„Nesusiję pasakojimai“ – šiuolaikinio šokio klasika

Lietuvos scenose jau senokai teko matyti šokio spektaklį, kuris būtų taip arti to, ką būtų galima pavadinti šiuolaikinio šokio klasika arba modernaus šokio apogėjumi. Todėl kviečiu iš arčiau pažvelgti į Claros Furey ir Peterio Jaško spektaklį „Nesusiję pasakojimai“, rodytą antradienį Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje, ir apie šiandienos šiuolaikinio šokio spektaklius pamąstyti iš XX-XXI amžiaus sandūros perspektyvos.

Nuotraukų autorius: Dmitrijus Matvejevas

Atspirties tašku Kandadoje dirbantys C. Furey ir P. Jaško pasirinko dvi Louise Murphy knygoje „Tikroji Hanselio ir Gretelės istorija: apie karą ir išlikimą“ sujungtas istorijas. Viena – tai visiems žinoma pasaka apie Jonuką ir Grytutę, kita – apie Antrojo pasaulinio karo Lenkiją, kur du žydų vaikai turėjo slėptis miškuose, kad išgyventų. Scenoje šokėjai tarsi papasakoja šias dvi istorijas. Pirmoje dalyje daugiau kalbama apie du žmones, kurie, kaip vėliau diskusijos po spektaklio metu sakė kūrėjai, gali būti brolis ir sesuo, geriausi draugai, dvi merginos arba du vaikinai. Čia svarbus santykis tarp tų dviejų žmonių, scenoje išreiškiamas atstumu ir jungtimis tarp dviejų atlikėjų kūnu, lėtesniu ar greitesniu jų judėjimu.

Antrojoje dalyje svarbesne tapo erdvė, kurioje šie du kūnai veikia: uždara, saugi namų erdvė, kurią scenos viduryje anglies spalvos kreida apibrėžė C. Furey ir pavojinga, nerimą kelianti išorinė erdvė, kurią P. Jaško ant galinės scenos sienos pažymėjo kartuves primenančiu ženklu. Žiūrint spektaklį polinkis kūnu papasakoti istoriją(-as) labai priminė spektaklius, Lietuvoje kuriamus iki „Contemporary?“ (kūrėjai ir atlikėjai Agnė Ramanauskaitė, Mantas Stabačinskas, Paulius Tamolė) eros, o Vakaruose žyminčio modernaus šokio pabaigą. Rodos tada choreografai galvojo, kad svarbiausia misija scenoje – papasakoti istoriją. Tai labai artima klasikiniam teatro suvokimui.

Žvelgiant į du šokėjų kūnus, pasakojančius „Nesusijusius pasakojimus“, stebino jų santykio su publika nebuvimas. Rodos, jie uždari, istoriją pasakoja kūnais, o jų veidai nereaguoja. Tai irgi primena beveidę (ang. no face) šiuolaikinio šokio klasiką, tokią būdingą 1990-2010 metais. Šokėjai yra scenoje ir šoka mums, tačiau nėra jokio interaktyvumo, tarsi jie patys ignoruotų savo buvimo scenoje faktą. Mačiusieji Ivo Dimchev „Skulptūras“ ir Oonos Doherty „Vilties medžioklę“ tikrai suprasite, apie ką aš kalbu. I. Dimchevas pokalbį su publika ir savo trupe palaikė verbaliai, tuo pat metu neverbaliai bendraudamas ir su technine įranga, ir techniniu personalu. O. Doherty santykį su publika laikė žvilgsniais, fonetiniais ir verbaliniais kreipiniais, nuolat žaisdama įtampa tarp publikos ir atlikėjo, kartais labiau, kartais mažiau žiūrovų dėmesį kreipdama ten, kur reikia spektakliui. Tuo tarpu „Nesusijuose pasakojimuose“ tarsi buvo tikimasi, kad žiūrovas žiūrės pateiktą spektaklį lyg žiūrėtų baletą, operą ar kitą klasikinį kūrinį, kuriame interaktyvumą kuria dramaturginė pasakojimo struktūra – ekspozicija, intriga, peripetijos, konfliktas, atomazga ir t.t.

