Atsimenu vaikystėje intensyviai ieškodavome tėvų tolėliau padėtos knygos „Iš kur aš atsiradau“, o slapčia ją perskaitę, pusę lūpų, nors ką jau ten – visa gerkle, aptarinėdavome kieme. Visai neseniai ir aš sulaukiau mažojo žmogaus klausimo: „o kas yra DNR?“. Kitaip tariant, nuo mažų dienų, norom nenorom, visi esame prigimtiniai filosofai, kankinami amžinųjų kausimų – iš kur atsiradome? Kas esame? Ir kur einame?
Žmogaus tragiškumas turbūt ir slypi savosios prasmės arba gyvenimo beprasmybės suvokime. Gebėjimas reprodukuoti būtį ir įprasminti egzistenciją pagal „galiojančią madą“ leidžia vienaip ar kitaip pasijausti (ne)sėkmingais, (ne)gražiais, (ne)prasmingais. Ir nenuostabu, kad, sakykime mūsų, galbūt jaunam brandžios kartos atstovui (jei 1989 m. gimusius galime traktuoti kaip esančius tarp jauno ir brandaus) savirealizacijos paieškos pasireiškia per kūniškumo prizmę.
Kažkada dokumentinėje laidoje žiūrėdama apie visatą ir mūsų galaktikos atsiradimą, sugebėjau įsidėmėti vieną teiginį – žvaigždžių ir mūsų cheminių elementų sudėtis yra tokia pati. Kitaip tariant, nėra kažkokių „nežemiškų“ elementų, mes visi esame iš vieno. Esame tiek pat žmogiški, kiek ir nežmogiški. Greta dar yra tokia Gajos hipotezė, teigianti, kad Žemė egzistuoja kaip atskira sistema ir yra gyvas organizmas. Mano galvoje tai primena Arturo Klarko knygos herojų, kuris pats kaip asmenybė bei jo visas pasaulis yra vienas ir tas pats. Vienas organizmas egzistuoja tol, kol yra visi kiti ir atvirkščiai. Todėl jie negali suvokti mirties baimės, nes visi nemiršta, o vieneto mirtis negali turėti įtakos visetui.
Bet vieneto gyvenimas ir mirtis gali būti tragedija/komedija/prasmė ir beprasmybė. Todėl rodos, kad tik savęs kaip vienio visatoje nesuvokiantis organizmas gali suteikti itin daug reikšmės saviegzistencijai. Savosios fiziologijos ir psichologijos atpažinimui ir įtvirtinimui. Turbūt tame ir slypi spektaklio „Aneckxander“ (chor. Alexanderis Vantournhoutas) gyvenimo tragedija. Lygiai ten pat tūno ir gyvenimo prasmė bei beprasmybė, komedija ir liūdesys.
Nuotraukų autorius:
Alexanderis/Aneckxanderis nusimeta savojo sociumo kostiumą tam, kad gimtų auditorijos akyse. Tam, kad transformuotų savo kūną, pateiktų jį kaip daiktą, galbūt objektą ir abjektą (anot J. Kristevos, tai kažkas, kas yra nei subjektas, nei objektas kaip tam tikra paribio substancija.), atsisakydamas visuomenės įtakos neįgimtai nuogumo gėdai (arba prisiimdamas prakąsto pažinimo obuolio pasekmes). Ir mes galime klaidžioti po įvairias esamas ar menamas metaforas, svarstyti, ką gi galėtų reikšti tie nepatogūs platforminiai batai, bokso pirštinės ar arlekino apykaklė, ugnis ir scenos veiksmą apgaubiantys dūmai. Kitaip tariant, ką galėtume dešifruoti kūrinyje, kuris anotacijoje apibūdinamas kaip „Arvo Pärto kūrinių variacijos pianinui, dviem batams, bokso pirštinėms ir kūnui.“ Nes kūnas tėra dar vienas daiktas šalia batų, pirštinių, arlekino apykaklės ir sintezatoriaus.
Visgi, nuolat besikartojantys keli elektrinio pianino garsai ir vos besiskiriančios garsų improvizacijos bei nesibaigiantis A. Vantournhouto šokis tęsiasi tol, kol žiūrovų salės nepalieka paskutinis asmuo, kūrėjas yra ir šoka, primindamas tą dailutę baleriną iš muzikinės dėžutės. Tik jos savininkas, kitaip tariant tik tas, kuris laiko ją rankoje turi galią ją priversti groti ir turi galią užtildyti. Asmeniškai tokie daiktai ir iš jų sklindanti mechaniška muzika, su tomis dailiomis besisukančiomis balerinomis visada atrodo ne tik mistifikuotai, bet ir šiek tiek kraupiai. Ir praktiškai visada neša kažkokią liūdną, minorinę žinią – pasibaigusios vaikystės, netikro grožio, sustabdytos/mirusios akimirkos.
Taigi, jei mes galime gabalais išnarstyti meno kūrinius, su postmodernizmui būdingu cinizmu dekonstruoti kūrinio visumą, žvelgti į dėlionės detales ir diskutuoti apie užbaigto kūrinio beprasmybę bei negalimumą, „Aneckxander“ prieš mūsų akis, norom ar ne, atskleidžia viso to intelektinio gėrėjimosi savimi beprasmybę. Surinkdami save iš detalių ir mėgindami tai vadinti prasminga visuma, mes kartais pamirštame, kad ne daiktai mus apibrėžia.
Tad tokioje muzikinės dėžutės ekspozicijoje, dekonstruotame žmogaus kūne, kuris nėra nei seksualus, nei sakralus, nei asmeniškas, mes mėginame atsakyti į amžinąjį klausimą – tai visgi, kas mes esame? Ar tik tas kūnas ir kraujas? Ar infantilus mėginimas save sukurti? Ar, nuo maždaug praeito amžiaus aštunto dešimtmečio besitęsiantis susižavėjimas/susidomėjimas dirbtiniu intelektu, robotais, kyborgais ir visais kitais žmogaus egzistenciją dekonstruojančiais bei savotiškai nuvertinančiais artefaktais mūsų kartais nepriartino prie Gajos hipotezės?
Kad ir kiek mėgintumei save susikurti, tu tesi vientiso organizmo dalis ir jokios bokso pirštinės, arlekino apykaklė ar batai to nepaslėps. Net jei tavasis kūnas tebus tragedijos ir komedijos susitikimo aikštelė, kažin ar gali tikėtis tame atrasti autentiškąją būtį. Iš dulkės į dulkę arba iš žvaigždės į žvaigždę, kad ir kiek bežaistumei ir mėgintumei savo kūno galias, tai ir teliks vienu iš daugelio kūnų, vienu iš vieno visuotinio kūno.
…………………………………………………………………………………………………………………………………………..
Kurtas Vonegutas „Titano sirenose“ rašė, jog žmonija egzistuoja tik todėl, kad pakeliui iš vienos planetos į kitą, keliautojui sugedo tarpgalaktinis laivas. Jam sutaisyti reikėjo žmonijos, tad tam ši ir buvo sukurta. Visa mūsų egzistencija grįsta tuo, kad reikėjo perduoti laivo kapitono nešamą laišką kitai planetai. Jame buvo vienas žodis – „Sveiki“.