pažvelgti kur kas laisviau ir kūrybiškiau. Kviečia sugrįžus namo patiems jį pašokti, o būtent toks noras kyla. Juolab, kad kai kuriuos šokėjo judesius atkartoti yra nesudėtinga. Kaip ir nesudėtinga savyje identifikuoti šį gauruotą, žvėrišką jėgą turintį padarą. Pasirodo, meškos šokį šokame kasdien, net to ir nepastebėdami. Pasirodo, šokis nėra kažkokia abstrakcija, tolima planeta, saulės apšviečiama tik sutartu laiku. Šokis yra pats gyvenimas, pati būtis.
Meška… Kažkodėl šį žvėrį labai mėgo senieji pasakų kūrėjai, kaip ir vokiečiai pasakoriai broliai Grimai, dažnai nykštukus priversdami princus paversti meškomis. Siekiant pabrėžti opoziciją tarp dvasingosios žmogaus prigimties ir žvėriškosios gyvūno, dailūs ir galantiški princai virsta laukinių instinktų valdomais ir nuolat grėsmingai urzgiančiais lokiais. Panaši metamorfozė įvyksta ir M. Kleinschnittgerio atveju. Jo vidiniame dialoge, tapusiame išoriškai matomu, taip pat dominuoja ambivalentiškumas. Atlikėjas romantiškai ir juokingai susodina tris didelius ilgakojus pliušinius meškinus ir pats atsisėda tarp jų. Vėliau juos apsikabinęs gulėdamas ant grindų šokėjas šoka ratu šokį, it kokiame fovistiniame, t. y. „laukinių žvėrių meno“, H. Matisse’o paveiksle „Šokis“. Estetiškai patrauklus, šmaikštus ir itin minkštas šokis. Tačiau jis pavirsta kova, pasigirsta urzgėjimas, peraugantis į garsų riaumojimą, virstantį visa „meškiška“ opera.
Šokėjas neslepia, kaip yra kuriama sceninė fikcija. Žiūrovų akivaizdoje jis persirenginėja, pats kompiuteryje keičia muzikinį foną, tarp atskirų scenų žiūrovams pasakoja apie savo kuriamą šokį, gurkšteli vandens. Čia nėra tikrų užkulisių, tik įsivaizduojami. Atrodo, kad kartu ištirpsta ir bet kokia skirtybė tarp to, kas yra realu ir kas apgaulė. Kas anksčiau vienur atrodė netinkama, dabar virsta tinkamiausia forma.
„Hrrr, aš šoku“ pasėja žaismo sėklą pilkoje kasdienybėje, pažadindamas kūrybiškumo potencialą. Čia nėra siūlomos konkrečios ideologijos, judesys netampa diktatūriniu įrankiu, priešingai, jis leidžia patirti gryną abstraktų šokio grožį. O ar tai iš tiesų yra gražu, paliekama nuspręsti kiekvienam individualiai. Turbūt kiek yra salėje sėdinčių žiūrovų, tiek egzistuoja ir šokančios meškos visatų su vienodai teisingomis interpretacijomis.