Žvelgiant iš choreografinės dramaturgijos perspektyvos galima išskirti keletą netikslumų, kurie, mano manymu, taip pat buvo būdingi tai klasikinei šiuolaikinio šokio erai. Rodos, tais laikais į sceną buvo žvelgiama kaip į paveikslą, ignoruojant kūno skleidžiamus garsus. Nors, panašiai kaip ir O. Doherty „Vilties medžioklėje“, C. Furey panaudoja tokius garsus kaip „kššš“ arba fonetinį „ateik“ (angl. come) skambesį, „Nesusijuose pasakojimuose“ visai neeksploatuojamas šokėjo kvėpavimas. Žinoma, didelėje scenoje jo nebūtų galima girdėti, tačiau, regis, atlikėjai, rodydami spektaklį gan intymioje 100 vietų salėje, skambant interaktyviai, įvairius garsus atsinešusiai Tomo Furey‘aus muzikai (https://soundcloud.com/tomasfurey/untied-tales-extrait), apie fizinius garsus pamiršo. Tai ypač kliuvo spektaklio finale, kuomet jaukia šilta šviesa apšviesti šokėjai subtiliai traukiasi įstrižaine į dešinį scenos kampą. Išryškėjantis C. Furey kvėpavimas daugiau kalba apie neramumo būseną, kuri galėtų būti kitoje scenoje, o ne apie švelnų išėjimą iš aktyvaus, baugaus veiksmo.

Regis, „Nesusiję pasakojimai“ primena klasikinius šiuolaikinio šokio darbus ir erdvės tyrinėjimus, kūnu judėjimą po visą aplinką. Kad tai yra šiuolaikinis darbas, galėjome pajusti iš to, kaip gyvai ir performatyviai atlikėjai spektakliui pajungia scenos aplinką – sienų įlinkius, šonuose esančias sienų konstrukcijas. Tačiau tam, kad sektume šokėjų pasakojimą, pritrūko pasakojimo konkretumo, problemos aktualumo, žiūrovams buvo sunku ir daugelis kalbintųjų po spektaklio lyg susitarę pastebėjo, kad šokio dalis „buvo nuobodi“. Tai problemos, būdingos XX-XXI amžiaus sandūros spektakliams. „Nesusiuose pasakojimuose“ taip pat nepajutome ir stipriai šiuolaikinius spektaklius pagyvinančios saviironijos.

Nepaisant to, kad šokio dalis spektaklyje pasirodė silpna, jai trūko judesių artikuliavimo, raiškos tikslumo, spektaklis suteikė gražių momentų. Vienas jų – pas Davidą Zambrano šokusio P. Jaško solo ant sienos – išsiskyrė ir savo energija, ir kūno valdymu. Nuo pat spektaklio pradžios, pakeisdamos spektaklio erdvę, didelį įspūdį paliko Alexandre‘o Pilono Guay‘aus sukurtos šviesos. Ypač antrojoje dalyje jos tiksliai ir subtiliai transformavo ne tik spektaklio erdves, bet ir keitė kūrinio nuotaiką. Labai įdomus pasirodė ir choreografės brolio T. Furay‘aus sukurtas garso takelis, ryškiai išvystytas pirmoje spektaklio dalyje. Čia netrūko labai skirtingų erdvę apibrėžiančių arba asociacijas keliančių garsų, kaip džeržgimas, bildėjimas, sproginėjimas, traukinio dundesys, švelnūs styginiai, vargonai, fortepionas, moteriško vokalo partija, bažnytinis choras… Vieni iš kitų pereinantys garsai per trumpą laiką išvystomi ir juos pakeičia kiti – lyg tai būtų trumpi vaikų miške nuotykių epizodai.

„Nesusiję pasakojimai“ yra 2015 metais sukurtas spektaklis, tad žvelgiant iš šių laikų perspektyvos – jau gana senas. Galbūt tai ir paaiškintų jo panašumą į klasikinius šiuolaikinio šokio kūrinius. Kad galėtume tai įvertinti, būtų įdomu pažiūrėti naują trijulės – C. Furey, P. Jaško ir C. Furey‘aus – kūrinį „Cosmic love“, kuris jau pasirodė Kanadoje, o į Europą turėtų atvykti 2019 metais.

Daugiau aktualijų