„Figūros“ – dviese daryti tai, ko negali po vieną

 

„Vajė, už ką jie taip kankina savo žiūrovą?“, galvojau stebėdama Lizos Baliasnajos ir Sidneyʼaus Barneso spektaklį „Figūros“. Nors L. Baliasnaja kurį laiką buvo žinoma kaip Kauno šokio teatro „Aura“ šokėja, svarbu pastebėti, kad ji kartu su kolega S. Barnesu baigė Belgijos P.A.R.T.S. šokio mokyklą (2016 m.). Studijos jiems suteikė tam tikrą braižą – Menų spaustuvės Kišeninėje salėje parodytas spektaklis buvo panašesnis į choreografinių tyrinėjimų pristatymą nei į pramoginį, žiūrovui pataikaujantį pasirodymą. Tokių darbų Lietuvos scenoje reta, tad pažvelkime, ką mums pasiūlė prestižinės mokyklos absolventai.

Nuotraukų autorius: Yair Meyuhas, „March Hare 2018“ Kelim Choreography Center

„Figūros“ prasideda skambant šaižiai S. Barneso elektronikai. Muzika turi savo melodiją, bet jos negirdime, ji spengia ausyse lyg įspėjimo signalas. Į sceną žengia du atlikėjai ir akimirkai sustingsta ties pirmąja figūra.

Į sceną plieskia beveik dienos ryškumo šviesa. Netrukus jie jau keičia savo padėtis ir sustoja kitokiose pozicijose. Muzika išnyksta, o jie tylomis sustingsta ir vėl pereina prie kitos figūros, sustingsta ir vėl pereina, lyg treniruotųsi pakeisti kolegas Ivo Dimchevo „Skulptūrose“.

Šviesa nesikeičia.

Į akis krenta L. Baliasnajos ir S. Barneso partneriškumas, jų kūnai scenoje vienas kitą papildo. Ar man taip atrodo, ar visa tai – apie vyrą ir moterį, bandančius būti kartu?

Akivaizdžiai specialiai suderinti atlikėjų kostiumai. Abu vilki aksomo blizgesio turinčius marškinėlius ir kelnes. L. Baliasnaja pasirinko violetinę, o S. Barnesas – rudą spalvą. Jie skirtingi, bet būdami kartu vienas kitą papildo.

Šviesa nesikeičia. Šokėjams judant drabužiai mirga.

Viskas vyksta neapsakomai lėtai. Jie keičia savo padėtis ir sustoja kitokiose pozicijose, sustingsta ir vėl pereina. Visiškoje tyloje.

Prisimenu, kaip sunku buvo žiūrėti Meg Stuart spektaklį „Violet“ (2011, Avinjono teatro festivalis). Ten buvo penki šokėjai, kiekvienas atliekantys skirtingus judesius, o vietoj tylos siautėjo koks šimtas triukšmo (angl. noise) muzikos garso takelių.

L. Baliasnaja ir S. Barnesas sustingsta ir vėl pereina prie kitos figūros. Šios nesipina į jokį naratyvą, tarpusavyje labiau sietinos pagal savo kilmę, fizinį šaltinį ar kūno dalis, kurios yra svarbios joms atlikti.

Ima atrodyti, kad šis darbas – tai eskizas.

Staiga atlikdami vieną figūrą šokėjai ima skleisti garsą. „Uh!“ – vyriškas ir stiprus, kaip smūgis. Imi girdėti jų kvėpavimą. „Uh!“ keletą kartų kartojasi fizinio darbo ritmu ir jungiasi su sustabdytos figūros vaizdu.

Netrukus vėl tyla.

Tokiame minimalistiniame darbe „Uh!“ rezonuoja labai stipriai.

Stuart „Violet“ žiūrovai turėjo stengtis, kad tarp spektaklyje kuriamo triukšmo atrastų savo prasmę. „Figūrose“ žiūrovams teko stengtis, kad išsivalytų nuo triukšmo savo viduje ir atrastų prasmę spektaklyje.

Tarp figūrų daugėja vis sudėtingesnių. Atrodo, lyg L. Baliasnaja ir S. Barnesas P.A.R.T.S. šokio mokykloje būtų įgavę akrobatikos pradmenis. Galbūt ten akrobatikos pradmenys šokėjams privalomi?

Po truputį „Figūros“ virsta į meditaciją. Jie sustingsta ir vėl pereina, o mes stebime, kaip jie dirba. Vėl sugrįžta garsinis „Uh!“ motyvas, šįkart aiškiai girdėti du balsai. Dabar garsas mus veikia dar stipriau.

L. Baliasnaja apverčiama aukštyn kojomis ir žemyn galva nusileidžia iki sėdinčio S. Barneso juosmens. Subjektyviai žiūrint, tai turbūt gražiausias spektaklio momentas, kurį įkūnija emociniu švelnumu artimas, subtiliai iš keturių pėdų sukomponuotas rombas.

Tebetęsdami figūras, atlikėjai įveda garsinę mušamųjų partiją. Beatbox principu atsiranda garsai „Pf“, „Kš“, „Čš“, iš kurių kaip tikra muzikantė ritmą vysto L. Baliasnaja.

Nors dar yra erdvės nuskambėti tylai, atlikėjai žiūrovams pateikia daugiau impulsų.

Mes dar nepastebime, kaip lėtai ima gęsti šviesa.

Prie kūno kuriamo ritmo atlikėjai prijungia melodiją, vystomą iš garso „Mmmm“. Prieš kelias akimirkas scenoje matėme tik vaizdą, o štai dabar L. Baliasnaja ir S. Barnesas jau gyvai kuria garso takelį.

Atlikėjai sustingsta ir vėl pereina prie kitos figūros. Jos vėl kartojamos nuo pradžių. Su raminančia melodija scena vis labiau temsta, šviesos sukuria intymesnę ir jaukesnę erdvę.

Šokėjai miksuoja kelias melodijas. „Mmmm“ išsivysto į ilgesingą „Ūūūū“.

L. Baliasnaja ir S. Barnesʼas sustingsta ir vėl pereina prie kitos figūros. Daina išdainuojama tekstu ir aiškiai nuskamba „I am you“. Tekstas išdainuojamas pagal S. Barneso elektronikoje skambėjusią melodiją.

Užmiršę spektaklio sunkumą gailimės, kad jis jau baigiasi.

L. Baliasnajai ir S. Barnesui pavyko įgyvendinti savo idėją – sukurti spektaklį, kuriame jie galėtų atlikti tam tikras kūno praktikas (tame tarpe ir beatboxą) ir dviese sukurtų kažką daugiau, negu jie galėtų atlikti po vieną. Nepaisant to, kad spektaklis atrodė sunkiai žiūrimas ir nepretenduoja į pramoginių gretas, visgi jauniesiems kūrėjams pavyko išlaikyti tikslią, įdomią ir prasmingą dramaturginę liniją. Dar daugiau – jiems pavyko scenoje būti ir judesiu, ir muzika, ir scenografija, ir netgi skleisti šviesą nuo savo kūnų. Alaino Platelio darbe „nicht schlafen“ matėme, kaip tai naudojama įsitvirtinusių choreografų darbuose. O festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“, nepaisant publikos pomėgių, turėtų būti vietos eksperimentiniams jaunųjų choreografų darbams.

 

 

Daugiau aktualijų